Kultūra

Scenografas Carlos Santos Cabrera. Asmeninio albumo nuotr.

Operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ – svajinga kelionė į Rytus, kurioje triumfuoja meilė

• Vakar

Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Lietuvoje pirmą kartą statomą operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Operetės siužetas nukels į rytietiškų pasakų pasaulį, kur meilė, kaip ir dera operetėje, triumfuoja nepaisant jokių kliūčių.

Turbūt mažai kam girdėta Strausso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ iš tiesų yra pirmosios kompozitoriaus sukurtos operetės „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, su kuria jis debiutavo 1871 metais Vienos teatre, perdirbinys. Parašyti visiškai naują libretą šiai dviejų veiksmų su išplėtotu prologu operetei buvo patikėta patyrusiems dramaturgams Leo Steinui ir Karlui Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės jau po kompozitoriaus mirties perdėliojo bei aranžavo šio teatro dirigentas ir operečių kūrėjas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė tokiu būdu įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“

Operetę Lietuvos publikai pristatys tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Apie pasiruošimą premjerai ir scenos užkulisių paslaptis pasakoja scenografas Carlos Santos Cabrera.

Kokie pagrindinių vizualinių elementų prireiks norint pristatyti operetės atmosferą?

Kuriamame scenografijos projekte siekiu ne tik perkelti žiūrovą į konkretų laiką ar vietą bei perteikti svarbią informaciją, bet ir praturtinti pasakojimą, sustiprinti dramaturginę idėją. Ruošdamasis operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, daugiausia dėmesio skyriau būtent magiškos, sapniškos atmosferos kūrimui. Tai esminė šio kūrinio dvasia – pasakojimų ir istorijų žavesys, kur vaizduotė tampa pagrindiniu, nors ir nematomu, veikėju.

Iš šios idėjos kilo visa sceninės estetikos koncepcija: norėjau panardinti žiūrovą į pasakojimą taip, kad jį vestų jo paties vaizduotė. Nesvarbu, ar esame Arabijos dykumose, paslaptinguose Rytų miestuose ar svajonių pasaulyje – tai kelionė, kurioje vieta nėra svarbi, nes tikroji erdvė gimsta žiūrovo vaizduotėje.

Kaip pavyko subalansuoti siužeto istorinius ir kultūrinius aspektus?

Per sintezę. Viskas prasideda nuo raktinių reikšmių paieškos. Šiuo atveju itin svarbios yra estetinės ir architektūrinės nuorodos. Ieškodamas būdų, kaip perteikti istorinius ar kultūrinius aspektus, stengiuosi vengti nusistovėjusių stereotipų, kurie dažnai lydi mūsų suvokimą apie, tarkime, arabų estetiką. Vietoj to stengiuosi integruoti šias nuorodas su mūsų dramaturgine vizija, siekdamas sukurti erdvę, kuri ne tik vizualiai patraukli, bet ir palaiko pasakojimą bei žiūrovą nukelia į prasmingą, emocinę vietą.

Norint kurti scenografiją, kuri vyksta fantastiniame pasaulyje, reikia pačiam turėti lakią vaizduotę? Kokie didžiausi iššūkiai?

Viskas prasideda nuo scenarijaus skaitymo ir operetės muzikos klausymo – taip susidaro pirmasis emocinis ir estetinis įspūdis. Vėliau vyko diskusijos su režisieriumi Leonardu Prinsloo, kur dalijomės idėjomis, emocijomis, nuojautomis, kol susiformavo aiški vizija, ką norime perteikti. Tada prasideda nuorodų paieška, istorijos studijavimas, eskizų kūrimas, erdvės ir sceninių elementų dizainas.

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužetas vyksta keliose skirtingose vietose, tačiau daugumai scenų užtenka vienos transformuojamos erdvės – rūmų. Vienas didžiausių iššūkių buvo sukurti „kalnų“ erdvę, kuri savo prigimtimi visiškai skiriasi nuo rūmų ir, atrodytų, reikalauja radikalaus scenos perstatymo. Tačiau pasitelkę savo magišką ginklą – vaizduotę – sukūrėme sprendimą, leidžiantį žiūrovus perkelti į tas kalvas be didelių fizinių pokyčių scenoje.

Operoje scenografija atlieka svarbų vaidmenį palaikant muzikos ir pasakojimo nuotaiką.

Ieškodamas tos magiškos atmosferos per spalvas ir formas, pasirinkau aukso, baltos ir juodos spalvų paletę. Šie tonai suteikia prabangos, grynumo ir erdvės efektą – tarsi kvėpuojanti aplinka žiūrovo vaizduotei. Jie rezonuoja su operetės muzika – kontrastinga, emocionalia, kartais lengva, kartais dramatine – ir padeda sustiprinti bendrą nuotaiką.

Kaip scenografas dirbate įvairiose šalyse. Kuo išskirtinis darbas su kūrybine komanda Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Patirtis – labai teigiama. Darbas šiame teatre pasižymi aukšta kokybe techniniu ir žmogišku aspektais. Bendradarbiauti su režisieriumi Leonardu Prinsloo visada yra malonu. Tai jau trečiasis mūsų bendras projektas, tad tarpusavio supratimas paverčia darbą sklandžiu ir kūrybiškai atviru.

Kaip režisieriaus vizija paveikė scenografiją, kurią sukūrėte scenoje?

Visada paveikia. Scenografui bendrystė su režisieriumi yra labai svarbi – mes dirbame tam, kad pasakotume vieną istoriją. Nors tiesioginės režisieriaus įtakos vizualiniams sprendimams nėra, nuolatiniai pokalbiai ir diskusijos veda link bendro rezultato, net mums to sąmoningai nesiekiant (juokiasi). Tas kūrybinis dialogas leidžia mums kurti ne tik vaizdą, bet ir atmosferą, kuri kvėpuoja kartu su pasakojimu.

Ši operetė apjungia lengvus momentus ir dramatiškus išgyvenimus. Kaip viskas susijungia scenografijoje?

Šiuo atveju labai svarbų vaidmenį atlieka apšvietimas kuriamas šviesų dailininko Edvardo Osinskio. Gera scenografija yra neatsiejama nuo gero apšvietimo dizaino. Kaip dramaturginis elementas, apšvietimas tampa galingu įrankiu, kuris leidžia perkelti žiūrovą iš vienos atmosferos į kitą. Taip pat pačioje scenografijoje gausu šviesesnių ir tamsesnių erdvių – tai suteikia galimybę stipriau išryškinti dramatinius momentus ir kurti emocinius perėjimus tarp scenų.

Kokie buvo patys įdomiausi ar smagiausi elementai, kuriuos įtraukėte į scenografiją?

Vienas maloniausių kūrybos momentų man buvo scenos erdvės komponavimas remiantis geometriniais raštais. Man labai artimas toks dizainas – ypač įkvėptas arabų architektūros estetikos. Taip pat labai džiaugiuosi „kalnų“ scena – ji man pačiam kelia stiprių emocijų ir tikiuosi, kad sužavės ir žiūrovus.

Kaip nusprendžiate, kokias spalvas, tekstūras ir mastelį naudoti scenoje?

Tai visada susiję su tuo, ką norime pasakyti ir perteikti žiūrovui. Šios operetės scenografijoje siekiau sukurti estetinę arabų architektūros sintezę, pasitelkdamas geometriją, spalvas ir medžiagas – ypač baltą ir auksinę. Šios spalvos padeda perteikti turto, prabangos ir socialinės klasės temas. Mastelio žaismas ypač ryškus „kalnų“ scenoje – jis leidžia žiūrovui pasinerti į erdvią, vizualiai kvėpuojančią sceninę aplinką, kuri juntama viso kūrinio metu.

Kaip pavyksta sklandžiai pereiti iš vienos scenos į kitą?

Visada iššūkis rasti tinkamus, tačiau nematomus perėjimus tarp scenų, ypač kai keičiasi vaizduojamos erdvės. Šioje operetėje daugelis scenų vyksta viduje – rūmuose, todėl pagrindinės erdvės buvimas leidžia sukurti sklandžius perėjimus, įtraukiant į kiekvieną mažą erdvę ją charakterizuojančius elementus. Pagrindinės erdvės universalumas taip pat suteikia galimybę lengviau pereiti nuo uždarų, intymių erdvių prie platesnių, didingesnių vietų.

Kokias patirtis žiūrovams turėtų suteikti šios operetės vaizdai? Ko tikitės?

Tikiuosi, kad žiūrovai įsitrauks į istoriją ir mėgausis vaizdu scenoje, kuris pažadina vaizduotę ir perkelia mus į magišką, simbolių kupiną arabų pasaulį. Noriu, kad šie vaizdai suteiktų žiūrovams jausmą, jog jie yra ne tik stebėtojai, bet ir šio magiško pasaulio dalyviai.

Kalbino Žaneta Skersytė