Archyvų paslaptys

Muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas (kairėje) ir fotografas Romualdas Vaitkus, fotomenininkės Valerijos Mačiulienės parodos atidaryme. 1991 m. lapk

Muziejaus gimtadienio proga – pirmojo direktoriaus laiškas dabarties muziejininkams

• Rugsėjo 1, 2025

Prieš 35 metus, rugsėjo 1-ąją, buvo įsteigtas Tauragės krašto muziejus. Kartu su atkurta Lietuvos nepriklausomybe augome, brendome ir kūrėme savo istoriją. Šiai sukakčiai paminėti atidarėme parodą „Laisvės bendraamžiai – 35 metų istorijų“, kurioje apžvelgiame nueitą kelią, susitikimus su žmonėmis ir istorijas, kurios liudija muziejaus raidą per pastaruosius tris dešimtmečius.

Muziejaus gimtadienio proga į dabarties muziejininkus laišku kreipiasi pirmasis 1990-aisisis įkurto muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas. Jame jis atskleidžia, kaip gimė muziejus, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kokios svajonės lydėjo naująją kultūros įstaigą anuomet, 1990-aisiais metais. Dėkojame gerbiamam Č. Vaupšui už pasidalijimą mintimis ir kviečiame skaityti:

Česlovo Vaupšo – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kūrėjo ir pirmojo vadovo laiškas

„Štai kaip rašiau prieš 35 metus savo straipsnyje pavadinimu „Miesto vizitinė kortelė“, išspausdinto laikraštyje „Tauragiškių balsas“ 1990 m spalio 27 d., Nr. 119, 3 p. (pateikiu keletą ištraukų): <...> Šią vasarą Politechnikumas išsikėlė į naujus rūmus. Rodos, išsipildys tauragiškių kultūrininkų lūkesčiai – pastatų ansamblį paversti tuo, kuo ir turėtų būti – kultūros židiniu. Gal net pagrindinę patalpų dalį derėjo atiduoti muziejui. Muziejus tik kuriamas. Tai kruopštus ir ne vienų metų darbas. <...>

„Kiekvienas miestas, kaip ir žmogus, turi savo biologinį lauką – aurą, t.y. efemerišką krūvį, jėgą, kuri traukia arba atstumia. Jeigu gyventojai yra dvasingesni, kultūringesni, geresni – spinduliuoja gerumo energiją. Ši energija tiesiog kaupiasi gyvenamojoje zonoje, sukurdama patrauklią, jaukią, dvasingą atmosferą, t.y. teigiamą aurą. Kaip pamazgų duobė kaupia bjaurastį, priklumą ir pan., taip egoizmas, pavydas, niekšybės, praturtėjimo troškulys ir pan. tveria erdvėje neigiamą aurą. Manau, kad Tauragė dabar yra pusiausvyroje, svarbu, į kurią pusę pasiduos visuomeninė žmonių veikla bei kiekvieno piliečio pastangos. Neleiskime savo širdyse, šeimose, darbe kauptis melui, pykčiui, išdavystei, gobšumui, o skleiskime meilę, pagarbą, tikėjimą, altruizmą, išmintį. Kaupkime mieste Gėrį ir Grožį. Tada mus supanti aplinka skatins ir nuteiks gyvenimo sėkmei ir laimei. Jau pats mūsų miesto pavadinimas yra geras, kažkoks švarus, taurus – „Taura-gė“ („taura“, „tauris“ – t.y. taurumas, dora, gerumas).“ <...>

„<...> Muziejus mieste prisidėtų prie kultūrinės bei šviečiamųjų idėjų skleidimo. Visų pirma jis būtų kaip mokslo ir kultūros įstaiga. Sutvirtėjęs ir įgavęs pilną statusą, vystys kraštotyros ir dabarties veiklą, užsiims moksliniu darbu. Galės ruošti ekspedicijas, organizuoti archeologinius kasinėjimus, teikti konsultacijas vietos muziejams. O kodėl gi nepravesti istorijos pamokų bei ekskursijų moksleiviams, ruošti susitikimus ir parodas, užsiimti leidyba, publikacijomis ir t.t. Muziejus tai ne „senų kaliošų saugykla“, kaip dar dabar yra nemažai galvojančių. O svečiui ekskursija po miestą be muziejaus aplankymo – tai kaip šventė be muzikos.“

„Šiuo metu laukia daug darbų. Visų pirma patalpų remontas.“ <...> Šaunu būtų, kad miesto muziejus turėtų ir savo „firminį“ pavadinimą (pvz. kaip Telšių – „Alkos“, Šiaulių –„Aušros“, Biržų – „Sielos“ ir kt.). „<...> Darbas šiame bare yra specifinis, reikalaujantis atsidavusių jam žmonių.“

„<...> Nepažįstantiems susipažinus, išsiskiriant gero tono ženklas yra pasikeisti vizitinėmis kortelėmis – popieriaus lakšteliais su duomenimis apie asmenį. Manau, kad miestai irgi turi savo vizitines korteles – tai muziejai. Juose rasi ne tik informaciją apie miestą, kraštą, bet ir kaip rašė pirmasis Lietuvos muziejininkas, XIX a. švietėjas D. Poška: „Vaistinė proto yra po tuo stogu / Gali praturtinti su nuomone žmogų / Išmintingas ir mokytas atras ką matyti“.

„Turime kilniai didžiuotis, kad pirmasis Lietuvoje muziejus susikūrė kaip tik buvusioje ir esamoje Tauragės apskrityje Bijotuose, Šilalės raj. norėjau šiek tiek epizodiškai paliesti atskirus muziejininkystės dalykus ir pasidalinti mintinis bei rūpesčiais mūsų – miesto muziejaus ateičiai. Šią kultūrinę sritį reikia pratęsti ir vystyti toliau.“

Štai taip buvo rašyta 35 metai atgal.

Ryškiai prisimenu 1990-uosius metus bei dar eilę metų po jų. Tai buvo ne kultūros plėtros ir muziejų kūrimosi laikotarpis. Šie dalykai visoms tuometinėms valdžioms nerūpėjo, rūpėjo kitkas... Visų be išimties buvusių tuometinių miestagalvių (merų) atsakymai buvo: „Nėra pinigų...“. Vyko tikra korupcinė bei visuotinė, vos ne banditinė privatizacija... (pvz. mane pusę metų terorizavo grupė kauniečių, reikalaudami vadinamųjų tauro ragų, kurių nesinori viešinti, gal kada kaip muziejininkystės tėvas Paulius Galaunė parašė knygutę „Muziejininko novelės“ – sukursiu prisimintinas savo muziejininko noveles...).

Prisipažinsiu atvirai – buvo išties sunku! Be abejo, taip ištinka visiems pirmiesiems. Tačiau ryžtas, pastangos, drąsa ir atsidavimas nugalėjo. Tiesa dar vienas faktas – sutapimas – dilema. Tuo pačiu laikotarpiu net du kartus buvo atvykusi Plungės kultūros skyriaus vedėja ir agitavo kurti muziejų Plungėje, kadangi atsirado patalpos – buvę kunigaikščio Mykolo Oginskio didingi rūmai. Tačiau kaip matote prioritetu tapo taurus miestas –pasirinkau Tauragę.

Ir štai, kaip ankščiau savo rašytame straipsnyje prieš 35 metus, problemiškai kūriau muziejaus ateitį – visos prognozės, rodos, išsipildė gerąją prasme su kaupu. Šiandien, kaip matome, muziejus klestėti klesti – skleisdamas šviesą ir garsą kaip šiuolaikinis modernus kultūros židinys.

Norisi dar tuo pačiu paminėti, kad pilnai pasiteisino ir įsiteisino sumanytas muziejaus pavadinimas – Santaka. Mąsčiau, kad žodis santaka yra ne tik susiliejimo, sutekėjimo vieta, bet ir istorijos, kultūros, praeities bei ateities centras, vidurys. Tauragės krašto areale sutiksime žemaitį ir aukštaitį. Mažosios Lietuvos lietuvininką ir zanavyką, rusą bei žydą ir kt. Čia giminiuojasi ir religinės konfesijos: katalikybė, protestantizmas, provoslavija, Jehovos liudytojų bendrija, Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir kt. Iš Mažosios Lietuvos čia ėjo knygnešių keliai – takeliai. Vienu žodžiu – tokiam pavadinimui susiklostė dėkinga situacija – ištisa kultūrinė – istorinė sankloda – „santaka“. Rodos pasisekė ir su nubrėžta muziejaus emblema: bokštas su ragu viršuje (atsiminimui buvo išlietas keramikinis medalis-ženklas). Aišku toliau emblema buvo tobulinama, kito, estetiškėjo.

Kad šiandieną muziejus tvirtai stovi ant fundamentalaus pagrindo – visų pirma tai pirmųjų muziejininkų nuopelnas ir garbė. Tai ištvermingoji darbštuolė, profesionali etnografė Vilija R. tai tikras Tado Ivanausko pasekėjas, gamtos tyrinėtojas, pasišventęs tarnybai Aleksandras N., ūkvedžiu triūsęs Edikas Š. universalusis, gabus Romas V., gavęs pirmąsias muziejininkystės pamokas ir tapęs bei daug nuveikęs kaip muziejaus vadovas. Na ir iš manęs perėmęs pareigas bei direktoriavęs geras organizatorius, rūpestingas, amžinosios atminties Artūras Č., matomai, užkrėtęs muziejininkystės kerais savo dukrą Eglę, kuri šiuo metu kaip tik stovi prie muziejaus vairo.

Kad šie buvę kolegos labai daug padėję man ir su šia diena dar ištikimai tarnauja muziejaus vardui – tai rodo, kad iš tiesų tai buvo ir yra ne atsitiktiniai asmenys, o didžiai nusipelnę, kuriant ir plėtojant savo krašto citadelę. Jų visų indėlis milžiniškas! Didelis nuoširdus Jiems, buvusiems kolegoms, AČIŪ!

Negaliu nepaminėti ir nuoširdžiai padėkoti tais vadinamaisiais „liesaisiais muziejų kūrimo metais“ – rajono kultūros skyriaus vedėjams Jonui Grosui ir Elenai Gulbinskienei. Jie nuolat palaikė mane, stiprino. Nuoširdus „AČIŪ“ gerb. ponui Jonui ir gerb. poniai Elenai! Ir dar negaliu pamiršti tų laikų – nuolat atsimenu tuometinį rajono tarybos pirmininką gydytoją Vytautą Venckų, kuris vienintelis iš valdžiavusiųjų tunto palaikė ir rėmė muziejaus kūrimo idėją.

Kaip matome – muziejus savo laiko skaitliuke nuo 0 (1990) prisuko 35 metus (2025). Graikų rašytojas išminčius Plutarchas skaičių „35“ vadino harmonija, nes jis yra pirmo moteriško ir pirmo vyriško skaičių kubų suma (8+27). Muziejaus 35-mečio proga tiek moteriškajam, tiek vyriškajam kolektyvui, visiems darbuotojams, visame jūsų kūrybiniame darbiniame susiliejime – santakoje – linkiu saugoti save kilnaus tikslo labui – taurinant taurų miestą TAURAGĘ ir visą Tauragės kraštą.

Tegloboja Jus ir amžiams muziejų viena iš žymiausių graikų mūzų – Klėja – reikšianti „dovanoju garbę“. SĖKMĖS!“

Česlovas Vaupšas, Tauragė

Paroda „Laivės bendraamžiai – 35 metai istorijų“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, istorijos ekspozicijoje veiks iki 2026 m. kovo 11-os dienos. Parodos lankymas nemokamas.

Tektą parengė parodos kuratorė Sandra Germanavičiūtė

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.