Archyvų paslaptys

Mindaugas Černeckas

Muralų autoriai Martynas Auž ir Ettoja: „Gyventojų savo piešiniais supykdyti nenorime“

• Ieva Klimaitė
• Rugsėjo 16, 2025

„Kuriant muralus, svarbu, ką pagalvos auditorija, kaip ji priims kūrinį. Tačiau dažnai viską darai ir dėl savęs, dėl kitų kūrėjų, bendruomenės bei vertybių, kurias norisi išpildyti“, – pasakoja menininkai, daugybės muralų autoriai Martynas Aužbikavičius (Martynas Auž) ir Artur Širin (Ettoja). Neseniai nauju gatvės meno darbu jie papuošė Tauragės Šilainių rajoną. Tai – Tauragės muziejaus „Santaka“ festivalio „Kvadratu“ sumanyta iniciatyva. Muralistai pasakoja apie besikeičiantį požiūrį į gatvės meną, darbų laikinumą bei naujausią kūrinį.

Muralas tema „Kaimynystė“ papuošė Žalgirių mikrorajone esantį pastatą (Miško g. 10A). Kūriniu autoriai ne tik pristatė urbanistinį meną ir papuošė viešąsias Tauragės erdves, bet ir nagrinėjo aktualias mikrorajono gyventojams temas.

Muralus piešiate jau daug metų – kaip per juos pasikeitėte jūs, ir kaip – vietinių reakcija, tokių darbų priėmimas?

Artur Širin: Pasikeitė viskas. Prieš 20 metų, piešiant kūrinius, kiemas būdavo pilnas vaikų – visi subėgdavo, norėdavo prisijungti. Dabar žmonės prie tokių iniciatyvų yra labiau pripratę. Žinoma, keičiamės ir mes, kaip kūrėjai – kaupiasi patirčių bagažas, kuris atsispindi kūryboje, norisi išbandyti naujas technikas. Tebesinešu pamatines tiesas, kurios man buvo svarbios dar jaunystėje. Manau, kad tai tęsis visą gyvenimą. Jei tokių vertybių neturi arba jų neatrandi kaip kūrėjas, nuolat blaškaisi, pameti savo braižą.

Martynas Aužbikavičius: Keičiasi ir kūryba – kažkada piešdavau labai detalius, melancholiškus kūrinius, o dabar – lengvesnius, abstraktesnius darbus. Tačiau jausmas kuriant išlieka tas pats.

O kalbant apie platesnį, nacionalinį lygmenį? Ar požiūris į gatvės meną šiandien kitoks nei prieš keliolika metų?

Artur Širin: Atsirado viešųjų pirkimų grafičiams, ko prieš 10 metų tikrai nebuvo. Savivaldybių lygmeniu žinoma, kad tokie kūriniai sukelia bangas, sulaukia daug susidomėjimo, todėl yra naudingi miestui, festivaliams, renginiams. Su šiuo pasikeitimu atsirado ir tam tikrų minusų – menas tampa labiau prisitaikėliškas. Kūrėjai turi žaisti pagal konkursų taisykles, ir tas „nevaldomas“ muralizmas – menininko polėkis, darbas iš širdies, savitas stilius – ne visada atitinka reikalavimus.

Martynas Aužbikavičius: Keliaudamas po miestelius taip pat pastebiu, kad menininkų braižas nėra labai atpažįstamas. Kartais atrodo, kad dauguma darbų piešti vieno žmogaus – sukurta nemažai panašių kūrinių.

Kaip skiriasi jūsų kūrybinė patirtis nuo pirmųjų eskizų kūrimo iki galutinio muralo įgyvendinimo – kokie iššūkiai ir emocijos lydi šiuos skirtingus etapus?

Martynas Aužbikavičius: Kūryba dažnai būna stipresnė pirminiame etape – kai galvoji apie eskizą, jam ruošiesi. O pačiame muralo įgyvendinime romantikos mažai – procesas labiau primena statybas: laipiojimas aukštyn žemyn kopėčiomis, dažų gabenimas, skaudanti nugara... Gamybiniame etape kartais net pakvestionuoji save. Bet galutinis vaizdas – lyg įlipus į kalną – apstulbina.

Artur Širin: Prie kompiuterio sėdime švarūs, su kava rankoje – kankinamės protiškai, bet ne fiziškai. Statybvietėje apsivelkame purvinus kombinezonus, pavirstame dažytojais, tinkuotojais, dirbame po 12 valandų. Gal todėl mūsų profesijoje mažai muralisčių moterų – dažnai jos samdosi žmones, kurie atliktų fiziškai labai sunkų darbą. Tenka tampyti kibirus, neretai darbus baigiame ir per lietų. Tačiau visuomet veda idėja, laukimas pamatyti galutinį kūrinį. Kai atsitraukiame ir rezultatas tikrai džiugina, visas nuovargis per sekundę nusibraukia.

Kaip derinate savo meninę viziją su kontekstu ir aplinka, kurioje atsiranda jūsų kūriniai?

Artur Širin: Man labai svarbi harmonija su aplinka, kontekstu, ritmika – norisi, kad susilietų langai, detalės, aplinkinių pastatų akcentai. Kartais tai įgyvendinama kontrasto, kartais – prisitaikymo principu. Nenoriu supykdyti gyventojų savo piešiniais – suprantu, kas jiems gali patikti, o kas ne. Stengiuosi išlaviruoti tarp to, kas man artima, tačiau nebūtų pernelyg drastiška, kad gyventojams nekiltų noras kūrinio apipilti dažais.

Martynas Aužbikavičius: Kiekvienas projektas atsineša savo idėjas – kokią temą reikia paliesti, koks tai užsakymas. Džiaugiuosi, kad Tauragėje jautėmės laisvai, atrodė, kad kuriame sau. Tokie darbai istoriškai prasmingesni, turintys didesnę vertę. Visuomet norisi, kad išliktų tam tikras mano vystomų temų bei estetikos tęstinumas. Kartu ieškau naujų kompozicijų.

Ar galite daugiau papasakoti apie Tauragėje vykstančiam festivaliui „Kvadratu“ sukurtą muralą?

Martynas Aužbikavičius: Pradėsiu nuo to, kad gimiau ir užaugau Tauragėje – tai buvo mano kūrybinė aikštelė, čia atsirado ir pirmieji užsakymai. Lyg šiltnamyje galėjau eksperimentuoti, piešti, ieškoti savęs. O muralą kūrėme „Kaimynystės“ tema. Pagrindinė mintis kilo iš šokį vaizduojančio impresionistinio paveikslo, tačiau ją perdarėme savaip, suabstraktinome.

Artur Širin: Vienas kaimynas yra labiau „spygliuotas“, kitas – „minkštesnis“, tačiau kiekvienas savo, o kartais ne savo noru, visai kaip šokyje, turi sugyventi net ir turėdami skirtingus charakterius.

Transformatorinių, šiuolaikiniuose daugiabučių kvartaluose, jau nebėra, tad šis objektas užsilikęs lyg nepritapėlis – ne visai aišku, ką su juo daryti, bet jis užima vietą. Sąlyginai šį objektą įdarbinome, jam suteikėme naują funkciją.

Kada, žvelgdami į galutinį darbą, jį laikote sėkmingu? Kokie kriterijai jums rodo, kad kūrinys pilnai įgyvendintas?

Artur Širin: Būna skirtingai. Kartais, pabaigęs piešinį, gali atsitraukti ir galvoti, kad viskas pavyko, o jau po dienos atrodo, kad darbas nebepatinka. Kartais po metų pasižiūri į kūrinį ir jis tebeatrodo įdomus, išskirtinis. Svarbu ir tai, ką pagalvos auditorija, kaip ji priims kūrinį. Bet dažnai viską darai ir dėl savęs, dėl kitų kūrėjų, bendruomenės, vertybių, kurias norisi išpildyti, pasiekti ir kurti tam tikrą meninį lygį.

Martynas Aužbikavičius: Pasitaiko, kad galvoji, strateguoji idėją, manai, kad bus genialu, stengiesi, tačiau tai niekam neįdomu – kūrinys visuomenės neužkabina. O kartais, važiuojant mašina šauna idėja, kurią skubomis paeskizuoji, ir ji žmonėms labai surezonuoja. Tad sunku spręsti, kuris kūrinys bus sėkmingas – atrodo, kad paprasčiausios, lengvos mintys kartais tampa įdomiausiais kūriniais.

Gatvės menas – laikinas. Kaip jaučiatės, žinodami, kad muralai dažniausiai turi trumpą gyvavimo laiką – tai suteikia laisvę ar, atvirkščiai, didesnį svorį ir atsakomybės jausmą?

Martynas Aužbikavičius: Man laikinumas nemaišo. Jei tokie kūriniai būtų amžini, jų reikėtų mažiau. Keičiantis kontekstui, pasauliui, požiūriui, reikalingi nauji kūriniai, kurie atlieptų dabartį. Jei jie išlieka, tampa istoriniu štampu. Kuriant muralus ir paliekant dalelę savęs, atsiranda jausmas, kad toje vietoje gyvenu pats. Niekada nežinau, su kuo susiduria mano kūrinys, kokių interakcijų iššaukia, kokie žmonės pro jį praeina – ir man tai labai patinka.

Artur Širin: Diena, pora valandų, du metai ar dvidešimt metų – viskas priklauso, apie kokį laikinumą kalbame. Jei kuri tikrą gatvės meną, gali būti, kad kūrinį uždažys jau kitą dieną. Tokie muralai kaip šis išliks bent keletą metų, o kai kurie piešiniai, pavyzdžiui Einšteinas Vilniuje, išsilaiko penkerius ar daugiau metų. Dabar kūrinį padaryti „amžinu“ lengviau – viskas dokumentuojama, informacija atsekiama paprasčiau.

Dėkoju už pokalbį.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.