Regione

Molinės Kinijos valdovų įkapės

• Prieš 3 valandas

Terakotinė Kinijos valdovų kariuomenė – vienas iš lan­ko­miausių objektų šalyje. Ji išties yra įspūdinga: tūks­tan­čiai molinių karių ir jų amunicijos amžiams sustingo lyg nebylūs anų laikų liudytojai...

Lotoso kalnai

Sakoma, kad Lotoso kalnai yra patys gražiausi Kinijoje. Jie tikrai labai gražūs, bet ar patys gražiausi, galima suabejoti. Lotoso kalnai reiškia „gėlės kalnus“. Žvelgiant į juos iš viršaus, penkios viršūnės atrodo it milžiniški lotoso žiedlapiai. Beje, lotosas Kinijoje yra laikomas šventa gėle. Kalnus sudaro net 48 raudonos spalvos kalvos, o nuo neatmenamų laikų sunkiai pasiekiamose atokiose olose įsikurdavo atsiskyrėliai, nušvitimo ieškotojai.

Lyno keliu pakilus į šiaurinę kalnų viršūnę atsiveria nuostabūs vaizdai. Bet paskui tenka pėdinti pėsčiomis siaurais bei vingiuotais kalnų takeliais, stabtelint pa­noraminėse aikštelėse pasi­grožėti kvapą gniaužiančiais vaiz­dais ir kalnų didybe. Nors mū­sų prog­ramoje buvo parašyta, kad mėgstantys aktyvų sportą čia tik­rai turės ką veikti, to veikimo nebuvo daug, nes ir čia, kaip ir visoje Kinijoje, viskas jau sugadinta infrastruktūros: iščiustyti takeliai, keliukai visai nedera prie pačių kalnų ir netgi atima dalį jų žavesio...

Lotoso kalnų papėdėje įsikūrusi Xiy­ue šventykla, savo architektūra ir išplanavimu primenanti Už­draus­to­jo miesto rūmus Pekine. Šven­tykla bu­vo skirta aukoms Lo­toso kalnų dievui, jog šis užtik­rintų šalies gerovę – juk nuo gamtos kaprizų net labai gerovė pri­klauso.

Aštuntasis stebuklas

Ankstyvą rytą atriedame į Lin­tongą. Čia laukia pažintis su garsiąja imperatoriškąja moline terakotos armija, ku­rią Prancūzijos prezidentas Ža­kas Ši­ra­kas pavadino aštuntuoju pasaulio ste­buklu. Ap­si­lan­kius viename garsiau­sių pasaulio muziejų ir pamačius natūralaus dydžio molinę imperatoriaus armiją, užima kvapą...

Senovės Kinijoje gyvavo paprotys kar­tu su mirusiu valdovu laidoti gyvus berniukus ir mergaites, kurie turėjo tarnauti valdovui jo pomirtiniame gyvenime. Tačiau karingumu garsėjęs im­peratorius Čin Ši Huangdi nusprendė šį paprotį sušvelninti – jis pasistatė didingą kapavietę, kuri galėtų priglausti ne tik jo paties palaikus, bet ir apie 8000 natūralaus dydžio molinių kareivių bei arklių figūrų, bronzinius kovos ve­žimus, ginklus...

Įdomu tai, kad šis aštuntajam pasaulio stebuklui prilygstantis objektas buvo atrastas tik XX a. antroje pusė­je, 1974-ųjų pavasarį. Ir visiškai atsitiktinai, kasant šulinį. Kaip pasakojo vienas iš jį kasusių kaimiečių, maždaug 15 met­rų gylyje kirtiklis į kažką atsimušė. Atidžiau įsižiūrėję, jie pamatė žmogaus viršugalvį, netrukus atsidengė ir visa galva. Iš pradžių šoką sukėlęs radinys vyrus nuramino – galva juk molinė. Vienas kasėjų pagalvojo, jog galėtų ją parduoti už poros cigarečių pakelių kainą. Tad plaktuku atskyrė galvą nuo likusio kūno. Tačiau kai jis ją atnešė į kaimą, visi bijojo ją paliesti, mat galvojo, kad tai gali būti statula iš kokios nors šventyklos, o galva priklauso Budai. Kaimiečius apėmė panika – už tokį „nuskalpavimą“ Buda tikrai nedovanos...

Kalbos apie keistąjį radinį netruko pasiekti archeologus ir istorikus, kurie, vos pradėję kasinėjimus, suprato, jog tokių kareivėlių čia yra gausybė. Todėl vietos gyventojai, taip ir nebaigę kasti šulinio, buvo išprašyti iš teritorijos, o po penkerių metų buvo atidarytas muziejus. 1987-aisiais UNESCO kapavietę įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Pasistatė pats sau

Čin Ši Huangdi, kuriam šis pomirtinis gyvenimas ir priklausė, buvo ypatinga asmenybė Kinijos istorijoje. Jis bu­vo pirmasis Čin dinastijos imperatorius, per 10 metų suvie­nijęs Kiniją, įvedęs daugybę re­formų: administracinio valdymo, rašto, matavimo viene­tų ir valiutų sistemų suvienodinimo, ideologinių, žemės ūkio ir kt., tuo padarydamas didelę įtaką tolimesnei Kinijos istorijai ir kultūrai. Tačiau jo reformos buvo vykdomos pernelyg staigiai, neretai bruta­lio­mis priemonėmis, šalyje kilo net pilietinių karų, suki­limų. Praėjus vos keturiems metams po jo mirties, dinastija žlu­go, o tai nutiko 210 metais prieš Kristų.

Čin Ši Hu­angdi pradė­jo statytis sa­vo kapavietę dar valdymo pradžioje. Iš visų provin­cijų prie šio statinio triūsė apie 700 tūkst. darbininkų. Mil­ži­niškame piliakalnyje jie kūrė požeminį miestą, skirtą imperatoriaus pomirtiniam poilsiui. Teigiama, jog dirbama buvo be atokvėpio, o paliegusieji ar susižaloję buvo žudomi vietoje. Šią liūd­ną prielaidą patvirtino netoliese atrastos masinės to laikotarpio žmonių ka­pavietės. Yra manoma, kad imperatorius į savo amžinojo poilsio vietą kartu pasiėmė ne tik visas jam kūdikių nepagimdžiusias suguloves ar žmonas, bet ir kapavietės architektus, menininkus, inžinierius, darbininkus – visus, kurie buvo prisidėję prie statybų ir žinojo kelią į kapo vidų.

Milžiniški mastai

Kiek iš viso buvo imperatoriaus kariuomenės, archeologai pasakyti nesi­ryžta, nes vis dar atveriamos naujos ka­pavietės. Jau atrasta apie 8 tūkst. karių skulptūrų,

130 karo vežimų, 520 arklių, 150 žirgų su raiteliais, taip pat ir tikrų, III a. prieš Kristų naudotų ginklų bei šilkinių drabužių liekanų. Manoma, kad iki imperatoriaus mirties jo kapo statybos darbai dar nebuvo baigti. Teigiama, jog jis su šiuo pasaulius atsisveikino staiga, veikiausiai buvo nužudytas. Tuo metu kaip tik buvo darbuojamasi prie terakotinės kariaunos. Čia, pagal pradinį sumanymą, turėjo būti keturios didelės šachtos su 10 tūkst. kareivių. Tačiau trečioji neužbaigta, o ketvirtoji rasta tik pradėta. Pirmojoje šachtoje, 5 metrų gylyje, aptikta beveik 6 tūkst. pėstininkų, sustatytų vienuolikoje paraleliai išdėstytų koridorių. Priešakyje stovėjo žirgais kinkyti karo vežimai, kurie, skirtingai nuo terakotinių karių bei žirgų skulptūrų, buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų išliko tik jų nuolaužos. Aplink juos stovintys pėstininkai gink­luoti 6 metrų ilgio ietimis, specialiai skirtomis neprileisti priešų prie žirgų. Ant dviejų vežimų buvo įtvirtinti signaliniai varpai ir būgnai, kuriais buvo duodamos komandos bei nurodomos puolimo kryptys. Dviejuose šių koridorių – šiauriniame ir rytiniame − išrikiuoti kariai flanguose saugo priėjimą prie pagrindinių kariuomenės dalinių.

Antrojoje požeminėje šachtoje, esančioje už dviejų dešimčių metrų nuo pirmosios, kol kas atrasta apie 1400 terakotinių karių ir žirgų, kurie skiriasi nuo atrastųjų pirmojoje šachtoje. Trečiojoje aptiktos tik 68 figūros – manoma, jog tai štabo karininkai bei jų patikėtiniai...

Vos už 900 metrų nuo mauzoliejaus buvo aptiktos natūralaus dydžio terakotinės orkestro figūros. Manoma, jog prie jų buvo tikri muzikos instrumentai, kurie, deja, neišliko. Šalia muzikantų yra terako­ti­niai mokslininkai bei valdinin­kai, akrobatai, tarnai bei arkli­džių prižiūrėtojai... Įdomu tai, kad nors karių skulptūros bu­vo gamintos masiškai, kiekvienas veidas yra skirtingas.

Neginčytina, jog Čin Ši Hu­ang­di pomirtinis kompleksas − didžiausia ir didingiausia imperatoriška kapavietė visame pasaulyje.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.