Asmenybės

Marius Draudvila: apie tai, kaip pareigūnai ieško kelio į žmonių širdis

• Lapkričio 27, 2019

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities policijos pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Eglė Červinskaitė: Tauragėje esate jau daugiau nei dešimtmetį. Pakalbėkime, kaip per tą laiką, o gal ir dar seniau – nuo nepriklausomybės aušros, keitėsi policijos įvaizdis? Pareigūnas žmonių akyse – kaip jis atrodo? Ar jis jau yra draugas, ar vis dar matomas kaip baudėjas? Mano akimis, įvaizdis keičiasi, įdomu, kaip Jums atrodo.

Marius Draudvila: Man atrodo taip pat. Galim imti bet kurį laikotarpį – kad ir nuo 2008 m., kai aš esu Tauragėje, tiek lyginant su nepriklausomybės laikotarpiu, įvaizdis yra pasikeitęs, ir į gerąją pusę. Kažkada mus matė kaip baudėjus, o dabar jau pradeda matyti kaip pagalbininkus. Šūkis – „ginti, saugoti, padėti“ yra ne tik popieriuje, jis tampa kasdienybe. Pavyzdžiui, neseniai žmogus važiavo dviračiu per lietų, policininkai tiesiog sustojo, paklausė, ar viskas tvarkoj, dviratis buvo nebetinkamas naudoti, ir parvežė jį į namus. Nėra statute parašyta, kad mes turim tai daryti, bet yra paprastas žmogiškumas. Taip pat supratimas apie tai, kaip turėtų bendrauti pareigūnas ir, be abejo, visuomenės lūkesčiai jo atžvilgiu keičiasi. Dėl ko mes dabar sulaukiam, tarkim, daugiausia priekaištų? Tikrai ne dėl surašytų protokolų. Žmonės nori paprasto, normalaus bendravimo, paaiškinimo, kas, dėl ko, kaip. Pagrindiniai skundai būna dėl bendravimo stokos. Ar mes to netaisom? Žinoma, taisom. Turime juk žmones, pareigūnus iš tos pačios visuomenės. Jie ateina pas mus, dirba, ir natūraliai būna visokių. Tačiau džiugu, kad dauguma yra vis dėlto yra geri darbuotojai.

E. Č. O kaip jūs tą įvaizdį formuojat, kokiomis priemonėmis? Akivaizdu, jog daug kas keitėsi, atsirado spaudos atstovai, policijos socialinių tinklų paskyros. Kokios tai turi įtakos policininko santykiui su piliečiu?

M. D. Tai turi didžiulės įtakos. Anksčiau buvo nušviečiami tik vienos pusės įvykiai, be gerų žinių. Tai taip ir formuojama nuomonė, kad mes kažką nubaudėm, kažkas pasiskundė, kad kažką blogai padarėm. Žiniasklaidoje atsispindėdavo tik tai, kas yra suvestinėse – nusikaltimai ir nelaimės. O gerieji atvejai, kaip ir tas mano paminėtas pavyzdys, vykdavo kažkur nematomi. Visuomenė galvodavo, kad mes tik baudžiam, klystam ir daugiau nieko nedarom. Iš pradžių gerų naujienų niekas nenorėjo imti, nes tai buvo neskaitoma dalis. Rašyti apie policiją gerai? – Ta dalis netinka, nes jos niekas neskaitys. Reikia žudynių, kraujo, muštynių, kraupių avarijų, – tas bus skaitoma. Per laiką požiūris pasikeitė, geros naujienos patenka į spaudą, į socialinius tinklus. Visa informacija yra mūsų tinklalapyje. Kai reikia greitai paskleisti žinią, pavyzdžiui, kad dingo žmogus, mes naudojamės feisbuku, nes kai kuriose grupėse yra po 30 tūkst. sekėjų. Per savo tinklalapį mes, aišku, to nepadarysim. Todėl socialiniai tinklai – feisbukas, tviteris, bet kokie kiti – viskas tinka.

E. Č. Viešoje erdvėje pastebima, jog policija ieško įvairesnių būdų pasiekti auditoriją, kai kurią informaciją pateikdami netgi su humoru, Pavyzdžiui, Policijos departamento feisbuke buvo pasirodžiusi instrukcija, kaip negauti baudos už greičio viršijimą. Kaip jūs tai vertinate? Ar pareigūnas gali „skaldyti“ pokštus?

M. D. Vieno gero kelio į visų širdis nėra. Reikia išbandyti visus įmanomus variantus. Viena visuomenės dalis pasiima vieną informacijos teikimo kanalą, kita – kitą, ir tų priėjimų turėtų būti visokių ir kuo įvairesnių, nebūtinai vien sausa informacija. Straipsnio pavadinimas irgi yra dalis sėkmės, jeigu antraštė „kabina“, žmogus jį atsivers, rezultatas yra. O jeigu jis būtų paprastas – kad už greičio viršijimą tokia ir tokia bauda, jeigu neviršysi – nebaus, nieko žaismingo tame nėra. Ir tai, tikėtina, „neužkabins“ didžiosios visuomenės dalies. Tad į pareigūną, kuris sugeba su nuotaika, šypsena paaiškinti, pajuokauti iki tam tikros ribos su tuo pačiu pažeidėju, ir to pažeidėjo požiūris bus visai kitoks. Jeigu aš atsisėdęs surūgęs rašysiu protokolą, tai tokia ir nuomonė apie policiją bus.

E. Č. Kaip gyvena policija, kalbant apie resursus, tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių prasme? Buvo nuomonių, jog vyriausybei vadovauti pradėjęs Saulius Skvernelis, kadangi pats atėjo iš policijos, šiek tiek, na, patemps biudžeto paklodę į jėgos struktūrų pusę.

M. D. Finansavimas didėjo tiek, kiek didėjo kitiems, dėl bazinio algos dydžio, jokių išlygų pareigūnams nebuvo. Žiniasklaidoje minėtų įvykusių reformų dėka pavyko šiek tiek pasistūmėti į priekį. Net ne šiek tiek, sakyčiau, gerokai. Ir finansinė pusė, ir aprūpinimas, kad ir nauji automobiliai, išmani įranga. Paprastas pavyzdys, jeigu prieš 5 metus būtume paklausę pareigūno, ko tau reikia, – sakytų, man to reikėtų, antro, trečio, ketvirto. Jis turėtų ką pasakyt. Kada dabar paklausi, sako: gal jūs kažką sugalvosit. Tai parodo, kad aprūpinimas tikrai yra pagerėjęs, ir, praktiškai, ko reikia, tą pareigūnas turi.

E. Č. O kaip algos?

M. D. Algos labai subjektyvus dalykas. Bet kurio paklauskite, visi nori geresnės algos. Bet realiai iš statutinių įstaigų pas mus situacija nėra blogiausia, gal net viena geresnių. Dabar pareigūnas, baigęs policijos mokyklą, minimum gauna 700 eurų tik atėjęs. O toliau – kaip valstybės tarnyboje, stažas už išdirbtus metus, viršvalandžiai, darbas poilsio laiku, viskas apmokama. Čia apie patrulį šnekant. Jeigu apie tyrėją kalbėtume, jis gauna 850 eurų ir visa kita, kaip paminėjau, plius. Kaip mūsų regionui tai, sakyčiau, nėra mažai. Sostinėj, aišku, žinant nuomos kainas, pragyvenimas yra brangesnis. Kaip sakau, visi norėtų daugiau.

E. Č. Teko pastebėti, jog policijos kolektyvas, bent jau Tauragėje, jaunėja. Ir dar, sakyčiau, moteriškėja. Pareigūnių moterų, prieš dešimt metų, gatvėse turbūt nematydavome, labai retas būdavo reiškinys.

M. D. Tikrai taip. Kartais manęs žmonės klausia, ar nemanau, kad tai blogai. Ne, nemanau. Nesvarbu, ar vyras, ar moteris – žinojo, kur eina ir ką reikės daryti, turi tuos pačius įgaliojimus. Darbas visiems vienodas, įstatymas jokių išlygų nenumato. Yra ir kita medalio pusė – kartais pareigūnai vyrai mėgsta problemą išspręsti greitai, panaudodami kažkiek jėgos ir kartais mažiau diplomatijos. Pareigūnės moterys dažnai šiek tiek ilgiau užtrunka, bet randa paprastesnį kelią problemos išsprendimui. Viskas nuo situacijos priklauso. Ypač kai dirba dviese, vyras ir moteris, aukso viduriuką lengviau ir rasti.

E. Č. Greičiausiai pareigūnai jaučiasi saugiau, kai į iškvietimą vyksta vyras ir moteris?

M. D. Viskas priklauso nuo situacijos, kur mes atvažiuojam ir į ką reaguojam. Jeigu vykstam į įvykį, kuriame, tarkim, muštynės, 10 asmenų mušasi, tai, turbūt, jokio skirtumo, ar važiuos dvi pareigūnės moterys, ar du vyrai, vis vien bus sudėtinga. Pavyzdžiui, tas atvejis, kai per susistumdymą jaunuoliai pabėgo su antrankiais. Ten dalyvavo apie 15 asmenų. Tada buvo klausimų, kodėl jūs negalėjot panaudoti Tazerio, lazdos, dujų ir panašiai. Ir kas iš to? 15-os mes vis tiek nepagausim. Kitas dalykas, mes suvokėm, kad tai yra nepilnamečiai. Jėgos visąlaik naudojam pamatuotai ir protingai. Kitą dieną didžioji dalis, net visi turbūt buvo pagauti, pristatyti, apklausti, kiti suimti, visko buvo. Toks gyvenimas.

E. Č. O kaip dėl kyšininkavimo įvaizdžio? Turbūt sutiksite, kad prieš gerą dešimtmetį vyravo nuomonė, jog pareigūnai praktiškai „visi ima“. Kaip sekėsi su tuo kovoti? Juk keistis šiuo atveju turi ne tik pareigūnų, bet ir visuomenės sąmonė. Atrodo, jog situacija tikrai pasikeitusi į gera.

M. D. Nuo 2011 m., kai atsirado Imuniteto valdyba Policijos departamente, visuose vyriausiuose policijos komisariatuose įsteigti imuniteto padaliniai, viskas po truputį pradėjo keistis. Aišku, su pareigūnais mes patys dirbom. Buvo akcija „Kyšis išpurvina“. Pristatinėjom atsakomybę už tai, aiškinom, kad paprasčiau yra susimokėti 15–30 eurų baudą, negu turėti teistumą ir gauti kelis tūkstančius baudos. Be to, policijos automobiliuose yra filmuojama, garsas įrašomas, pareigūnai visada apie tai įspėja. Tai žino ir pareigūnai, ir tas asmuo, kuris galimai yra pasirengęs duoti kyšį.

Iš mūsų pareigūnų irgi buvo nuteistų už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, už kyšio ėmimą. Tiesiai šviesiai sakant, buvo ir tokių, kuriuos įtarėm, bet nepavyko įrodyti. Tie pareigūnai buvo arba pareigose pažeminti kurį laiką, arba kitos nuobaudos taikytos. Galiausiai turėjo suprasti, kad su tokiu požiūriu toli nenueis arba pavyko su jais atsisveikinti. Visa tai davė vaisių, bet laiko tikrai reikėjo. Po truputį, per aštuonerius metus, sistema išsivalė. Ar lengvas kelias buvo? Tikrai ne.