Kultūra

Man dvigubą …džiazo!

• Eugenijus ŠALTIS
• Spalio 21, 2024

Tokią ,,dvigubą” džiazo porciją tauragiškiams, o ir visiems, kas lankėsi , lankosi ir lankysis Tauragėje pasiūlė Tauragės festivalio ,,Džiazo dienos Tauragėje” organizatoiai. O dviguba porcija todėl, kad festivalis jau lyg ir pasibaigė, paskutinio koncerto aidai dar tebeskamba ausyse, tačiau tai jau istorija, tai jau buvo. Ir gerai buvo, niekas neužginčys. Atnaujinti savo įspūdžius iš vasaros džiazo koncertų aistruoliai vėl gali užsukę į Tauragės pilį, kur fotogalerijoje spalio 18 dieną atidaryta fotoparoda - #10-asis. Džiazo dvasia.

Truputis istorijos

Jau dešimt metų pralėkė nuo tos dienos, kai įvairių kultūrinių ir įsimintinų projektų autorius Valdas Latoža sumanė, ryžosi įgyvendinti ir tai padarė – surengė Tauragėje džiazo festivalį. Drąsus tai buvo žingsnis, nes prie džiazo muzikos tauragiškiai nebuvo pratę. Tai buvo rizikinga ir didelė naujiena tauragiškiams. Manau, kad ir organizatoriams kilo daug klausimų, buvo didelių abejonių – prigis festivalis, neprigis, susidomės tauragiškiai ar ne.

Susidomėjo, o pats festivalis nenutrūkstamai štai jau ir dešimtmetį atskaičiavo. Festivalio geografija plati ir neapsiriboja vien tik Taurage ar Tauragės pilies kiemu. Festivalio koncertams paieškoma ir surandama kitų ne mažiau įspūdingesnių erdvių Smalininkuose, Panemunės pilyje, Tauragės Jono Viktoro Kalvano parke, Tauragės geležinkelio stoties buvusioje ir įstorinėje keleivių laukiamojoje salėje ir kitur. O koncertus rengia ne tik Lietuvos džiazo korifėjai ir žvaigždės, bet ir pasaulio garsūs džiazmenai. Nėra šio rašinio tikslas apžvelgti plačiau atlikėjų geografiją (o ir įspūdingas muzikantų biografijas), bet kai išgirsti Kubos žvaigždes, ar ne kartą ir ne du Grammy apdovanotuosius („Grammy“ laikomas prestižiniu apdovanojimu muzikos pasaulyje ir vienu geriausių menininko kūrybos įvertinimų. Šis apdovanojimas lyginamas su „Oskaro“ apdovanojimu filmų pramonėje), sunkiai besupranti, kad gyveni nekur nors Los Andžele ar Birštone (o ten džiazo festivalis jau keli dešimtmečiai vyksta ir jis žinomas labai plačiai), bet vyksta pas mus, Tauragėje .

Džiazo dvasia fotografijoje

Plačiai galima būtų atskleisti Tauragės džiazo festivalio dešimties metų istoriją, bet tai jau daryta ne kartą, todėl reiktų kiek apsistoti prie dar vieno fenomeno ir, manyčiau, unikalaus dalyko, unikalios besikuriančios tradicijos. Kas šiek tiek geriau pažįsta fotografus, meninės fotografijos kūrėjus, gerai žino, kad tai nėra standartiniai žmonės. Jie menininkai plačiąja šio žodžio prasme – su savo ieškojimais, kūrybiniais bandymais, eksperimentais. Kartais jie savo ekstravagancija, kūrybine drąsa ir nenuspėjamumu kiek šokiruoja, bet tai daro elegantiškai, iš pasalų stebėdami, o kaip gi reaguoja žiūrovai, kiti menininkai, kritikai ir pan.

Tauragės fotografų klubas yra plačiai žinomas ir vertinamas šalyje. Yra dėl ko, nusipelnė savo darbais, parodomis, laimimais konkursais. Tauragės džiazo festivalį jie pradėjo fotografuoti pavieniui, tačiau jų išlavinta kūrybinė uoslė greitai užuodė, kad džiazą fotografuoti yra labai įdomu, galima rasti puikių kadrų. Juk džiazo muzikantai taip pat yra kažkuo išskirtiniai, nėra tradiciniai, ne klasikiniai atlikėjai, o tokie pat gerokai ar dar daugiau „priplaukę“ kaip ir fotografai.

Tai štai – jau trečius metus iš eilės Tauragės džiazo festivalį pradėjo fotografuoti klubo „Fotojūra“ nariai. O pasibaigus vasarai ir festivaliui, fotografai pristato parodoje savo darbus – ką ir kaip „pagavo“, ką sugalvojo, sumontavo, kaip perteikė tą džiazo dvasią.

Spalio 18 dieną tokia paroda Tauragės fotografijos galerijoje ir buvo atidaryta. Šįkart savo darbus pateikė penki fotomenininkai: Morta Mikutytė (ji ir klubo vadovė), Sigita Flaksienė, Rasita Liulienė, Povilas Poška ir Juozas Petkevičius (muziejininkas ir foto galerijos vadovas).

Per parodos atidarymą kalbėjusi klubo vadovė Morta Mikutytė išdavė paslaptį, kad iki parodos visi eksponuojami kadrai niekur nebuvo eksponuojami ar kam nors rodomi. Pasak Mortos, buvo šiek tiek klausimų iškilę, ar nesikartos panašūs kadrai kaip iš parodų pernai ar užpernai. Bet taip neatsitiko: kaip džiazas nesikartoja, taip ir džiazuojančių fotografų nuotraukos nesikartoja. Improvizacijos lemia viską ir, žinoma, meistriškumas. Juk nebūdamas profesionalu muzikantu ar fotografu labai nepaimprovizuosi. Pasak Mortos ar Juozo Petkevičiaus, Sigitos Flaksienės, Rasitos Liulienės, Povilo Poškos, kiekvienas koncertas ir atlikėjas yra labai skirtingi savo atlikimu, stiliumi, ekspresija, emocija. Todėl ir fotomenininkų nuotraukos labai skirtingos ir nebetelpa į tradicinius „rėmus“.

LR Seimo narys Romualdas Vaitkus taip pat turėjo kuo pasidžiaugti, nes jis vienas pirmųjų pradėjo paveiksluoti festivalį. O dabar šis festivalis, anot Romualdo, labai išaugo ir, prisidėjus fotografams, labai išaugo festivalio išliekamoji vertė. Tai yra labai svarbu muziejininkams ir istorijai. R. Vaitkus dėkojo visiems fotomenininkams, įteikė jiems padėkos raštus ir pasidžiaugė festivalio sumanytoju V. Latoža, kad šis pakvietė fotomenininkus jungtis bendram projektui. Šiandien šio projekto vaisiai jau puikiai matomi.

„Suprantu tą emociją, kurią kiekvienas autorius išgyveno fotografuodamas džiazą. Jį tiesiog smagu fotografuoti“,- parodos atidarymo metu sakė Romualdas Vaitkus.

Festivalio įkūrėjas Valdas Latoža taip pat visiems fotografams nuoširdžiai dėkojo už tokį gražų indėlį į festivalį. Fotografų dėka jis tapo dar labiau išbaigtesnis, dar labiau vertingesnis. Valdas žavėjosi darbais, sakė nesuprantąs, kaip reikia pagauti tokius kadrus, kaip juos užfiksuot. Jam tai esąs „kosmosas“.

Kaip buvo rašyta parodos anonse, kiekvienas kadras parodoje – tarsi po koncertų vis dar besitęsianti improvizacija, atskleidžianti ne tik muzikos, bet ir pačių fotografų laisvę kūryboje. Tikra tiesa.

Paroda muziejaus Fotografijos galerijoje veiks iki lapkričio 20 d. Lankymas nemokamas.

Daugiau fotoparodos - #10-asis. Džiazo dvasia atidarymo renginių akimirkų galima pamatyti čia.