Kalba tauragiškiai

M. Nevardauskas. D. Simaičio katilų statybos propaganda tęsiasi

• Gegužės 19, 2016

Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. Tauragės kurjerio straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“

Galimybių studijos faktai

Skaitytojams reikėtų priminti, kad katilų statybos propagandos karo ištakos ir tikrosios priežastys slypi UAB Tauragės šilumos tinklai 2015 m. rugpjūčio mėn. nutraukto 5 MW biokuro katilo statybų konkurso labirintuose. Šio katilo statybas suplanavo ir palaimino jau buvęs UAB Tauragės šilumos tinklai vadovas V. Karbauskis.

Dabar jau žinome, kad buvusio direktoriaus katilo statybos Tauragės šilumos tinklams būtų kainavusios apie 1 milijoną 500 tūkstančių eurų, katilą turėjo statyti UAB „Enerstena“, kuri dėl tokios teisės ir galimybės netgi bylinėjosi teisme. Šį kartą nekelsime prielaidų apie konkurso skaidrumą ir pirkimo kainos pagrįstumą, nutraukus konkursą – nebėra prasmės. Tik galiu konstatuoti, kad nemažai žmonių buvo labai nepatenkinti tokiu bendrovės sprendimu ir dėjo daug teisinių, politinių ir viešųjų ryšių pastangų, siekdami jį pakeisti.

Tikiuosi, kad sprendimas nutraukti tokio katilo konkursą priimtas negrįžtamai, nes atlikta galimybių studija patvirtino – tokio galingumo biokuro katilo statyba yra netikslinga ir jokio realaus efekto Tauragei neduos. Žiemos sezono metu Tauragę šildo 12 MW ir 8 MW katilai, kurių galios visiškai pakanka net esant didžiausiems šalčiams ir kurių eksploatacija numatyta iki 2019-2020 m. Taigi suplanuotas katilas žiemos sezono metu būtų „ilsėjęsis“. Vasarą Tauragės šilumos poreikių patenkinimui užtenka 3 MW katilo, taigi vandens šildymas juo būtų neefektyvus, nes katilas dirbtų maža galia.

Skaitant tokias galimybių studijos išvadas natūraliai kyla klausimas, ar šios aplinkybės nebuvo žinomos katilo statybos iniciatoriui ir ar su jomis nesusipažinęs didžiausias katilo entuziastas D. Simaitis? Žinojo ir buvo susipažinęs. Katilo naudoti realioje ūkinėje veikloje niekas neplanavo, jis turėjo būti statomas kaip rezervinis, t. y. laikinam darbui, sugedus jau vienam iš minėtų katilų. Nereikia pamiršti, kad įmonė dar turi ir rezervinius mazuto katilus, kuriuos pagal LR įstatymus mes privalome turėti ir kurių galios pilnai užtektų aprūpinti miestą esant didžiausiems šalčiams (bendra jų galia yra apie 37 MW, kai poreikis – 20 MW). Akivaizdu, kad net kaip rezervinis katilas jis savo funkcijos nebūtų atlikęs, todėl vieninteliu bent kiek logišku argumentu galime laikyti katilo krikštatėvio teiginius apie galimybę ES paramos lėšomis finansuoti dalį (50 procentų) katilo įsigijimo kainos. Kitą dalį būtų tekę padengti Tauragės šilumos vartotojams. Šis argumentas būtų kur kas logiškesnis, jeigu katilo projektavimas ir pirkimas būtų derinamas su realiais Tauragės šilumos ūkio poreikiais ir realijomis.

D. Simaitis kalba be argumentų

Viena iš realijų yra Tauragės šilumos tinklų turimas ir mažai naudojamas 2 MW biokuro katilas Aerodromo katilinėje, kuris, kartu su perkeltu iš Dvaro katilinės katilu gali sėkmingai tenkinti vasaros šilumos poreikį. O, kartu su kitais turimais bendrovės biokuro katilais, galėtų atlikti ir rezervinio katilo funkciją žiemos sezono metu. Tam užtenka Dvaro katilinės katilą perkelti į Aerodromo katilinę bei nutiesti 1 kilometrą šilumos trasos, prijungiant Aerodromo katilinę su likusiomis miesto trasomis. Tokių darbų preliminari kaina siektų 350 tūkstančių eurų.

Susidaro 1 milijono 150 tūkstančių eurų kainų skirtumas tarp atsisakyto katilo kainos ir šilumos trasos tiesimo, šį skirtumą būtų asmeniškai pajutęs kiekvienas Tauragės šilumos ūkio vartotojas, todėl bendrovės sprendimas atsisakyti minėto katilo pirkimo turėtų būti visiems suprantamas. Apie sprendimo stabdyti katilo pirkimo konkurso priežastis kalbėta ne kartą ir ne du. D. Simaitis šį klausimą kelia kiekvieno bendrovės valdybos posėdžio metu ir dar nei karto nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų galimybių studijos išvadas.

D. Simaitis greičiausiai nenori būti vadinamas buvusio direktoriaus ir katilą statyti turėjusios UAB „Enerstena“ advokatu: viešųjų ryšių prasme ne kaip atrodytų, ir argumentų, kurie paneigtų jau minėtą katilo statybos beprasmybę, D. Simaitis neturi. Taigi, pradėjo propagandinį karą už visų katilų rekonstrukciją. Šio karo pergalė brangiai atsieitų Tauragės šilumos tinklų klientams: 1 MW katilo statyba kainuoja beveik 300 000 eurų, todėl viešųjų ryšių prasme toks karas patraukliai neatrodo. Tuomet D. Simaitis stojo prieš bendrovės veiklos planus keisti 34-44 metų senumo trasas, o tuo pačiu, jau minėtą Aerodromo katilinės sujungimą su kitomis miesto trasomis.

Propagandinio karo strategas

Kaip ir dera geram propagandinio karo strategui, pirmiausiai jis ėmėsi „sudirbinėti“ būsimą oponentą, bendrovės valdybą ir vadovą apkaltindamas politikavimu. Tokiu būdu vadovo pateikiamus skaičius ir argumentus, kurių paneigti nesugebėjo, nurašė tuščiam politikavimui ir išvengė diskusijos techniniais, teisiniais ir finansiniais klausimais, kurioje būtų sutriuškintas.

D. Simaitis viešai mėtosi kaltinimais politikavimu, tarsi būtų kažkoks iš šono procesus stebintis teisėjas ar ekspertas. Faktai apie D. Simaičio ryšius su Socialdemokratų partija visiems žinomi, o tai, kad valdybos posėdžiuose D. Simaičio lūpomis, skaitant raštelyje parengtą tekstą, atkartojami partijos kolegų išsakyti teiginiai, taip pat jau nebestebina.

Kritika yra sveikintina, ji padeda nesuklysti, o suklydus pripažinti klaidą ir pasitaisyti. Tik kritika yra pagrįstas tobulėjimas ir ėjimas į priekį.

Aš, kaip bendrovės vadovas, džiaugiuosi, kad UAB Tauragės šilumos tinklai valdybą sudaro įvairių sričių savo srities profesionalai, tokie kaip Alvydas Eičas, AB „Vilkyškių pieninė“ pardavimų skyriaus vadovas Baltijos šalims, Vilija Milaševičiūtė, AB „Vilkyškių pieninė“ finansų direktorė, teisininkas Kristijonas Paliutis, Tauragės rajono savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė Roberta Valinčienė. Džiaugiuosi ir to paties ilgamečio bendrovės vadovo Donato Simaičio buvimu valdyboje. Kaip didžiulę patirtį šioje srityje turintis asmuo jis iš tikrųjų gali padėti ir patarti, netgi išsakydamas aštresnę kritiką mano ar kitų bendrovės valdybos narių atžvilgiu. Tačiau D. Simaičio propagandiniai komentarai, kai pats politikuodamas kaltina kitus bendrovės valdybos narius ir mane politizuojant bendrovės veiklą, neturi nieko bendra su kritika. Tai propaganda, kuria nesiekiama nei geresnės bendrovės veiklos, nei rezultatyvios diskusijos.

Būtinas trasų remontas

Visi supranta, kad katilai dėvisi, kaip bet kurie kiti daiktai, ir juos ateityje teks keisti. Todėl kiekvienas katilas turi jam nustatytą eksploatacijos laikotarpį (16 metų), dauguma jų nustatyti dar „D. Simaičio laikais“, atsižvelgiant į minėtus laikotarpius yra skaičiuojama ir šilumos vartotojų mokamos katilo amortizacijos įmokos. Ar D. Simaitis, siūlydamas anksčiau laiko nurašyti katilus, nurodo iš kokių lėšų bus įsigyjami nauji katilai? Ar savo skambius teiginius apie į žemę užkasamus pinigus kuo nors pagrindžia?

D. Simaičio skaičiavimai, kad trasos yra labai geros būklės, nes „jos sausos, ne taip kaip Šilutėje“, galėtų sudominti nebent Šilutę. Aš žinau ir galiu pateikti tokius faktus: trasos įrengtos 1972 – 1982 m., jų eksploatacijos pabaiga buvo numatyta 2002-2012 m. Taigi trasos jau 4-14 m. veikia viršydamos savo eksploatacijos termino pabaigą. Čia kaip su seno automobilio varikliu, nors pagal gamintojo apskaičiavimus jo eksploatacija turėjo pasibaigti nuvažiavus 500 tūkstančių kilometrų, bet, įveikus milijoną kilometrų, jis vis dar važiuoja. Šiuo atveju niekas nežino, kada variklis sustos ir negali garantuoti, kad jam sustojus automobilio keleiviams neteks kęsti 20 laipsnių šalčio. Įdomus sutapimas, kad tiek senų automobilių varikliai, tiek nusidėvėjusios šilumos trasos pasižymi keista savybe „nepataisomai nusibaigti“ būtent didžiausių šalčių metu.

Techniškai vertinant, trasos yra nusidėvėjusios ir jas keisti artimiausiu metu reikės, tai patvirtins bet kuris ekspertas. Todėl šiuo atveju aš taip pat naudojuosi argumentu, kad tokius darbus naudingiau daryti iki 2020 m., kol yra galimybės dalį darbams atlikti reikalingų lėšų gauti iš ES.

Šiuo atveju, valdyba ir akcininkai diskutavo dėl tokio rebuso: ką keisti pirma, 13 metų senumo katilus, ar 34-44 metų senumo trasas? Pažymėtina, kad visi bendrovės akcininkai ir valdybos nariai, Tauragės savivaldybės taryba, išskyrus D. Simaitį, pasisakė, jog prioritetas turi būti teikiamas trasų rekonstrukcijai. Kadangi buvo priimtas sprendimas nutraukti katilo pirkimą, į 2015 m. bendrovės veiklos rezultatus, kaip nuostolis, buvo įtrauktos katilo projektavimo išlaidos – 75 tūkst. eurų. Tuo tarpu D. Simaitis, tęsdamas savo pradėtą propagandos karą už katilų rekonstrukciją, galėtų grįžti prie jo ištakų ir visiems suprantamu būdu paaiškinti, kam Tauragei reikalingas naujas katilas, kurio galingumo žiemą nereikia, o vasarą jis neefektyvus.

Biokuras perkamas biržoje

Gerbiamas Donatas Simaitis viešai išreiškė savo nuomonę ir apie Tauragės šilumos tinklų vartotojams 2015-2016 m. tiektos centralizuotos šilumos kainos mažėjimo priežastis, esą tai lėmė rinkoje kritusios kuro kainos ir bendrovės nuopelnų dėl tokio sumažėjimo neva nėra.

Gaila, kad ilgametis bendrovės vadovas ir valdybos narys nutyli pagrindinę kainos mažėjimo priežastį. Didžiausiu bendrovės vadovybės nuopelnu laikau nutrauktą biokuro pirkimą iš vienintelio tiekėjo UAB „Timbex“. Perkant biokurą per biržą, įmonės išlaidos kurui sumažėjo 30 proc., nes bendrovė pagaliau pradėjo pirkti kurą už jo rinkos kainą.

Bendrovės paskaičiavimu, tolesnio biokuro pirkimo iš UAB „Timbex“ atveju, vidutinė šildymo sezono kaina būtų buvusi 5,70 Eur ct/kWh, kai perkant iš biokuro biržos šilumos kaina vartotojams buvo 5,03 Eur ct/kWh. Taigi, bendrovės sprendimas pirkti iš biokuro biržos leido sumažinti šilumos kainą daugiau kaip 12 proc. Ir tai yra virš 300 tūkst. eurų sutaupytų gyventojų ir biudžeto pinigų. Ar tai nieko nereiškia?

Tauragės šilumos tinklų ir UAB „Timbex“ bambagyslė nenutrūko nuo 2009 m. iki pat 2015 m. vidurio, – joks kitas biokuro tiekėjas netiekė kuro Tauragės šilumos tinklams. Iškalbingas faktas, kai biokuro rinkoje konkuruoja mažiausiai keliasdešimt tiekėjų. Šios bambagyslės nukirtimas vien per pusę metų leido sutaupyti 300 tūkst. eurų: biokuras perkamas per biržą, pasirenkant iš tikrųjų mažiausią kainą pasiūliusį tiekėją.

Baigdamas noriu pažymėti, kad atsakau už kiekvieną šio pareiškimo teiginį, o savo žodžius galiu pagrįsti specialistų studijomis, sąskaitomis ir oficialia statistika. Iš gerbiamo kolegos D. Simaičio tikiuosi to paties.