Archyvų paslaptys

Ženklas į Lauksargių daržininkystės tarybinį ūkį XX a. 7–9 deš.

Lauksargių naujakuriai ir kolektyvizacija

• Darius KINIULIS
• Prieš 7 valandas

Šiemet Lauksargiams minint 360 metų jubiliejų, švente rūpinasi bendruomenės nariai, kurių dalies tėvai ir seneliai atsikėlė į dabartinę seniūniją pokariu. 1944 m. vasarą prasidėjusi Rytų Prūsijos gyventojų evakuacija spalio pradžioje vyko jau masiškai ir chaotiškai. Anksčiau išvykę spėjo pasitraukti į saugesnes vietas, tačiau tuos, kurie liko arba pasivijo sovietų armija, ištiko baisi lemtis. Žudynės, prievartavimai, žeminimas, badas ir turto grobstymas tapo kasdienybe. Senuosius gyventojus pakeitė nauji.

Pabaigos pradžia

Vokietijos Rytų Prūsija 1945 m. buvo ištrinta iš žemėlapio ir padalinta. Pietinė didžioji dalis atiteko Lenkijai (dabar Varmės Mozūrų vaivadija), vidurinė dalis kaip karo grobis su didžiausiu miestu Karaliaučium atiteko Rusijai, o šiaurinė mažiausioji – Klaipėdos kraštas – grąžintas Lietuvai. Pastarasis jai priklausė 16 metų po Klaipėdos krašto sujungimo 1923 m. Šiame krašte buvo trys apskritys, gyvavusios iki 1950 m.: Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių. Pastarojoje buvo Lauksargių apylinkės, prie žemaitiško Tauragės rajono prijungtos tik 1962 m.

Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, sovietinei armijai užėmus buvusį Klaipėdos kraštą jis buvo apytuštis – beveik be gyventojų. Pagėgių apskrities Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazlauskas pranešime Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui M. Šumauskui 1944 m. gruodžio 3 d. nurodė: “Tauragės apskr. valstiečiai veža likusius baldus, javus, šieną sau. [...] nedidelės žmonių grupelės [...] valo daržoves netoli Lauksargių.”[i]

Palaipsniui dalis gyventojų, ypač lietuvininkų, grįžo į savo namus, tikėdamiesi karui pasibaigus mėginti gyventi ramų gyvenimą. Kaip jie klydo. Tuomet į ištuštėjusius ūkius kėlėsi žmonės iš artimųjų Lietuvos apskričių bei rusakalbiai iš SSRS gilumos. Iki 1945 m. rugsėjo 15 d. vien iš Tauragės apskr. atkelti 2244 naujakuriai (iš kitų mažiau).[ii] Jiems buvo duodami ūkiai su pasėliais ir esamu inventoriumi, likusiu po karių ir vagių plėšimų. Tokie naujakuriai kartais nebepriimdavo net grįžusių tikrųjų namo šeimininkų. Tai iliustruoja pareiškimas, pateiktas Repatriacijos skyriaus viršininkui Slavinui 1948 m. kovo 15 d. vietine tarme: „1944 m. spalio mėn. mumis vokiečiu valdžė išvare į giluma Vokietijos ir 1945 m. gegūžū mėn. išvadoji mūmis raudonoje armija sugryžium į tėvyne. Sugryžiūs radaū savo ūki ūžimta naujakūris B[...] parsikelis iš Tauragės apsk. Man prašant man Kambare laikinai į mano gyvenamoji troba paskirte je nė sutiko ir manės nuo mano kiemo nūvarė. Taigį aš į savo namūs grįžte negalėjau ir ligi šiol gyvenū pas svetimūs Krauleidžiu kaime Katyšų valšaus (Katyčių)“.[iii]

Repatriantai (sugrįžusieji) patekdavo į filtracijos-patikrinimo punktus, kurie veikė Kybartuose, Tauragėje, Gardine ir Breste. Į Pagėgių apskritį iki 1946 m. pabaigos sugrįžo 1769 gyventojai. Vėlesni duomenys neišliko. Kai kur senieji gyventojai burdavosi į bendruomenes, lyg rezervatus. Artimiausi prie Tauragės tokie buvo Ropkojai ir Natkiškiai.[iv] Didelė dalis grįžusių senųjų gyventojų buvo ištremta į Sibirą (iki 1949 m. pabaigos iš Pagėgių apskr. ištremti 1225 žmonės) arba išvyko į padalintą Vokietiją 1957–1958 m., supratę, kad senasis įprastas gyvenimas dingo negrįžtamai. Naujieji gyventojai kėlėsi ten, slėpdamiesi nuo labai tikėtinos tremties į Sibirą. Kitus persikelti privertė valdžia, vykdydama normatyvus. Treti jau buvo ilgai tarnavę samdiniais pas ūkininkus ir, per karą praradę gimtuosius namus arba ieškodami geresnio gyvenimo, kėlėsi į kraštą, kurį gerai pažinojo. Tokius žmones galima laikyti beveik vietiniais, nes jie suteikė kraštui bent šiokį tokį istorijos tęstinumą, išlaikė pasakojimų apie „senąjį“ pasaulį. Jau po Klaipėdos krašto aneksijos Lietuvos konsulas Klaipėdoje A. Kalvaitis 1940 m. sausio 24 d. rašė, kad “Klaipėdos krašte dirba apie 15 tūkst. lietuvių darbininkų, dauguma žemės ūkyje”.[v] Ketvirti atsikėlė jau vėliau, grįžę iš tremties arba tiesiog ieškodami darbo ir būsto. Kalbėdami apie naujakurius, ypač rusus, bet taip pat ir lietuvius, privalome įvardyti, kad ne visi jautė pagarbą praeičiai, lengvai pasidavė primityviai propagandai, kuri teigė, kad viskas čia yra „fašistų“, reikia tai griauti ir statyti naują pasaulį. Daug prie to prisidėjo kolchozinė santvarka, priespauda, skurdas, savo turto neturėjimas, girtuokliavimas ir tiesiog bendras tamsumas. Buvo ir nemažai gerų pavyzdžių. Natūralu, kad kraštą labiau mylėjo samdiniais prieškariu dirbę žmonės. Apibendrintai apie sovietų valdžios siekį apgyvendinti kraštą naujakuriais, grįžtančius vietinius, jų tarpusavio nesutarimus bei represijas prieš abi grupes aprašė Nastazija Kairiūkštytė straipsnyje „Klaipėdos krašto kaimo vietovių apgyvendinimas pokario metais“[vi], o 2019 m. pasirodžiusi solidi kolektyvinė monografija „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose„[vii] buvo pirmasis didelės apimties moksliniai metodais grįstas tyrimas apie naujakurius. Šioje knygoje apklausta daugybė vietinių šišioniškių, atėjūnų ir jų vaikų, surinkti prisiminimai ir išnaršyti archyviniai dokumentai. Daugiausia prisiminimų paskelbta iš Klaipėdos miesto ir apylinkių, taip pat Šilutės krašto. Gerokai mažiau iš Pagėgių pusės. Tad spragą papildė straipsnio autoriaus 2023 m. knyga „Lauksargiai. Mažosios Lietuvos dalis“[viii], kurioje aprašyti Lauksargiuose dirbusios bibliotekininkės Marytės Rutkauskienės prisiminimai bei nauji pasakojimai.

Žmonių pasakojimai

Alfredas Žukaitis, gimęs 1890 m. Aukštvilkiuose, prasidėjus karui tarnavo Vokietijos armijoje. Po karo, sugebėjęs išgyventi sovietų nelaisvę, sugrįžo į Lauksargių apylinkes. Jis prisiminė: „Po karo Klaipėdos kraštą apgyvendino beveik per prievartą. Atsikėlėliai rado pilnas daržines, pilnus svirnus javų, lentynas nukrautas lašiniais, sveikas trobas. Valdžia paskyrė 10 ha žemės.“[ix] Greit po to, kai karo audra nuslinko toliau į Vokietiją, Lauksargiuose įsteigtas sovietinis ūkis, į kurį įėjo Lauksargių dvaro Endrijaičio valdos, Griežpelkiai I, Meldiklaukiai, Uplankiai (Oplankis) ir truputis žemės dabartinėje Pagėgių savivaldybėje.

1949–1950 m., kuriantis paskutines dienas gyvenusios Pagėgių apskrities kolūkiams, Lauksargių apylinkėje valstiečiai sudarė šiuos žemės ūkio kooperatyvus: Lauksargiai – Felikso Dzeržinskio kolūkį, Kalėnai ir Greižėnai – Jūros, Griežpelkiai II – Laisvės, Kamščiai ir Žilučiai – Marytės Melnikaitės vardo, Kreivėnai – Gegužės 1-osios, Gilandviršiai – Vieningo gyvenimo, o šakiškiai savo kolūkį pavadino tiesiog Šakių.

1950–1962 m. Lauksargių apylinkė priklausė naujam, mažesniam už buvusią apskritį Pagėgių rajonui. Šio rajono gyvavimo metais kolūkiai sustambinti. Susijungė Marytės Melnikaitės, Laisvės, Gegužės 1-osios ir Vieningo gyvenimo kolchozai. Sustambintas kolūkis pasivadino Švyturio vardu. Felikso Dzeržinskio kolchozas padidėjo, prisijungus prie jo Greižėnams ir Kalėnams. Tačiau 1956 m. rugpjūtį Vieningo gyvenimo ir Felikso Dzeržinskio kolūkiai, neišsivystę į stiprias žemės ūkio arteles, prisijungė prie Lauksargių tarybinio ūkio. Iš pradžių Lauksargių tarybinio ūkio ir Šakių kolūkio ribose buvo dvi apylinkės: Lauksargių ir Griežpelkių. Pirmasis Lauksargių apylinkės pirmininkas buvo Jonas Zanaveckas, Griežpelkių – E. Šalkauskas. 1974 m. sausio mėnesį ir Šakių kolūkis įsiliejo į Lauksargių tarybinį ūkį. Taip visoje apylinkėje liko vienas vienintelis, bet stiprus Lauksargių daržininkystės pavyzdinis-bandomasis ūkis.[x] Dabartinėje Lauksargių seniūnijoje rusai daugiausia buvo sukelti į Meldikviršius ir kurį laiką – į Oplankį, kitur dominavo lietuviai.

Įdomių prisiminimų yra užrašęs Jonas Kairys–Kairevičius (1940–2021), kilęs iš Mišeikių kaimo dabartiniame Tauragės rajone. Apie Lauksargius tiesioginių liudijimų nerandame, tačiau yra įspūdžių apie po karo ištuštėjusius Rytprūsius. Liuteronų šeima buvo darbšti ir raštinga. Vengdama tremties persikėlė gyventi į Trakiniškės kaimą prie Žygaičių. Ten augino bulves, kurių užteko ir pardavimui. Gerai mokėjo naujieji Tilžės gyventojai rusakalbiai, kurie nebuvo tokie ūkiški ir mielai pirkdavo iš gausiai ten važiavusių lietuvių. Karaliaučiaus krašto valdžia organizavo krovininius sunkvežimius, vadinamus krovinių taksi, kad šie iš Tauragės ir kitų apylinkių už mokestį gabentų bulves ir kitą maistą.[xi]

Puikus šaltinis sovietinei pokarinei apylinkei pažinti yra Lauksargių bibliotekininkės Marytės Rutkauskienės 2007 m. surinktas mašinraštis su senųjų gyventojų prisiminimais.[xii]

Monikos Lingytės–Damulienės (g. 1926 m. Tauragėje) prisiminimus jau skaitėme, nagrinėdami Oplankio dvaro istoriją. Pasibaigus karui ji su tėvais savanoriškai atvyko ir 1945 m. kovo 23 d. apsigyveno Lauksargiuose, nes čia viskas buvo sava. Name, kuriame įsikūrė, nieko nebebuvo, bet langai ir durys likę tvarkingi. Ji mini, kad tuo metu tuščiame kaime gyveno tik Juščius, pro šalį dažnai važiuodavo karių kolonos. Pradėta kurti vietos valdžia. Valsčiaus pirmininku tapo minėtas J. Zanaveckas, jo sekretoriumi – Basokas, partorgu – Vladas Vizgirdas, komjaunimo sekretoriumi – Vladas Būtėnas. Jiems visiems davė po 15 ha žemės. Naudoti pinigai buvo červoncai ir rubliai. Davė paskolą įsikūrimui – 3000 červoncų. Naujakuriai buvo laisvi ūkininkai iki 1950 m., kai viską reikėjo atiduoti kolchozui: žemę, gyvulius ir padargus. Paliko tik 60 arų, buvo bendros ganyklos. Monika dirbo laukuose sezonine darbininke. Metų gale duodavo uždarbį, vidutiniškai po du kviečių ir rugių maišus ir šiek tiek rublių. Duoną veždavo iš Pagėgių arkliais su uždaru vežimu. Dėl jos reikėjo stovėti eilėse prie parduotuvės (Parko g. 2), leisdavo pirkti vieną kepalą forminės duonos. Šeima augino karvę, 2 kiaules, vištų. Mergina ištekėjo 1948 m. už siuvėjo Kazio Damulio. Namuose siuvo viską, net kailinius. Turėjo Zinger siuvimo mašiną. Ilsėtis galėjo tik sekmadieniais, bet ir tada eidavo pėsčiomis 10 km į Tauragės katalikų bažnyčią. Felikso Dzeržinskio kolchozo pirmininkas buvo Milašauskas. Juos sustambinus ir įkūrus Lauksargių tarybinį ūkį, pirmuoju direktoriumi tapo Aleksej Ivanovič Labazin. Įkūrus kultūros namus ten rodydavo kiną, kurį jauna šeima eidavo žiūrėti. Gegužinės vykdavo pas Lukošaitį (jis tebegyvena senajame pašte Tilžės g. 17), šokdavo pasiutpolkę, viliotinį, valsą. Ištekėjusi į šokius daugiau nėjo.

Benigna Konstantinavičiūtė–Jocienė (g. 1928 m. Didkiemyje) pokariu pirmiausia apsigyveno Griežpelkiuose, slapstydamasi nuo tremties. 1957 m. iš Sibiro grįžo tėvai, kurių gimtinėje nebepriėmė į jų nuosavą namą. Todėl Benigna priglaudė tėvus Griežpelkiuose. Ištekėjusi už vyro į Lauksargius atsikėlė 1972 m., vokiškos statybos name gavo butą. Vyras Pranas (g. 1926 m. Žadvainiuose) dirbo ūkvedžiu Oplankyje. Jis taip pat bėgo nuo tremties. Dar tais pačiais metais Lauksargių tarybiniame ūkyje pasikeitus direktoriui naujuoju tapo Budrauskas ir Jonas tapo bitininku, pradėjo statyti naują namą pačiuose Lauksargiuose. Pora buvo dažna kultūros namų lankytoja. Direktoriumi dirbo Albinas Žukauskas. Grupė asmenų eidavo giedoti per laidotuves: J. Šlapikienė, S. Vaičekauskas, E. Lengvinas, S. Aldukevičius, A. Stanevičius, Bronislovas ir Marytė Zubai, G. ir V. Ūmantai, kurie visi tuo metu buvo 40–50 m. amžiaus. Porai davė 60 arų, vieną karvę ir leisdavo šienauti pagriovius, bet tik tada, kai kolchozas prašienaudavo. 2007 m. pora turėjo 17 ha žemės.

Rusė Marija Luchanina–Kabanova (g. 1925 m. Kursko srityje) šiame krašte atsidūrė 1947 m., radusi skelbimą, kad vyksta „persikėlimas“. Karo metu dirbo kariuomenėje kaip skalbėja. Jos tėvai buvo mirę. Atvyko į Gudus, kur susipažino su vyru Viktoru, irgi rusu. 1951 m. jiedu atsikėlė į Lauksargius, kur ji pagimdė 4 vaikus. Marija dirbo sezonine darbininke, o žiemos laiku – fermose. Vasarą ravėdavo 30 arų, žiemą veždavo šieną, mėšlą. Mokėjo tik už atliktą darbą. 1961 m. valdžia skyrė butą naujame name Lauksargiuose. Iki tol gyveno bendrabutyje sename name. Viktoras mirė 1972 m. Dažnai lankėsi kultūros namuose, už darbą, jos teigimu, visada gaudavo 1-ąją vietą ir 25 rublius premijos. Niekada neskirdavo atostogų, tik išmokėdavo atostoginius. Apdovanota 14 ordinų bei medalių, bet už išdirbtus 41 metus įskaityti tik 21-eri. Marija mini, kad geriausias buvo ūkio direktorius J. Genutis ir ūkvedys Vytautas Žebelys.

Jadvyga Dabulskytė-Kavaliauskienė (g. 1934 m. Košiuose) prisimena, kad kai tėtis su reikalais buvo Skaudvilėje, jį privertė pasirašyti, kad išvyks gyventi į Klaipėdos kraštą. Šeima verkdama išvyko ieškoti naujos sodybos. 1945 m. balandį jiems įsakyta keltis į Lauksargių seniūniją. Vežimais atvykę labai prastu oru jie pasuko link Aukštvilkių, bet kelią buvo uždarę kariai dėl gyvulių snukių, nagų ligos. Atokiau, ant kalno, Žukauskai virė arbatą, sušildė atvykėlius. Tada pasuko link Oplankio. Per dideli ūkiai tėvui netiko. Galop rado jaukią eglėmis apsodintą sodybą Griežpelkiuose. Ten aptiko spintelę išlaužtomis durimis ir kareivišką metalinę lovą. Savo baldus iš Košių parsivežė tik po 10 metų. 1946 m. tėvas su kaimynais rado senų suolų ir įruošė mokyklą, kurią Jadvyga pradėjo lankyti. Suole sėdėjo po 5–6 vaikus. Mokytoja buvo graži moteris, vardu Bladzė. Jos tėvas – Lauksargių raudonplytės mokyklos direktorius. Mokytojai pirmus metus nemokėjo atlyginimo. Ji virė košę iš ruginių miltų ir taip maitinosi. Vėliau Griežpelkiuose įkurta gimnazija, kurioje direktoriumi dirbo grįžęs J. Bicka. Jis mokė anglų ir vokiečių kalbų. Nuo 1955 m. mergina mokėsi Lančiūnavos žemės ūkio mokykloje (Kėdainių r.) ir prisimena, kaip sudėtinga buvo ten nuvykti. Reikėdavo Lauksargiuose sėsti į iš Įsruties (Černiachovsko) važiuojantį traukinį, išlipti Radviliškyje. Tada persėsti į Kėdainių traukinį ir dar 15 km važiuoti iki mokyklos. 1957 m. ištekėjo už Stasio Kavaliausko, susilaukė 3 vaikų. Į Tauragę išsikraustė 1970 m.

Vincentas Kvietkus (g. 1925 m. Pužiškiuose) 1946 m. vedė Zofiją Feizaitę ir 1952 m. atvyko į Šakių kaimą, didelį vokiečių namą. Ten jau gyveno brolis Stanislovas. Baldai buvo išvogti. Kai įsikūrė kolūkis Šakiai, pirmąjį traktorių DT-14 Vincentas parvarė iš Pagėgių, juo veždavo trąšas, vėliau kuliamąja mašina kuldavo grūdus. Šakių kolūkis turėjo malūną iš senųjų laikų, dirbo malūnininku. Deja, malūnas nugriautas sovietmečiu. Pirmaisiais metais jis dirbo ir kalvio darbą. Už metų darbą gavo 90 kg dirsėtų (su piktžolėmis) rugių. Pinigus pradėjo mokėti tik apie 1965 m., per mėnesį mokėjo po keletą rublių. Lauksargių tarybiniame ūkyje vyras dirbti pradėjo, kai pirmininkas buvo V. Žilevičius, o ūkvedys – V. Žebelys. Kultūros namuose grojo bandonija. Kapelai vadovavo Albinas Žukauskas, kuris irgi grojo bandonija. Joje dar grojo A. Baršys su smuiku, minėto Žukausko sūnus mušė būgną, Mančas grojo skambalais, Žebrauskas – kontrabosu. Lauksargių daržininkystės tarybiniame ūkyje išdirbo apie 30 metų, ne kartą gavo pagyrimo raštų. 1991 m. ardant kolchozą gavo karvę, o už talonus išsipirko namą. Užaugino 2 vaikus.

Antosės Juškaitės–Pilypienės (g. 1922 m. Ringaliuose) tėvai į Kalėnus savo noru atsikėlė 1950 m. Užėmė vokiečio sodybą. Šeimoje buvo 8 vaikai. 21-erius metus dirbo įvairius laukininkystės darbus Lauksargiuose. Tada vadovavo Sinkevičius. Iš pradžių visas darbas vyko rankomis: barstė trąšas, rišo rugius, ravėjo daržus, rinko akmenis, daužė kurmiarausius. Labai gerai kraudavo šieno vežimus. Už sunkius darbus metų gale gaudavo maišelį prastų grūdų, kurį buvo galima ant nugaros parsinešti. Kartu su broliais Antosė eidavo giedoti į laidotuves. Dirbdama Lauksargiuose gavo 2 kambarių butą.

Julija Kupstaitytė–Šlapikienė (g. 1927 m. Žygėnuose), karo ir pokario metais patyrusi daug negandų, su vyru Viktoru į Meldiklaukius atvyko 1964 m. (Meldiklaukių g. 4). Tuo metu ūkiui vadovavo Žilevičius. Iki pensijos šėrė arklius ir bulius, dirbo 20 m. Gamindavo valgį laidotuvėms ir vestuvėms. Būdavo 2 šeimininkės ir 4 pagalbininkės. Prisimena daug tradicinių lietuviškų vestuvių. Laidotuvėse dar ir giedodavo. 1972 m. Lauksargiuose pasistatė namą. Vyras mirė 1982 m. Užaugino 3 vaikus.

Marija Liekytė–Zubienė (g. 1925 m. Gvalduose) į Lauksargius atvyko 1945 m. kovą, bijodama tremties. Šeima atvykusi prisiglaudė pas tetą Jonelienę (Tilžės g. 21). Turėjo 2 karves ir 2 arklius. Apylinkės pirmininkas J. Zanaveckas skyrė 15 ha žemės. Ištekėjusi išsikėlė į valdišką namą, vėliau – į pieninės namą (Tilžės g. 54, prieškariu buvusi skerdykla). 1948 m. gavo vokišką namą, bet kolchozas norėjo atimti, todėl jį teko perrašyti tėvų vardu (pirmausia į šį namą įsikėlė Liekytės tėvai, po to, po vedybų ir Marytė su Bronislovu). Tam name rado pilna bulvių lupenų, paliktų sovietų karių. Nebuvo langų, šie apkalti bulvių maišais, todėl juos stiklino išimdami stiklus iš kitų tuščių namų. Susikūrus Felikso Dzeržinskio kolchozui tėvai, į jį įstoję, gavo 60 arų žemės. Marytės vyras Bronislovas dirbo prie geležinkelio ir gavo tik 15 arų. Jaunai šeimai skyrė karvę ir 2 kiaules. Vokiškame rūsyje, kuriame visada buvo tinkamas šaltis, laikydavo dešras, taukus. Iš pradžių parduotuvėje trūko duonos. Kai jos nebetrūko, ėmė trūkti mėsos, reikėjo auginti savo gyvulius. Apie 1950–1955 m. į Lauksargių parduotuvę atveždavo mėsos, kaip vėliau sužinojo, padvėsusių kiaulių arba kokiomis ligomis sirgusių. Jų nepriėmė į Tauragės mėsos kombinatą. Ji bijojo eiti į Lauksargių kultūros namus, nes iš Meldikviršių ateidavo rusai, kurie mušdavo lietuvius. Marytė prisimena, kad Marcevyčius grojo bajanu. Bibliotekoje skaitė vos jai įsikūrus. Prisimena lietuviškas vestuvių tradicijas.

Susikūrus Lauksargių tarybiniam ūkiui ji iškart pradėjo ten dirbti, vadovaujant minėtam A. Labazin. Dirbo vasaromis sezonine darbininke. Užaugino dvi dukras. 1952 m. antrąją dukrą gimdė namie, o akušere dirbo Lilija Ruibytė. Su vyru eidavo į gegužines, kur dalyvaudavo jaunimas ir jaunos susituokusios poros, o dukreles palikdavo prižiūrėti savo mamai. Kartu su vyru giedodavo laidotuvėse. Vyras keliaudavo dirbti į Ragainės popieriaus fabriką, vėliau – Lauksargių katilinėje, kur buvo kenksmingos sąlygos, todėl mirė jaunas 1982 m. Ir daugiau ten dirbusių vyrų mirė jauni.

Tokie M. Rutkauskienės užrašyti prisiminimai, tačiau kiekvienas senbuvis papasakotų savų istorijų. Pavyko apklausti daugiau žmonių.

Sauliaus Dragūno proseneliai Michalina (1910–1986) ir Afanasijus (1914–1987) Milajai į Lauksargius atsikėlė iš Vingininkų, Šilalės valsčiaus, 1945 m. rugpjūčio 24 d. su trimis vaikais: Adolfina, Česlovu ir Mikalina (1937–2020, jo močiutė tuo metu buvo 7 m.). Afanasijus kilęs iš Adakavo sentikių. Iš pradžių atsikėlė tik Michalina su vaikais, vėliau iš karo grįžo ir tėvas Afanasijus. Pirmoji naujakurių sodyba buvo Šlepuose prie Natkiškių. Po kurio laiko vienas žmogus pataręs atsikelti į Lauksargius, daug arčiau Tauragės. Pastatas prie pat sienos, adresu Tilžės g. 1, tuo metu buvo suniokotas ir jį proseneliai atsistatė savo rankomis. Atstatant išardytas pažeistas antrasis aukštas. Viename gale turėjo tvartą, o kitame gyveno. Namas priklausė Mėtai, mergautine pavarde Čerkutė (Czerkus; 1919–2009), ir Bruno Pečiulaičiams (Petschulat), kurie pasitraukė į Vokietiją (jau skaitėme apie jo tėvą stalių F. Pečiulaitį: gal Franz arba Friedrich). Šiems tikriausiai priklausė dar ir puošnus, bet šiuo metu apleistas pastatas Tilžės g. 20. Prosenelis turėjo stakles, pagamino langus savo namui ir kaimynams. Naujieji gyventojai prisiminė, kad atsikėlus stovėjo ūkinio namo liekanos, kuriame buvo baldų dirbtuvės, o kiemas išgrįstas akmenimis lankytojų arkliams pririšti. Pagal išlikusią emaliuotą iškabą ten nacių okupacijos metais veikė ir draudimo bendrovė. Anksčiau, kai visko trūko, iškabą naudojo kaip indą vištoms lesinti ir kaip padėklą gėlei. Iš kartos į kartą šeimoje pasakota, kad kai kurie veikėjai krašte griaudavo sveikus negyvenamus namus ir tada iš pasivogtų plytų statydavo namus Tauragėje.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo senieji savininkai ir naujakuriai bendravo, susirašinėjo laiškais, keitėsi nuotraukomis, gaudavo ir paramos, 1991 m. buvo susitikę. Bruno amato neužmiršo, iki mirties turėjo baldų parduotuvę Kirchheime (Vokietija), kur pora gyveno. Valdė net parduotuvę Ispanijoje, turėjo nemažai nekilnojamojo turto. Po Mėtos mirties ryšys nutrūko.

Milajų dukra, kaip ir mama, nešiojusi Mikalinos vardą, vos atsikėlus į Lauksargius pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o baigusi 4 klases perėjo į Griežpelkių septynmetę, kurią baigė 1952 m. Daug padėjo partizanams, juo buvo ir brolis Česlovas. Apie tai – kitame skyriuje. 1957 m. ištekėjo už politinio kalinio Napalio Bajoro ir kitais metais susilaukė vienturtės dukros Sigutės Bajoraitės–Dragūnienės. Po dvejų metų jų keliai išsiskyrė ir dukrą, padedant tėvams, teko auginti vienai. 1960 m. Mikalina pradėjo dirbti Taurų tarybiniame ūkyje, o nuo 1967 m. – Tauragės pašto kaimo laiškininke. Dukra Sigutė 1972 m. išvyko mokytis į Šiaulių medicinos mokyklą. Jos abi prisidėjo prie pogrindinės Katalikų bažnyčios kronikos platinimo. Šeima išlaikė trumpą Mikalinos rankraštinę autobiografiją. Apie 1988 m. name kilo gaisras, teko keisti stogą.

Apie tėvus prisiminimais pasidalijo Tauragės muziejininkė, mokytoja Aušra Budrikaitė–Norvilienė. Mama Elena Mockaitytė (g. 1943 m. Šiauriškiuose) ir tėtis Stasys Budrikas (1944 m. Ringiniuose – 2009 m.) į Lauksargius atsikėlė 1968 m. iš Žygaičių. Apsigyveno name už dabartinės pagrindinės parduotuvės, vėliau ten buvo pieninė. Mama dirbo valgykloje virėja, o tėtis – darbininku statybose, vėliau tapo inžinieriumi. Vėliau tėvai persikraustė į aštuonbutį prie senųjų kultūros namų, o 1990 m. persikėlė į alytnamį Liepų g. 3. Laisvalaikio jokio neturėjo, nes gyveno ūkiškai. Tik atsikraustę į Lauksargius įsitaisė vištų, kiaulių, karvių, tad po darbo dienos reikėdavo prižiūrėti gyvulius. Prie namų visada turėdavo savo daržiuką daržovėms, gėlėms. Toliau turėjo didesnį plotą daržui, kur augindavo bulves, runkelius. Ir dar vasaromis turėdavo ravėti iš ūkio gautą vadinamąją normą (dideli laukai morkų arba burokų). Normas tarybinis ūkis uždėdavo tiems, kurie turėjo žemės. Vasarą dar būdavo šienavimai. Rudenį – bulviakasis, runkelių nuėmimas.

Keletą nuotraukų ir trumpą senelių biografiją pateikė Kęstutis Malinauskas. Močiutė Danguolė Milašauskaitė (1942 m. Jūkainiuose – 2013 m. Lauksargiuose) su tėvais iškart po karo atsikėlė į geležinkelio stotį. Senelis Zenonas Malinauskas (1939 m. Žasliuose – 2018 m. Lauksargiuose) į Lauksargius atsikėlė apie 1963 m., vairavo sunkvežimį. Ten jiedu ir susipažino. Nusipirko namą ir gyventi jame pradėjo 1984 m.

Loreta Tamulaitienė atsimena, kad į Šakius, o paskui į Lauksargius atvykus jos tėvams, net 7 dešimtmetyje artimieji sakė, kad sugrįš vokiečiai ir atsiims savo namus, kur jūs dėsitės?

Vėlyvasis sovietmetis

1984 m. birželio 28 d. eilinį kartą atidaryta Lauksargių daržininkystės tarybinio ūkio Tauragės 2-osios vidurinės mokyklos darbo ir poilsio stovykla „Berželis“. 150 moksleivių ravėjo daržus, rengė pokalbius, susitikimus, sporto varžybas. Keletą metų anksčiau ten dalyvavusi mokinė Daiva Zarankaitė–Kiniulienė prisimena, kad reikėdavo nuimti didžiulius laukus morkų derliaus. Vieni dirbo labai greit, kiti lėčiau, todėl lėtieji stengdavosi neatsilikti, tarpais praleisdami dalį morkų. Teko skinti ir vyšnias įtakingam kolūkio veikėjui. Per mėnesį mokėdavo apie 18–20 rublių.

Lietuvos agropramoninio komiteto nutarimu nuo 1986 m. rugpjūčio Tauragės rajono Lauksargių daržininkystės tarybiniam ūkiui atimtas garbingas vardas „parodomasis“. Kiek anksčiau savaitraštis „Ekonomičeskaja gazeta“ gavo lauksargiškių laišką, kuriame buvo pranešama apie gamybinės veiklos trūkumus, ūkio direktoriaus J. Čaro vadovavimo stilių, moralės savybes, nesiskaitymą su žmonėmis. Leniniečių balsas rugsėjo 20 d. iš to savaitraščio Nr. 37 perspausdino straipsnį pavadinimu Neretušuotas portretas, kad ir kitų ūkių vadovai pasimokytų. Straipsnio autorius M. Kerežinas jį užbaigia taip: „Pagal tai, kaip bus išspręstas konfliktas Lauksargiuose, žmonės svarstys apie atnaujinimo ir pertvarkymo jėgų vienybę kituose rajono kolektyvuose“.[xiii]

1985 m. duomenimis, veikė ryšių skyrius, felčerio ir akušerės punktas, aštuonmetė mokykla, kultūros namai. Auginta daugiau kaip 1700 ha grūdinių kultūrų, 160 ha daržovių: 42 ha burokėlių, 69 ha morkų, 10 ha kopūstų, 20 ha agurkų ir kt. Ūkis pardavė valstybei daugiau kaip 1800 t įvairios produkcijos. Buvo daugiausiai rajone melžiamų karvių – 900. 1983 m. atiduota eksploatuoti kiaulių auginimo komplekso pirmoji, 1984 m. – antroji eilė. Nuo tada ūkis kasmet užaugindavo po 2000 kiaulių. Gyventojų skaičiumi didėjo Lauksargiai, Šakiai.[xiv] Kiti kaimai nyko.

Pagal 1986 m. duomenis ūkyje gyveno 1650 gyventojų, iš jų per 600 dirbo ūkyje. Ūkis turėjo 2800 galvijų, 140 arklių. Papildomai žmonės turėjo 950 nuosavų galvijų, 150 avių ir 2 arklius. Ūkis tuo metu buvo suskirstytas į 4 skyrius: Šakių (valdytojas V. Jonikaitis), Lauksargių (V. Žebelys), Aukštvilkių (S. Šrokšelis), Griežpelkių (J. Toleikis). Bendras žemės plotas sudarė 6132 ha. Žemės ūkio naudmenų plotas – 5390 ha, iš kurio 3370 ha ariama, 495 ha pievų, 1100 ha ganyklų. Pienas keliaudavo į Tauragės sviesto sūrių gamyklą (dabar AB Modest, priklausanti Vilvi grupei), galvijai ir kiaulės – į Tauragės mėsos kombinatą, daržovės – į Tauragės vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatą, taip pat Šiaulius, Vilnių ir kitur, grūdai – į Tauragės grūdų produktų kombinatą bei vietiniam šėrimui. Augintos bulvės, šakniavaisiai.

Žemės ūkio specialistų dirbo per 50, o eilinių darbininkų – apie 550. Tiek vienų, tiek kitų rasti buvo sudėtinga. Mažai buvo norinčių dirbti sunkų darbą. Skirtinguose skyriuose, fermose darbo sąlygos smarkiai skyrėsi. Geriausiu laikytas Aukštvilkių pieno kompleksas. Dirbančiam jaunimui organizuotos sporto varžybos, išvykos, vakarai.[xv]

Dar kartą primintina, kad 1986 m. nugriautas vienas gražiausių Lauksargių pastatų – salė, kurioje vykdavo ir lietuviški vakarai, šventės. Jos vietoje 1988 m. lapkritį, sekant kolchozine gigantomanijos tradicija, pastatytas naujas pastatas, kuriame veikia kultūros namai, seniūnija, kitoje pusėje – parduotuvė. Architektas R. Bičkus. Statybą pradėjo Kauno politechnikos instituto studentai. Įdomu, kad sovietmečio Lauksargiuose nuo 1959 m. gyvenusių 572 gyventojų 1979 m. sumažėjo iki 474.[xvi] Bet vėliau iki atkuriant nepriklausomybę skaičius ėmė sparčiai didėti.

Biblioteka Lauksargiuose įkurta 1945 m. Pirmuoju vedėju paskirtas mokyklos vedėjas Jonas Ambroza, biblioteka gavo 1000 knygų. 1947–1952 m. dirbo Janė Dudonytė, 1958 m. – Rasa Piliutytė, 1959–1960 m. – Stefa Lėkytė, 1960 m. – Eugenija Arkauskaitė (dėl gerai atliekamo darbo perkelta į centrinę Pagėgių biblioteką), 1961 m. – Eugenija Baužaitė, kurios darbe nebūdavo. Nuo 1962 iki 1979 m. dirbo Emilija Bickienė, sutvarkiusi ir susisteminusi bibliotekos fondus, išplėtusi veiklą, pritraukusi daug naujų lankytojų. Išėjusią į pensiją ją sėkmingai pakeitė Marytė Rutkauskienė. 1973 m. įkurta Griežpelkių biblioteka, veikusi tik nepilnus 4 metus. 1984 m. duomenimis, biblioteka tuo metu turėjo 12301 knygą ir 810 skaitytojų.[xvii]

Ambulatorija įkurta pastate Tilžės g. 7, kur iš pradžių pokariu veikė rusų ir lietuvių pradinės mokyklos. Pastatas buvo vieno aukšto, bet vėliau apylinkės pirmininkas P. Petraitis pasirūpino pastatyti antrą aukštą, kur įsirengė sau gyvenamąsias patalpas. Nuo to laiko ten veikė apylinkės centras, ambulatorija, odontologo kabinetas, valgykla. Kino filmus rodydavo iš traukinio vagono. Kultūros namai iki naujojo pastato užbaigimo veikė buvusiame Endrijaičio dvaro gyvenamajame name Tilžės g. 12.

Po karo vėl pradėjo veikti Lauksargių (Tilžės g. 7), Kalėnų, Griežpelkių, Šakių, Žilučių, Greižėnų, Kreivėnų, Gilandviršių pradinės mokyklos. Lauksargiuose iš pradžių viename gale veikė rusų, o kitame – lietuvių mokyklos. Kalėnų ir Greižėnų buvo uždarytos po keleto metų, bet pradinė mokykla atidaryta Oplankyje. Iš pradžių mokyklose buvo daug mokinių, kai kur dirbo po kelis mokytojus. Vėliau buvo uždaryta Kreivėnų mokykla, o raudonplytis mokyklos pastatas nugriautas. Po to sekė Oplankio, Žilučių, Šakių bei Griežpelkių mokyklų uždarymas. Ilgą laiką veikė Lauksargių septynmetė mokykla (Tilžės g. 15), deja, siekiant padidinti pastatą 1962 m. jis subjaurotas ir paverstas į „dėžutę“, o mokykla reorganizuota į aštuonmetę. 1979 m. užbaigtos dabartinio mokyklos pastato Beržų g. 2 statybos. Direktore nuo 1961 m. buvo Elena Genienė, nuo 1971 m. mokyklai apie 30 metų vadovavo Jurgis Balčius. 1988 m. tapo devynmete. Apie mokyklą 2007 m. sukurtas trumpas filmas Lauksargių pradinei mokyklai 80 metų, kuriame pakalbinta nemažai dirbusių mokytojų, išvardinti kiti pedagogai, mokiniai.

Užbaigti straipsnį noriu tokiu vietinės lietuvininkės požiūriu: „[Kol kraštas] nebuvo išdraskytas visai va taip, tvoros nebuvo sukūrentos, sudegintos ir pragertos, tai skyrėsi smarkiai. Ir tie tvartai tų plytų raudonų, vis tiek viskas buvo kitaip. Ir tos trobos aukštos. [...] [vėliau būdavo] kai važiuoji per Lietuvą, visur tos, nu, kad ir nedidelės tos trobelės, bet jau gražiai išdažytos, jau gėlytės žydi, o įvažiuoji į Klaipėdos kraštą – baisu, baisu, baisu. Užtai, kad čia visi atvažiavę, jie ne savo, jie ne savo namuose gyveno. Jie atvažiavę. Aišku, ir važiavo ne tie, kurie ten turėjo kur tai gražią trobelę ar dar kažką – ne. Kurie nieko neturėjo ir viską pragėrė, tie atvažiavo. Taip kad po karo, tais tarybiniais laikais Klaipėdos kraštas skyrėsi tuo, kad buvo be galo apleistas, be galo. Taip, o dabar tvarkosi.“[xviii]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[i] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, p. 112;
[ii] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, 156;
[iii] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, p. 91;
[iv] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, p. 75, 79, 219;
[v] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, p. 81;
[vi] Kairiūkštytė N., Klaipėdos krašto kaimo vietovių apgyvendinimas pokario metais // Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, p. 339–371;
[vii] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda;
[viii] Kiniulis D., Lauksargiai. Mažosios Lietuvos dalis, 2023, Vilnius;
[ix] Mažrimas E., Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Parubežys, Tauragė, 2014, p. 25;
[x] Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 50–51;
[xi] Kairys–Kairevičius J., Senolė skaitė Bibliją (prisiminimų atspindžiai) // Lietuvos liuteronų kelias, 2017, Nr. 4–5;
[xii] Rutkauskienė M., Senolių prisiminimai. Tauragės rajono Lauksargių seniūnijos gyventojų pasakojimai, Lauksargiai, 2007 (mašinraštis);
[xiii] Jagminas B., Sovietmetis Tauragėje, Tauragė, 2015, p. 157 (mašinraštis);
[xiv]Jagminas B., Tauragės rajonas, Vilnius, 1986, p. 38;
[xv] Archyvinė byla Lauksargiai – bazinis ūkis 1986 m., saugoma Tauragės krašto muziejuje;
[xvi] Purvinas M., Lauksargiai: pasienio ir tranzito gyvenvietės raida bei kultūros paveldas // Kultūros paminklai, Nr. 9, Vilnius, 2002, p. 107;
[xvii] Rutkauskienė M., Tauragės centrinės bibliotekos Lauksargių filialo istorija 1945–1984, Tauragė, 1984 (mašinraštis);
[xviii] Kraniauskienė S., Pocytė S., Leiserowitz R., Šutinienė I., Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose, 2019, Klaipėda, p. 321.