Jame telpa džiaugsmas ir skausmas, meilė ir neapykanta, viltis ir laimė, šiluma ir šaltis. Ji prilyginama motinai, iš kurios išeinama, ir globėjai, į kurią sugrįžtama. Ji – liudytoja ir teisėja, ji ir pragyvenimo garantija. Žemė mus maitina, aprengia, gydo. Savo spalvomis skirtingais metų laikais džiugina mūsų akis ir širdis, pakelia nuotaiką. Vėlyvais vasaros vakarais, po karštos dienos, nuo žemės kyla rūko juostos, kurias poetas Paulius Širvys pavadino sidabro drobulėmis. O kiek pasakymų, palyginimų prisakyta apie žemę. Ji išaukštinama ir prakeikiama. Ji gali būti ir mirties, ir gero gyvenimo priežastimi, ir maitintoja, ir mokytoja.
Žemė daug ką paslepia, o po daugelio metų atsiveria, parodo. Tėvas, išleisdamas sūnų piemenauti, prisakydavo – būk tylesnis už žemę, žemesnis už žolę. Išvažiuodami į Ameriką, tremiami į Sibirą žmonės pasiimdavo saujelę Tėviškės žemės. KGB kalėjimuose tardomi partizanai stengdavosi kuo mažiau kalbėti, o tardytojai rėkdavo: „Ko tyli kaip žemė, kalbėk“! Perlaidojant partizanus sakydavo, kad žemė visam laikui juos priima į savo glėbį...
Prižiūrima, mylima, tręšiama žemė yra dosni, gera, puri, naši, pailsėjusi, lygi, švari. Prisimenu: pavasarį, baigiant tirpti sniegui, anksti ryte išvažiavus su rogėmis dar sniegu, vakare kartais tekdavo grįžti jau žemėvelka. O nutirpus sniegui šiltais pavakariais žemė kvepėdavo. Ją dirbantis žmogus – žemdirbys. Jei artojas nelygiai suardavo vagas, apie tokį sakydavo, kad sukniso, subjaurojo arimą.
Žemė gali būti juodžemis, sąnašinė, molis, raudonmolis, priemolis, šlynmolis, smėlis, dribsmėlis, priesmėlis, durpžemis... Žeme nesirūpinant, ji tampa nugyventa, nualinta, akmeninga, užpelkėjusia dumblyne, užmirkusi, užleista krūmais, kupstais. Drėgnose vietose – pliurze, šliunke, purvyne. Mūsų tėvai ir seneliai drausdavo be reikalo žemę kasinėti, badyti.
Žemė minima, ir nustatant vietą. Upynoje, ten, kur baigiasi klebonijos žemė, prasideda Gražiųjų pievos. Vytogaloje kaimo žemė ribojasi su Pábremenio, Gáidėnų, Kliūkių, Páupynio, Būbliškės, Mankáičių, Gaũbčio kaimų žemėmis. Nurodant vietą, sakydavo – ten, už miško (už upės, ...) prasideda dvaro (kaimo, bažnyčios, kaimyno, ...) žemė. „Jau buvau pradėjęs gyventi ant savo žemės“.
Į žemę buvo kreipiamasi kaip į teisėją: „Kaip tave šventa žemelė nešioja; kad tave už blogus darbus žemė prarytų; prasmek skradžiai žemėn; man buvo gėda, nors į žemę lįsk; reikėjo gyventi, dirbti – juk gyvas į žemę nelįsi“. „Užgrobęs svetimą žemę laimingas nebūsi“. Kaip priesaiką, patvirtinančią jo žodžių teisingumą, žmogus į žemę trenkdavo savo kepurę. Žemė minima dainose, poezijos posmuose. „Vėl nuo vasaros ryto per dieną žemės sultys į derlių pavirs...“, „Vaga, vaga juoda žemė sunkiai virsta kaip vargai...“, „Vyturėliai virva tėviškės arimuos...“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“.
Žemė palyginama su gyvenimu: „Tėvas paliko jam visą gyvenimą, visus 25 hektarus“, „Tėvas gyvenimą (žemę) padalijo pusiau“.
Žemė buvo gelbėtoja. Skendo žmogus, prarado viltį išsigelbėti. Staiga pajuto po kojomis tvirtą smėlį, žemę. Suprato, kad išsigelbėjo, žemė jam padėjo. O apie pakaruoklį sakydavo: „Tas jau nebesiekia kojomis žemės“. Prieš išsiveržiant ugnikalniui, ėmus žemei virpėti, vietiniai gyventojai (Indonezijoje) sakydavo, kad pabudo žemė.
Žemė buvo maitintoja, geresnio gyvenimo garantas. Žmonės važiuodavo į Ameriką užsidirbti dolerių, kad parvažiavę į Lietuvą galėtų nusipirkti žemės. Dažnas grįžęs tos žemės įsigydavo, ja rūpindavosi. Ir prasigyvendavo.
Savos žemės neturėdami ir negalėdami jos įsigyti, nuomodavo iš negalėjusių savosios prižiūrėti. Jie žemę (kaip sakydavo Vytogaloje) „rindavódavo“ ir buvo vadinami „rindaunínkais“. Atsiskaitydavo pagal susitarimą. Dažniausiai, kaip sakydavo, „ant pusės“, t.y. atiduodavo pusę derliaus ar pusę piniginių pajamų. Iš savo senelio Jono Stanevičiaus pasakojimų prisimenu, kad XX a. pradžioje žemę buvo galima užsigyventi. Kai žmogus išvažiuodavo į Ameriką, ją perleisdavo kaimynui. Praėjus dešimčiai metų, negrįžęs tikrasis savininkas nebeturėjo teisės atgauti savo žemės.
Bet ir gera žemė, netinkamai panaudota, gali atnešti nuostolius ar net nelaimes. Vytogaloje vienas žmogus atšlaime (nelabai tinkamoj vietoj) pasisodino tabokos. Kilo audra su smarkiu lietumi. Jo taboką vanduo su visa žeme nunešė į pakalnę. Žmogus stovi troboj ir keikiasi. O čia perkūno trenksmas. Neliko žmogaus, nutrenkė. Nebereikėjo nei tabokos...
Užėjus sovietams nemažai ūkininkų buvo išvežti į Sibirą. Ir dirbo ne savo žemę, o vergavo Sibiro taigoje ar kasyklose.
Sovietmečiu dažnai vietoj „žemė“ buvo sakoma „pasodybiniai sklypai“ arba „arai“... Pokario metais ištrėmus žmones į Sibirą arba bijant trėmimo pasitraukus iš namų, jų žemė likdavo be savininko. Tada prigijo pavadinimas „fondinė žemė“. Ją valdžia (dar iki kolūkių) išdalindavo mažažemiams valstiečiams.
Nesvetinga žemė, priešo užimta, niekieno žemė – tai žemė, esanti fronte tarp kovojančių pusių. Sibiro platybėse tremtinius pasitikdavo šalta amžino įšalo žemė, svetima Vorkuta, Kolyma, Magadanas. Po Atgimimo grįžtančius iš Sibiro ar kalėjimų laukdavo laisva Tėviškės žemė.
Kartais žemė gali sukelti ir nemalonumų: kai lipame į statų kalną, kai klampojame po gilų purvyną, kai girgžda žemė tarp dantų valgant nešatravotų rugių duoną. (Seniau daug kas javus pirmai duonai prakuldavo spragilais ant klojimo, prablokšdavo ant medinio ožio, o vėliau kuldavo arklinėmis kuliamosiomis. Iškultus grūdus kartu su pelais supildavo ant klojimo žemės. Tvarkant grūdus, šluojant, žemių patekdavo į duonai skirtus rugius. Tada juos reikėdavo šatravoti – dar persijoti per tankų sietą. Kai kuriuose malūnuose būdavo įrengti šatravojimo įrenginiai.)
Po 1913 m. žemės reformos mano seneliui J. Stanevičiui teko pelkėta žemė. Nors žmonės bendromis jėgomis kasė griovius, 12-oje ha dar buvo likusios 23 įvairaus dydžio pelkės, įvairiais pavadinimais. Po melioracijos išnyko pelkės su savo pavadinimais, liko tik du nedideli prūdukai.
Įdomu, kad žemę kiemais savindavosi ir gyvuliai. Gatvė, arba išgana, buvo bendri. Rytą šeimininkai gyvulius išleisdavo į gatvę eiti išgana. Išgana arba genetys – tai kelias, kuriuo gyvuliai eidavo nuo sodybos iki vieškelio. Vakare grįžę jie sustodavo prie savo sodybos. Labai gražiai gyvulių santykius yra aprašęs Mikalojus Katkus knygoje „Balanos gadynė“. Įlindo kiaulė į daržą. Šeimininkas pašaukė Margiuką. O tas savo pareigą žino – išvijo kiaulę į gatvę ir dar bandė ją paauklėti. Bet gatvėje kiaulė – šeimininkė, tad apsisukusi puolė Margiuką. Šis, supratęs, kad peržengė ribą, spruko atgal į kiemą. Juk gatvė priklauso visiems...
Pokario metais 6 metrų žemės juosta nuo vieškelio griovio krašto buvo vadinama pakelìnių (kelio darbininkų) žeme. Ta žeme kelio darbininkai galėjo naudotis: sodinti bulves, sėti javus. Žemė palei kelią buvo išdalinta žmonėms. Tų laukų gale, priešingoj nuo kelio pusėj, būdavo užgaliai – 2–3 m pločio nedirbama žemė. Ja būdavo galima pervažiuoti iš vieno žmogaus sklypo į kito. Vytogalos apylinkėse jie tęsėsi nuo Gáidėnų kaimo iki Kliūkelio, apie 2 km. Dar tokios vietos vadinamos galulaukėm. Jose būdavo slaptų susitikimų vieta – čia mažiau kas vaikšto, mažiau mato. Galulaukėse augdavo daug žemuogių. Mums, vaikams, būdavo daug džiaugsmo – susivėrus ant smilgų daug žemuogių parsinešti į namus.
Dar XX a. pradžioje apie Vytogalą daugelis ūkininkų savo žemes aptverdavo karčių tvoromis. Rudeniop varnėnai šermukšnius nešdavo aižyti ant tų tvorų. Dalis uogų sukrisdavo ant žemės, sudygdavo ir sudarydavo medžių juostas. Ir iki kolektyvizacijos ūkininkų žemių ribos buvo apaugusios šermukšniais. Galulaukių žemė minima, nurodant sodybos vietą: „Petras išsistatė savo sodybą galulaukėse“. Neapsieinama be galulaukių pavadinimo ir dainose: „Gale lauko toli, trys berželiai stovi“, „Gale lauko trys gulbelės plauko“.
Žemė jau buvo minima ir biblijiniais laikais. „Išėjimo knygoje“ Dievas kalbėjo: „Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų ir nuvedžiau į pažadėtąją žemę“...
Andrius Kulikauskas savo dainoje mini keliu ateinantį Dievą. Ir Jis nepasirodo kažkur aukštai, debesyse, bet ateina vieškeliu, visų mūsų nuvaikščiota Žeme, tikriausiai ir basas, žaizdotom kojom. Kaip tas elgeta iš mano vaikystės, kuriam mano mama žaizdas tepdavo savo vaistais.
Tai tik kelios mintys apie Žemę, kurią kažkada popiežius pavadino Marijos žeme.
Klemensas Lovčikas, kraštotyrininkas
Žydrūnės Milašės nuotr.
