Aktualijos

Autorės nuotraukos

Kinija. Milžiniška komunistinė valstybė

• „Tauragės žinių“ inform.
• Rugsėjo 23, 2024

Oficialiai Kinijos plotas užima net 9 mln. 598 tūkst. 086 kvadratinius kilometrus. Tačiau realiai ji jau šei­mi­nin­kauja Sibire kone iki pat Uralo kalnų. Tik Putinas apsimeta, kad to nemato. Tai valstybė, kuri siekia tapti pirmąja pa­saulio galybe įvairiomis prasmėmis.

Tiršta gyventojų

Kinijoje priskaičiuojama beveik 1,5 milijardo gyventojų, tai sudaro apie 20 proc. viso pasaulio gyventojų. Mums tokį skaičių ir suvokti sunku. Ilgą laiką Kinija buvo daugiausiai gyventojų turinti šalis, tačiau prieš porą metų ją aplenkė Indija. Šiaip jau Kinija stipriai stengėsi, siekdama sumažinti savo gyventojų skaičių, ilgą laiką griežtai buvo laikytasi vieno vaiko politikos, o jei „per nelaimę“ pora imdavo lauktis antrojo, tekdavo jo atsikratyti arba mokėti didžiules baudas. Turtingos šeimos buvo linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu gyvenančios provincijoje neišgalėjo mokėti baudų, todėl slėpė dukrų gimimus. Būtent dukrų, mat mergaitės buvo itin nepageidautinos, nes kokia gi iš jų darbo jėga... Tuo metu masiškai padaugėjo abortų ir net žmogžudysčių. Bet to reikalavo partija. Už tai šiandien Kinija kenčia dėl moterų stygiaus. Teigiama, jog maždaug pora milijonų šiandienos vyrų šioje šalyje neturi net teorinės galimybės susirasti žmoną. Taigi lazda visada būna su dviem galais...

Milžiniškas Kinijos plotas lemia ir kaimynų skaičių – ji ribojasi net su 14 valstybių. Jei nuo pietinės sienos eitume palei laikrodžio rodyklę, praeitume Vietnamą (kuriam kinas yra pats blogiausias žmogus pasaulyje), Laosą, Mianmarą (buvusią Birmą), Indiją, Nepalą, Butaną, Pakistaną, Afganistaną, Tadžikistaną, Kirgiztaną, Kazachstaną, Rusiją, Mongoliją ir Šiaurės Korėją. Ir nė viena šalis tokia kaimynyste nesidžiaugia. Gal tik Rusija tyliai kenčia, nes neturi kito pasirinkimo. Nors tuo tarpu kinai verčia jų Sibirą plynėmis ir ruseliui garsiai dejuoti neleidžia.

Didžiojo brolio sindromas

Kinijoje yra net 56 etninės grupės, kurios, pasirodo, tarpusavyje ne visada susikalba. Nors pagrindine kalba laikoma kinų (mandarinų) kalba, tačiau tautinės mažumos dar bando išsaugoti savo kalbą. Bet joms labai sunkiai sekasi. Be abejo, visi esame girdėję apie uigūrų persekiojimą, kuris vyksta šiomis dienomis. Jie ne šiaip sau persekiojami, bet jiems taikoma priverstinė sterilizacija, priverstinis darbas. Žinoma (o kiek dar nežinoma), kad nuo 2017-ųjų internavimo stovyklose įkurdinta per milijoną uigūrų. Kinai į bet kokius priekaištus šiuo klausimu atkerta, jog stovyklos, sukurtos vadovaujant kompartijos generalisimui Xi Jinpingui, esą tarnauja tik kilniems tikslams: užtik­rinti Kinijos komunistų partijos ideologijos laikymąsi, užkirsti kelią separatizmui bei kovoti su terorizmu. Na ir kas, kad įvairios žmogaus teisių organizacijos, kitų šalių vyriausybės mano, jog prieš uigūrus vykdomas nusikaltimas žmoniškumui ar net genocidas. Pats „didysis brolis“ mano kitaip... O kur dar tibetiečių, kitų mažumų persekiojimas?...

Kinija vis dar turi teritorinių ginčų su Butanu dėl pasienio teritorijų, su Pietų Korėja dėl Sokotros salų, nors pastarosios priklauso Jemenui, su Japonija nesutaria dėl Senkaku salų, su Vietnamu, Brunėjumi, Malaizija ir Filipinais dėl Spratlio salų, su Indija dėl Aksai Čino ir dalies Arunačal Pradešo... Be to, yra ir taip vadinamas Taivano klausimas. Tik su Rusija kažkaip sugyvena be problemų, nors kone iki Uralo kalnų jau yra atėję. Bet kai esi branduolinė valstybė, turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas, gali sau daug ką leisti...

Komunistiniai dievai

Kinija, kaip ir bet kuri diktatorių valdoma šalis, labai garsiai pasisako už tikėjimo laisvę. Deja, kur vyriausiasis dievas yra ir kompartijos valdovas, puikiai žinome, ką tokios dek­laracijos reiškia. Oficialiai didžioji dauguma kinų išpažįsta budizmą arba taoizmą. Tačiau aktyviai praktikuojančių budizmą yra gal tik 10 proc. (apie 100 mln. gyventojų) Oficialiai Kinijos valdžia skelbia, jog šalyje yra apie 16 mln. krikščionių. Tačiau nepriklausomų tyrimų duomenimis, krikščionių galėtų būti iki 50 mln., tik anaiptol ne kiekvienas drįsta prisipažinti apie savo tikėjimą. Musulmonų, spėjama, gali būti apie 20 mln. Šie irgi čia nelabai pageidautini.

Pirmieji Azijoje

Kinija, kaip ir kiekviena valstybė, praėjo sunkų ir negandų paženklintą kelią, ne kartą buvo užgrobta, grobė ir pati. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės šalys, tokios kaip britų bei Rusijos imperijos, Prancūzija, Vokietija bei kt. pasidalino šalį įtakos sferomis. 1911-aisiais Kinijoje įvyko Sinhajaus revoliucija, kurios rezultatas – pirmoji Azijoje respublika. Tačiau ir tapus respublika, praktiškai niekas nepasikeitė. Tvarka, kurios taip ilgėtasi bei tikėtasi, taip ir nebuvo atkurta: atskirose teritorijose viešpatavo karinės klikos, svetimų valstybių statytiniai, žmonės dar labiau skurdo. O 1937-aisiais prasidėjo Antrasis Kinijos–Japonijos karas, kuris peraugo į Antrąjį pasaulinį karą ir tęsėsi iki 1945-ųjų, iki visiškos Japonijos kapituliacijos. Tačiau Kinijoje net tuomet ramu netapo – kilo pilietinis karas, kuris truko dar ketvertą metų, visiškai nustekendamas šalį. Pilietinis karas baigėsi tik 1949-asisiais, kai komunistai užtikrintai perėmė visos žemyninės Kinijos valdžią ir Hainanio salos kontrolę. Tų metų spalio 1 d. Tiananmenio aikštėje komunistai paskelbė apie Kinijos liaudies respublikos įkūrimą. Prie jos vairo stojo Mao Dzedunas, kuris buvo totalitarinio valdymo atstovas. Jo valdymą ženk­lina inteligentijos ir kultūros persekiojimas, taip vadinamoji Kultūrinė revoliucija ar Šimto gėlių kampanija. O jo Didžiojo šuolio programa bado mirčiai pasmerkė apie 30 mln. žmonių.

Mao po jo mirties pakeitė nuosaikesniu laikytas Den Siao­pingas. Tačiau paprasto žmogaus, ypač – kaimuose – dalia iki šiol yra gan sunki. Niekas nepasikeitė ir valdant dabartiniam Xi Jinpingui. Netgi dar labiau sustiprėjo kontrolė. Nuo 1990-ųjų įteisinta galimybė tam pačiam asmeniui užimti prezidento, kompartijos generalinio sekretoriaus ir centrinės karinės komisijos pirmininko postus, taip maksimaliai konsoliduojant galias. Visus šiuos postus dabar ir turi dabartinis Kinijos vadovas.

Nuo pat Kinijos liaudies respublikos paskelbimo 1949 m. šalis yra vienpartinė su valdančiąja komunistų partija. Tiesa, formaliai egzistuoja dar aštuonios partijos, kurios yra pavaldžios valdančiajai. Jie tai vadina „socializmu su Kinijos specifika“. Tačiau kad ir kaip bevadintum, komunistas lieka komunistu: Kinijoje valstybės vadovai nerenkami laisvuose rinkimuose, politinė opozicija yra užgniaužta, visa religinė veik­la yra kontroliuojama komunistų partijos, pilietinės teisės yra apribotos, cenzūra – iki nesuvokimo. Net ryšio su išoriniu pasauliu jie neturi – generalisimas neleidžia.

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, faktiškai ekonomika daugiausia remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimt­mečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos. Iš karto į akis krito tai, kaip aptarnaujantis personalas tiesiog kaulija arbatpinigių iš turistų.

Iš tolo žiūrint, Kinija atrodo patrauklesnė šalis, nei ją teko pažinti. Jau vien dėl to, kad jiems nėra lygių klastojant prekes. Puikiai jie klastoja ir pinigus, kuriuos be skrupulų įkiša turistams kaip grąžą. Žino, kad nei patikrinsi, nei kam pasiskųsi. O dėl šalies įvaizdžio... Tai jau didžiojo Xi rūpestis.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

https://silales-artojas.lt

Autorės nuotraukos