Archyvų paslaptys

Deganti Tauragės katalikų bažnyčia 1915. Tauragės krašto muziejus

Keturios Tauragės katalikų bažnyčios

• Darius Kiniulis
• Kovo 30, 2025

Pirmoji bažnyčia

Kovo 21 d. minėjome Tauragės 518-ąjį gimtadienį. 1507 m. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. Originalas neišlikęs. Iš tiesų faktą, kad bažnyčia įsteigta XVI a. pradžioje liudija tik XIX a. pradžios raštas, kuriame ginčytasi, kada įsteigta bažnyčia. Tame rašte minimi faktai iš kažkokių bažnyčios dokumentų, kurie iki mūsų laikų irgi neišliko. 1808 m. rašte Rusijos valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad pirmasis klebonas Jonas, buvęs Goštauto kapelionas, išbuvo Tauragėje 27 metus – iki 1534 m., kai parapiją perėmė klebonas Andriejus (iki 1552 m.). Tuomet dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta, kartu su bažnyčiai anksčiau priskirtomis žemėmis Kangailuose, Prūdiškiuose ir Visbutuose. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1635 m. vizituodamas Tauragę rado bažnyčią apleistą, apgriuvusią. Po kelių metų klebonas Stanislovas Dobryka skundėsi, kad bažnyčią per Švč. Trejybės šventę nusiaubę kitatikiai. Motiejus Valančius apie tai rašė: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą. Gavo dar žinią, jog liuteriai katalikus, į tuos tuščius namus Dievo šventomis dienomis renkančius, gainioja ir neleidžia melstis. Susimilęs ant gyvenančių Paprūsėj avelių savo, tuojau uždraudė liuteriams tai bedaryti ir skubiai atsiuntė į Tauragę kunigą, kurs, papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.[i]

Antroji bažnyčia

1639 m. vizitacijos akte jau minima nauja, dar neužbaigta bažnyčia, kurioje altoriai esantys seni. Maždaug tuo metu bažnyčiai galėjo būti suteikti trys titulai: Švč. Trejybės, Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Baltramiejaus. Martynas Mažvydas XVI a. laiške dar mini šiose apylinkėse buvus svarbius Dievo Kūno ir šv. Jurgio atlaidus, kurie tradicijoje išliko svarbūs dar ilgai. Ši antroji bažnyčia gan greit sudegė. Tikriausiai per antrąjį Šiaurės karą (1655–1660 m.) ją sudegino Švedijos kariuomenė . Nėra žinoma, kur stovėjo pirmosios dvi bažnyčios, tačiau turint galvoje, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę (dabar dalis jos likę neužstatyta – Senamiesčio skveras), o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Tame plote bažnyčia ūkininkavo, taip užsidirbdama pajamų.

Trečioji bažnyčia

Trečiasis bažnyčios pastatas jau buvo statomas dabartinėje bažnyčios vietoje, toliau nuo tuometinio miestelio centro. Gal numatant tolesnę plėtrą dabartine Stoties gatve arba stengiantis sumažinti gaisro pavojų. Statyba XVII a. antroje pusėje rūpinosi Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas, vyskupijos kancleris, Tauragės klebonas Jokūbas Linevičius. Ši naujoji medinė bažnyčia vis paremontuojama stovėjo net 226 metus, kol ją nugriovė 1899 m. ruošiantis statyti dabartinę mūrinę. Deja, iki šiol nėra surasta nė viena nuotrauka, ar piešinys, kaip ta bažnyčia atrodė. Maldos namai baigti statyti 1673 m., o pašventinti tik 1677 m. Iki tol keletą dešimtmečių katalikai rinkdavosi į nedidelę laikiną koplytėlę. Vidaus įrengimas užtruko iki 1705 m., jau mirus abiem iniciatoriams. Trakų tijūnas ir Tauragės seniūnas Mikalojus Pranciškus Rosochackis įsipareigojo užsakyti ir apmokėti didžiojo altoriaus gamybą. 1674 m. klebonui iš Vilniaus rašė: „Kaip sykį esu viešpačiui pažadėjęs pastatyti Tauragės bažnyčioje altorių, taip tas, kuris yra žmonių širdžių Sergėtojas, mato nekintantį mano norą kuo greičiau įgyvendinti sumanymą. Jau senokai noriu ten nuvažiuoti kartu su meistru, kad prie manęs padarytų brėžinius ir sutartų už darbą užmokestį. Kadangi mane vargina iš dalies kasdieninis ruošimasis išvykti į Varšuvą, į elekcinį Seimą, taip pat ir kankinanti podagra, todėl mano veikla turėtų sulaukti tinkamesnio laiko. Tačiau būk Jūsų Mylista tikras, kas vos tik baigsis mūsų [Vyriausiojo tribunolo] komisijos posėdžiai, kurie turėtų [trukti] dvi savaites, tuoj pat išvyksiu į Tauragę ir atsivešiu ten meistrą. Nebent man sutrukdytų dar kažkokie reikalai, tačiau tada pasiųsiu meistrą, kad tai, kas Dievui jau pašvęsta, galėtų būti sėkmingai atlikta.“[ii]

Kaip atrodė bažnyčia, bandykime įsivaizduoti remdamiesi 1697 m. vizitacijos aktu. Tuo metu jos titulai buvo Švč. Trejybės ir šv. Jono krikštytojo. Turėjo kupolą, dažytą auksine spalva. Proporcinga, su 11 langų, ant mūro pamatų, su 6 kolonomis viduje. Didysis medinis altorius dažytas juodai, su 4 kolonomis, tarp kurių pastatytos medinės šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros. Viduryje buvo Švč. Trejybės paveikslas. Antrajame altoriaus tarpsnyje tarp šv. Mikalojaus ir šv. Cecilijos skulptūrų įstatytas šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Dar aukščiau – tarp dviejų angeliukų apskritimą formuojančiuose spinduliuose buvo Švč. Marijos ėmimo į dangų paveikslas. Skulptūros ir kolonos paauksuotos.

Kaip savo straipsnyje aprašo Mindaugas Paknys, antrasis altorius kairėje pusėje taip pat buvo iš trijų tarpsnių, dažytas ir paauksuotas. Šio altoriaus pirmame tarpsnyje stovėjo šv. Jokūbo ir šv. Stanislovo skulptūros, o centre Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Rašyta, kad jį bajoras Radvilavičius parsivežęs iš sudegintos maskvėnų pilies ir dovanojęs Butkiškės bažnyčiai. Sutikus bajoro įpėdiniams, paveikslas perkeltas į Tauragę. Antrajame tarpsnyje iš šonų stovėjo šv. Kazimiero ir šv. Apolonijos skulptūros, o vidury – šv. Baltramiejaus – bažnyčios globėjo paveikslas. Aukščiau irgi buvo du angeliukai, laikantys Jėzaus vardo monogramą.

Ant sienų kabojo 22 paveikslai. Buvo ir nešiojamas altorėlis su Švč. Trejybės vienoje ir šv. Onos – kitoje pusėje. Sakykla buvo paprasta. Vargonų tuomet dar nebuvo, tik senas pozityvas (maži, vieno manualo, dažniausiai kilnojami vargonai).

Praėjus 90 metų vizitacijos akte 1787 m. altorius minimas tas pats, tik dažytas nebe juodai, o melsvai. Kairysis altorius irgi buvo išlikęs beveik toks pat. Tik šv. Kazimiero altorius iškeltas toliau į navą, o jo vietoje įrengtas šv. Juozapo altorius, kadangi minėto šventojo brolija bažnyčioje įkurta 1719 m. Naujojo altoriaus pirmame tarpsnyje buvo šv. Šeimos paveikslas, aukščiau – šv. Onos atvaizdas. Minimas naujas liturginis indas – monstrancija su karūnėlę laikančiais angeliukais, Dievo Tėvo figūrėle ir šv. Dvasios balandžiu. 1792 m. vizitacijos akte padėtis nepasikeitusi.

XIX a. pradžioje pastatyta nauja varpinė ir klebonija. Minimos dvejos katalikų kapinės: šventoriuje ir pusė varsto už miesto. Tai būtų už 530 metrų pagal dabartinius matmenis. Nors realus atstumas gerokai mažesnis (apie 300 m), bet turimos galvoje, matyt, kapinės dabartinių Kultūros rūmų vietoje ir sunaikintoji jų dalis, buvusi perkaso vietoje, kur Dariaus ir Girėno gatvė dabar leidžiasi žemyn link tilto. Per visą laiką taip ir nepastatyta špitolė (prieglauda vargstantiems), kokios įprastai būdavo prie parapinių bažnyčių. XIX a. pradžioje senajame altoriuje vietoj šv. Kazimiero pakabintas šv. Jono Nepomuko paveikslas. 1821 m. rašyta, kad chore (balkone) yra nauji 11 balsų vargonai. Krikštykla įtaisyta šv. Jurgio altorėlio mensoje (stale). 1845 m. ant senojo altoriaus vėl grąžintas Kazimiero paveikslas, o Nepomuko perkeltas į antrą tarpsnį, greta pakabinant šv. Martyno paveikslą. Iš šv. Roko, Jurgio, Antano paveikslų sudėliotas penktas altorius. Laikui bėgant kitos bendruomenės pasistatė mūrinius maldos namus: liuteronai 1843 m., žydai 1857 m., stačiatikiai 1874 m. Katalikams statyti trukdė okupacinė Rusijos valdžia, viešpatavusi krašte nuo 1795 m. Mat po 1863 m. sukilimo uždrausta naujų katalikų maldos namų statyba ir remontas, taip siekiant sparčiau surusinti Lietuvą.[iii] Tam sugalvodavo įvairių priežasčių: kad neužteks lėšų statyboms baigti, kad bažnyčią pastačius pirmiau nei cerkvę, stačiatikiai eis pas katalikus. Pagal tuometinį planą bažnyčia turėjo būti visai kitokia, nei galiausiai buvo pastatyta. Pagrindiniame fasade iš šonų turėjo kilti du gana ploni bokštai, prie pagrindinės navos priglaustos siauros navos, viduje 4 kolonos, 8 sudvejintų langų poros, dar 2 poros prieangyje ir 2 presbiterijoje.[iv] Teigiama, kad šiam reikalui Tauragės dvaro plytinėje įsigytas plytas valdžia nusavino gretimos cerkvės statybai. Draudimas statyti bažnyčias atšauktas 1897 m. Senoji medinė 1673 m. statyta bažnyčia mažai pakitusi, bet jau suvargusi, išstovėjo iki pat 1899 m.

Ketvirtoji bažnyčia

Galiausiai lėšos ir plytos vėl buvo surinktos, o statybų tais pačiais 1899 m. ėmėsi aktyvus klebonas Vincentas Kemėšis. Dabar jau primiršta, bet anksčiau dar daug dešimtmečių prisiminta išskirtinė aktyvi asmenybė. Taip nutiko, kad istoriografijoje statybos nuopelnas dažnai priskiriamas Fabijonui Kemėšiui, kuriam Vincentas buvo dėdė (tėvo brolis).[v] Išpainiokime šį netikslumą.

Tauragės parapijos klebonu Vincentas dirbo nuo 1897 iki 1905 m. Paskui perkeltas į Mosėdį, tačiau už žmonių kurstymą prieš caro valdžią grąžintas į Tauragę klebonu tarnavo nuo 1906 iki 1919 m. Vos grįžęs ėmė organizuoti lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1908 m. įsteigė šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri atidarė savo biblioteką su skaitykla, pieninę, siuvyklą, batsiuvių dirbtuves, jaunimą mokė amatų. Prasidėjus karui 1914 m. vasaros pabaigoje V. Kemėšis paskirtas miesto apsaugos komiteto pirmininku. Rugsėjo viduryje Vokietijai užėmus miestą, dvasininkas paimtas įkaitu už tai, kad miestas nesumokėjo kontribucijos ir išvežtas į Prūsiją. Kalintas Karaliaučiaus, Štetino kalėjimuose. Iš ten į Kražius jam pavyko grįžti lapkritį. Apie 1916–1917 m. grąžintas į Tauragę. Dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kuri paruošė sąlygas Lietuvos Nepriklausomybei skelbti. Šiam žmogui 1987 m. Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga bažnyčios viduje įrengta memorialinė lenta. Tuo tarpu Fabijonas irgi dirbo Tauragėje, tik vikaru, parapijos administratoriumi, kurį laiką pavadavo besigydantį dėdę Vincentą. Prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė „Tėvynės sargui“.[vi] Tad painiava išties pagrįsta.

Žinome unikalią dar statomos bažnyčios nuotrauką, kuri datuotina 1900 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma fotoplokštelė, kurioje bažnyčia dar be bokšto, be stogo, netinkuota. Priešais įėjimą stovi 8 vyrai su kepurėmis, 7 skaromis apsigobusios moterys, 3 vaikai, irgi su kepurėmis. Dalis žmonių stovi ant akmenų krūvos, aplink fasadą matomi sukalti pastoliai. Nuotraukos autorius Adomas Daukša. Naujoji bažnyčia baigta 1903 m., pašventinta 1904 m. rugpjūčio 1 d. Matyt apie 1904–1910 m. išleistas atvirukas su bažnyčios nuotrauka. Iš jos matome, kad senasis bokštas buvo keturkampis ir aukštesnis už dabartinį. Šventorius aptvertas paprasta lentine tvora. Antrasis atvirukas išleistas vėliau, apie 1912–1914 m. ir jau matome mūrinę šventoriaus tvorą, išlikusią iki šių dienų. Atvirukai itin reti, tačiau vieną jų turi įsigijęs Tauragės krašto muziejus. Nors bažnyčios projektas nerastas iki šiol, bet pagal braižą specialistai priskiria švedų architektui Karlui Eduardui Strandmannui, kuris Lietuvoje suprojektavo apie 30 bažnyčių, daugiausia Žemaitijoje. Su senuoju bokštu bažnyčia buvo labai panaši į to paties architekto projektuotą Alantos bažnyčią.

Deja, vos po 11 metų naująjį bažnyčios bokštą 1915 m. užminavo ir susprogdino vokiečiai. Griūdamas bokštas sunaikino ir didelę dalį stogo, fasado konstrukcijų, chorą su vargonais. Atrodo, kad kunigauti tais metais, kol Vincento nebuvo, atvyko Vytautas Dikavičius. Jis prisimena: „Prie bažnyčios buvusioje cementinėje – sudegusiame betoniniame pastate – įkurta bažnyčia. Sienos nelygios, mūrinės, grindys išklotos plytomis, stogas – skiedrinis. Vėjas privarydavo sniego ir vandens. 1915 metais Kalėdose per rytmetines mišias buvo tik 3 žmonės, įskaitant kunigą, zakristijoną ir dar vieną parapijietį, nes labai siautėjo pūga“.[vii] Vėliau parapijiečiai melstis vykdavo į Pajūrėlio bažnyčią (neišlikusi). Klebonas atstatymo darbus pradėjo 1921 m. ir baigė 1925 m., kuomet Švč. Sakramentas iškilmingai įneštas į bažnyčią. Dėl lėšų trūkumo tada nepajėgta atstatyti bokšto.

1927 m. vasarą Tauragės apskrities techniku tapo Tomas Okunis, kuris gyveno Kaune, tačiau dirbo ne tik Tauragės, bet ir Alytaus, Marijampolės apskričių techniku. Jam teko garbė suprojektuoti naująjį bokštą kartu su techniku Veitagu. 1927 m. spalio 7 d. Vyriausioji statybos inspekcija patvirtino bokšto projektą ir atstatymas galėjo būti pradėtas. Rekonstrukcijos autoriai atkūrė bokšto apatinių tarpsnių formas, tačiau nuo trečiojo tarpsnio jis kitoks. Kaip rašo Morta Baužienė, vietoje buvusių aukštų nišelių grupių vidurinę dar kvadratinę bokšto dalį iš trijų pusių supa trikampiai lėkšti frontonai su laikrodžiais. Virš šios dalies bokštas tampa aštuoniakampis.[viii] Tiesa, pirmasis ir vienintelis iš projekte numatytų laikrodžių įrengtas tik 2008 m. (miesto partnerio Rydštato dovana Tauragei 500 m. jubiliejaus proga). Po perstatymo neogotikinės su neoromaniniais elementais šventovės pasipildė dar ir klasicizmo motyvais, taigi M. Baužienė atkreipė dėmesį, jog bažnyčia tapo dar labiau eklektiška. Atrodo, kad abu šoniniai altoriai buvo išlikę ikikariniai, o pagrindiniam altoriui pasiūlyta ant 4 kolonų iškelti karūnos pavidalo baldakimą. Bokštui statyti 10 000 Lt paramą skyrė Statybų inspekcija.

Pirmąją Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dieną Vokietijai puolant įgriuvo stogas, sudegė vargonai. Klebonas, jau prelatas, vienąkart atstatęs bažnyčią nebesiryžo imtis atstatymo. Atsistatydino ir išvyko į mažesnę parapiją. Vyskupas atkėlė energingą jauną 32 metų kunigą Joną Beinorių, buvusį Klaipėdos gimnazijos kapelioną. Šis ėmėsi statybos dar karo metu ir 1943 m. juos įvykdė tiek, kad galėjo vykti pamaldos. Rudenį vyskupas Vincentas Borisevičius per Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo 3 dienų atlaidus bažnyčią vėl atšventino.

Jonas Beinorius prisiminimuose rašė, kad iš šoninių altorių yra išlikusi vienintelė Marijos statula. Jos maldai sudėtos rankos numuštos krintančio stogo gaisro metu. Ši buvo aprūkusi dulkėmis, purvo apnešta. Atstatymo darbai pradėti nuo griuvėsių pašalinimo. Jonas prisimena: „Visą tą grūzo gausybę vežėme arkliais pasidarytu grindiniu pro didžiąsias duris ir didžiųjų durų laiptais žemyn. Vežėm... nuo klebonijos kelio iki plento, prie tilto. Charakteringa: nei vežant grūzą, nei išpilant jį ant kelio, nei jį paskleidžiant, niekas nerado ir nepastebėjo nukritusių Marijos rankų. Kada paruošėm kopėčias ir pradėjom ruošti stelažus Marijos altoriaus tvarkymui, tada nuo tilto į kalną ėjo Lietuvos žemės ūkio akademijos studentė Šertvytytė ir, atnešusi rankas, pareiškė: „Pareidama nuo tilto į kalną išsigandau, pamačiau kelio pakraštyje kyšančias rankas. Supratau, kad čia jos pateko iš bažnyčios. Štai atnešiau jums“. Atnešė kaip tik tuo metu, kai restauratoriai ruošėsi gipsines naujas Marijos rankas. Žinoma, visi džiaugėmės tuo radiniu ir ne mažiau stebėjomės tuo faktu, kaip jos galėjo kelyje išlikti nesutrintos ir tuo, kaip nuostabiai jos atsirado“.[ix] Neaišku, ar sovietams grįžtant bažnyčia vėl nukentėjo, tačiau remontai vykdyti iki pat 1955 m. Iki šiol kabantys kryžiaus kelių paveikslai, kuriuose pavaizduotas vien Jėzus Kristus, nutapyti dabar jau nežinomos autorės 1952 m., ar kiek anksčiau. Kiekvieno iš paveikslų tapymui lėšas aukojo parapijiečiai. Jie nurodyti kitose paveikslų pusėse. Veikiausiai tuo laikmečiu pagaminti suolai, sakyklos, altorius, kurie stovi ir šiandien.

Vis paremontuojama ir prižiūrima bažnyčia rimtų remontų sulaukė 2009–2011 m., kai nauja skarda apdengtas stogas, pertinkuotas ir perdažytas fasadas bei vidus, vietoj medinių sudėtos plytelių grindys, įvestas geoterminis šildymas. Atlikta ir daugiau kosmetinių pakeitimų.

Per visą šią 518 m. trunkančią istoriją bažnyčioje tarnavo 26 žinomi klebonai, nors jų būta bent apie 30. Sąraše gali būti netikslumų: Jonas (1507–1534), Stanislovas Dobryka (1636–1641), Jonas Sviževskis (1653–1654), Jurgis Milevskis (apie 1654–1671), Jokūbas Linevičius (apie 1671–1682), Ignotas Mikolajevičius (1682–1692), Leonardas Narmontas (apie 1692–1701), Jurgis Cviečinskis (1701–1703), Namševičius (Naruševičius?) (apie 1703–1748?), Jordanas Mykolas (apie 1748–1787), Simonas Kasperovičius (1787–1806), Florijonas Zavistovskis (1806–1821), Valerijonas Zbužinskis (1821–1831), Ignotas Polujanskis (1838–1845), Jonas Tamoševičius (1863–1865), Paškevičius (1865–1866), Vincentas Kemėšis (1897–1919), Vytautas Dikavičius (1919–1941), Jonas Beinorius (1941–1955), Alfonsas Sirus (1955–1956), Jonas Gedvila (1979–1981), Petras Puzaras (1956–1957 ir 1981–1996), Vincentas Gauronskis (1996–2002), Alvydas Bridikis (2002–2016), Vytautas Gedvainis (2016–2018), Marius Venskus (nuo 2018).

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[i] Ramonienė D., Liuteronų bažnyčia Tauragės krašte / Tauragės kraštas, 2007, Vilnius, p. 297;
[ii] Paknys M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia / Tauragės kraštas, 2007, Vilnius, p. 269–274;
[iii] Baužienė M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios bokšto atstatymo 90-metis / Kultūros paminklai, Nr. 22, 2019, Vilnius, p. 76;
[iv] Paknys M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia / Tauragės kraštas, 2007, Vilnius, p. 275–278;
[v] Paknys M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia / Tauragės kraštas, 2007, Vilnius, p. 278;
[vi] https://anykstenai.lt/asmenys/
[vii] Gaižauskas J., Iš Tauragės parapijos istorijos: laukiame jubiliejaus / Tauragiškių balsas, Nr. 6, 1991, p. 3;
[viii] Baužienė M., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios bokšto atstatymo 90-metis / Kultūros paminklai, Nr. 22, 2019, Vilnius, p. 79;
[ix] Gaižauskas J., Iš Tauragės parapijos istorijos: laukiame jubiliejaus / Tauragiškių balsas, Nr. 6, 1991, p. 3;