Tauragės žinios logotipas
Karo medikę pareiga nuvedė į Ukrainą

Karo medikę pareiga nuvedė į Ukrainą

Vaiva Jankienė po šių Seimo rinkimų tapo sava ir ši­la­liškiams – kelmiškė, kandidatavusi į Parlamentą kaip nepriklausoma kandidatė, rudens pradžioje apvažiavo mūsų miestelius ir kaimus, pasikalbėjo su šimtais žmonių ir surinko ne ką mažiau balsų už kai kuriuos daug kartų rinkimuose dalyvavusius politikus. Bet ne Seimo mandatas buvo pagrindinis V. Jankienės tikslas – medikė siekė kuo plačiau paskleisti žinią apie karo niokojamą Ukrainą, jos kenčiančius žmones, patiriančius tokius išgyvenimus, ko­kių mes negalime net įsivaizduoti.

Eina per namus gelbėdami žmones

Kiek kartų Vaiva vyko į medicinos misijas Ukrainoje, jau sunku net suskaičiuoti, nes dalyvauja jose nuo pat Rusijos įsiveržimo pradžios. Atsakomybė ir pareiga ginti savo kraštą karo medikei, turinčiai 17 metų darbo Lietuvos kariuomenėje patirtį, dalyvavusiai misoje Afganistane, taip giliai įaugo į kraują, kad prasidėjus agresorės invazijai į Ukrainą, nė minutės nesuabejojo, kur tokiu metu reikia būti. Nutraukusi slaugytojos kontraktą Norvegijoje, kuris leido neblogai užsidirbti ir daugiau laiko skirti šeimai, V. Jankienė iškart atsiliepė į Sveikatos apsaugos ministerijos kvietimą teikti pagalbą ligoninėje, į kurią iš fronto buvo atvežami gydyti sužeisti kariai. Grįžusi į Lietuvą, netrukus, kaip pati sako, „plikomis rankomis“ išvyko į išvaduotą Bučą – neturėjo jokių medikamentų, nežinojo, kur apsistos ir kam teiks pagalbą, tik jautė, kad ten jos žinių labai reikia.

Vaiva tikina, kad lietuvių medikų grupei, su kuria ji vyko, nusišypsojo apvaizda – Skautų centre, kur apsigyveno, buvo sukrauta humanitarinė pagalba, lietuviai gavo leidimą pasiimti viską, ko reikia darbui.

„Tik dėl to mes sėkmingai įgy­vendinome šią misiją. Uk­rai­niečiai kelis mėnesius gyveno be vaistų nuo lėtinių ligų, nes neturėjo nei pinigų, nei galimybių jų nusipirkti. Jų būklės buvo labai blogos. Važinėjome po Bučą bei jos apylinkes ir tiesiog gelbėjome žmones – eini per namus, lipi per griuvėsius, nežinai, ką rasi sugriautose namuose, garažuose. Tuo, ką pasakojo ten likę sunkiai sergantys, vieniši žmonės, buvo sunku patikėti. Vienam į namo kampą įvažiavo tankas, kitame name radome moterį, slaugančią dvi visiškai nevaikštančias močiutes. Viena naktį iškrito iš lovos, lūžo ranka. „Greitoji“ nevažiuoja, niekas neveikia, priemonių nėra – teko ieškoti gipso, pačiomis primityviausiomis priemonėmis gipsuoti ranką“, – pasakoja Vaiva.

Tai, ką Bučoje išgirdo ir pamatė, pranoksta baisiausius košmarus. Klausydamiesi vietinės gydytojos, lietuvių medikai negalėjo patikėti, kokios būklės grįžta į rusų nelaisvę patekę ukrainiečiai.

„Jaunos moterys išprievartautos taip, kad niekada negalės turėti vaikų, vyrai iškast­ruoti – tokiu būdų vykdomas tautos genocidas. Iš Bučos išgelbėti ir į Lenkiją išvežti vaikai, kurių amžius nuo 5 metų, neturėjo nė vieno danties – taip žiauriai buvo prievartaujami. Visiškai be dantų buvo ir likusios iš Azovo nelaisvės grįžusios moterys. Tai nieko bend­ro neturi su normalumu. Rusai savo elgesio niekada nepakeis, jie buvo ir bus barbarai, užkariautojai, eis prievartaudami, engdami, žudydami. Klysta tie, kurie mano, kad pas mus to būti negali“, – neabejoja karo medikė.

Didžiausias pasiekimas – išsimiegoti

Vaiva tikina, kad geriausias dalykas yra organizacijos „Mėlyna/Geltona“ globa. Jonui Ohmanui pradėjus rengti medicinos misijas, savanoriai pasijuto saugesni, jų veikla tapo labiau organizuota, nebereikėjo rūpintis, kur apsigyventi, kaip gauti vaistų.

„Misijos nemažai kainuoja, nes mes Ukrainoje perkame vaistus ir labiausiai esame vertinami už tai, jog juos dalijame nemokamai. Subombarduotame kaime gyvenantis žmogus neturi kaip nusipirkti vaistų, nes transporto maršrutai neatkurti ir nebus atkurti. Vaistinės ir ambulatorijos išsprogdintos, neveikia. Keliai baisūs, važiuoti jais neįmanoma. Mūsų kaimuose gyvena šimtas ar keli šimtai žmonių, o ten kaimai kaip mūsiškiai miesteliai, turi po kelis tūkstančius gyventojų“, – pasakoja V. Jankienė.

Lietuvių medikų komandoje, kurioje dabar yra bene dvi dešimtys savanorių, dirba šeimos gydytojas, odontologas ir slaugytoja. Pasak Vaivos, bene labiausiai ukrainiečiai laukia odontologų. Nuo 1990-ųjų Uk­rainoje nėra jokios valstybinės odontologijos, todėl dauguma pacientų pas odontologą nėra buvę ir daugiau nei 20 metų.

„O karas dar pablogino situa­ciją. Kalbėjomės su moterimi, kuri dirba valstybinėje įstaigoje. Jos atlyginimas apie pustrečio tūkstančio grivinų, o vieno danties ištraukimas ten kainuoja 800–1000 grivinų. Mūsų odontologai pašalino jai keturių dantų šaknis. Moteris tikino, jog niekada nebūtų galėjusi sau to leisti“, – sako medikė.

Ukrainoje šeimos gydytojai tik rašo siuntimus specialistams, todėl vietiniams gyventojams lietuvių gydytojai kaip dievai – jie ne tik suteikia visą įmanomą pagalbą, atlieka būtiniausius tyrimus, padedančius nustatyti uždegimo pobūdį, užrašo kardiogramą, bet ir palieka vaistų 2–3 mėnesiams. Todėl žinia, kad į miestelį atvyksta „litovskije liekari“ greitai pasklinda, pirmieji pacien­tai į eilę pas šeimos gydytoją stoja nuo pusės keturių ryto.

„Tokie dalykai priveda iki ašarų. Lietuvoje dažniausiai gir­dime apie nuostolius, sprogimus, didžiausias tragedijas, bet kaip tai atsiliepia eiliniams žmonėms, lieka už kadro. Mes susiduriame su civiliais gyventojais, kurie nekariauja, bet yra karo aukos. Ir nors dažniausiai jie išvengia kulkų, sužalojimų, sprogimų, bet jų gyvenimai taip sudaužyti, kad sunku suprasti, kaip jie ištveria nuolatiniame nerime ir baimėje“, – stebisi įvairiausių patirčių ir situacijų matanti V. Jankienė.

Vaiva prisimena, kad pirmą ar antrą kartą atėję jų pacientai skundėsi nemiga, košmarais, nuolat kankinančiu nerimu, jiems viską skaudėjo. Sugrįžę į tą pačią vietą po kelių mėnesių, lietuviai džiaugėsi girdėdami, kad kažkuriam pavyko išsimiegoti, kad mažiau skauda, kad suvaldo emocijas...

„Jei pavyksta bent kažkuo padėti, tai yra didžiulis pasiekimas, nes gyvenimo sąlygų, situacijos pakeisti mes negalime“, – pripažįsta karo medikė.

Už tai, kad Ukrainoje rizikuoja savo gyvybe, savanoriai atlyginimo negauna, džiaugiasi, jog organizacija „Mėlyna/Geltona“ gali skirti 15 eurų dienpinigių – tų pinigų visiškai užtenka išgyventi ir prasimaitinti karo nusiaubtuose pafrontės miesteliuose.

Turėtume mokytis iš ukrainiečių

Dauguma užsienio fondų misijų Ukrainoje laikosi taisyklės nevažiuoti arčiau kaip 30 km iki fronto linijos. Lietuvių medikai dirba teritorijose, kur girdėti bombų sprogimai ir bet kada gali nukristi agresorių leidžiamos raketos. Todėl Vaiva ir jos bendraminčiai dažnai girdi klausimą, ar verta taip rizikuoti savo gyvybe.

„Aš nieko daugiau negaliu padaryti, kad padėčiau Ukrainai. Rizikuojame, faktas, bet negaliu sėdėti sudėjusi rankų ir stebėti, kaip viskas vyksta. Turiu specialybę, patirtį ir galiu padėti taip, kaip moku. O ten pagalbos labai reikia. Juo labiau, kad nesu tikra, kad tokios patirties mums neprireiks čia“,– sako V. Jankienė.

Organizacijos „Mėlyna/Gel­tona“ 10 metų veiklos paminėti į Lietuvą atvykęs Der­hačių miesto mero patarėjas Jev­henas Kotenko neslėpė, jog lietuviai medikai pafrontėje daro stebuklus.

„Mūsų miestas niekada neturėjo jokių ryšių su Lietuva, bet būtent jūs labiausiai padedate išgyventi šį sunkų laiką. Ypač svarbi medikų pagalba“,– tikino J. Kotenko, pasiūlęs vieną iš Derhačių miesto gatvių pavadinti Lietuvos vardu. Pasak jo, tam niekas neprieštaravo.

Jo teigimu, Derhačių vadovybė labai stengiasi išsaugoti savo rajono gyventojus. Dėl to karo sugriovimus ukrainiečiai stengiasi kuo greičiau sutvarkyti. Jei tik kažkas atsitinka, į tą vietą iškart skuba ne tik medikai ir ugniagesiai, bet ir komunalinės tarnybos, todėl, praėjus pusdieniui, sugriovimai beveik nematyti. Tiems, kurių būstus sugriauna sprogimai, viena amerikiečių šeima pastato nedidelius namelius, kad jie galėtų grįžti ir tvarkyti griuvėsius.

„Žmonėms reikia gyventi. Jiems ir taip sunku, todėl pade­dame, kaip įmanydami, kad negatyvių emocijų būtų kuo mažiau. Gaila, ne visų miestų valdžia taip rūpinasi savo gyven­tojais “,– tvirtino su Vaiva Ši­lalėje apsilankęs Derhačių me­ro patarėjas.

J. Kotenka norėtų, jog pavyktų susitarti, kad Lietuvos ligoninėms nereikalinga sena medicininė įranga atitektų Derhačių ligoninei, kurią planuojama perkelti į slėptuvės patalpas.

Pasak J. Kotenko, pasienio su Rusija teritorijoje yra nemažai „ždūnų“ (laukikų), kurie nuo seno gyveno rusiškais vadinamuose kaimuose ir tebejaučia nostalgiją sovietiniams laikams. Tiesa, po truputį ir jie praregi, mato, ką daro atėję rusai, ir keičia savo nuomonę.­ Todėl Ukrainoje, net pačioje pafrontėje, visi dirba. Kas dėl karo negali atlikti buvusių pa­reigų, eina daryti kitų, pačių paprasčiausių darbų. Dėl to, prasidėjus karui, Ukrainoje nekilo ekonominė krizė.

V. Jankienė įsitikinusi, jog lietuviai turėtų mokytis iš ukrainiečių, perimti jų kare sukauptą civilinės saugos patirtį.

„Karo pradžioje visos Nor­vegijos komunos ir gyvenvie­tės gavo palydovinius telefonus, visi gyventojai žino, kad tas telefonas yra ugniagesių komandoje. Neturi ryšio – kreipkis ten. Prasidėjus karui, gali nebeveikti telefonai, nelikti elekt­ros, taigi ir televizijos, radijo, interneto. Ką darytume tokiu atveju mes Lietuvoje, man neatsakė nė vienas Šilalėje kalbintas žmogus. Tačiau tokiam atvejui būtina pasiruošti, net jei niekada to neprireiks“, – tvirtina karo medikė.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

https://silales-artojas.lt

Nenurodytas aprašymas

Pasidalinkite su drauge ar draugu

Daugiau naujienų

Policijos suvestinė: neblaivūs vairuotojai, sukčiavimai ir turto sugadinimo atvejis

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuoja apie per pastarąją parą užfiksuotus įvykius: Neblaivūs vairuotojaiLiepos 14 d. apie 15.57 val. Pagėgių savivaldybėje, Kentrių kaime, sustabdytas automobilis „VW Passat“, kurį vairavo neblaivus (2,20 prom.) ir teisės vairuoti neturintis vyras, gimęs 1982 m. Pradėtas ikit

Startuoja emocinės pagalbos linija vyresniems žmonėms

Startuoja „Caritas klauso“ – emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms, – skelbia Lietuvos Caritas. Nemokamą ir konfidencialią pagalbą „Caritas klauso“ telefonu 0 800 700 08 darbo dienomis nuo 9 iki 19 valandos užtikrins per 70 specialiai apmokytų savanorių. „Caritas klauso“ skambučių centrai

Tauragėje vyks kovos dėl patekimo į Europos čempionatą

Prieš du mėnesius įsikūręs „Beach Tennis Club Tauragė“ kviečia šio sporto entuziastus į du atkaklius turnyrus. „Šilo“ aikštyne vyks reitinginės Lietuvos paplūdimio teniso federacijos (LPTF) PT10 varžybos ir atranka į Europos čempionatą.  „Jūros“ upės pakrantėje įsikūręs Tauragės

Lauksargių naujakuriai ir kolektyvizacija

Šiemet Lauksargiams minint 360 metų jubiliejų, švente rūpinasi bendruomenės nariai, kurių dalies tėvai ir seneliai atsikėlė į dabartinę seniūniją pokariu. 1944 m. vasarą prasidėjusi Rytų Prūsijos gyventojų evakuacija spalio pradžioje vyko jau masiškai ir chaotiškai. Anksčiau išvykę spėjo pasitraukti į saugesnes vi

Šilutiškis įkliuvo su kontrabandinėmis cigaretėmis

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai intensyviai tęsia kovą dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Liepos 11 d. buvo gauta informacija, kad šilutiškis, gim. 1987 m., automobiliu ,,Opel Astra“ gabena kontrabandines cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nusta

Nauja specialistė Socialinės paramos skyriuje – rūpinsis gyventojų konsultavimu ir socialinės paramos teikimu

Tauragės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus Socialinės piniginės paramos poskyryje darbą pradėjo specialistė Gabrielė Pakalniškytė.   Ji bus atsakinga už gyventojų konsultavimą socialinės paramos skyrimo klausimais, prašymų priėmimą ir apdorojimą, sprendimų ir kitų su socialinės paramos skyrimu susijusių dokumentų p

Kelias į pirmą klasę: emocinis bagažas svarbesnis nei kuprinė

Pirmieji mokslo metai – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Būsimi pirmokai žengia į naują gyvenimo etapą, kuriame jų laukia ne tik raidės ir skaičiai, bet ir nauji draugai, taisyklės, mokytoja ir didžiulė emocijų paletė. Tėvai dažnai rūpinasi, ar vaikas moka skaityti, ar turės tinkamą kuprinę, tačiau ne mažiau svarbus pas

Bijotų dvaro festivalis kviečia į vasaros šventę su muzika, pramogomis ir dvaro dvasia

Jau tapo tradicija, iškart po miuziklo vakaro Bijotuose, organizuoti ir didžiausią festivalio renginį - šventę, kuri džiugina ir mažus, ir didelius. Liepos 19-ąją, šeštadienį, Bijotų dvaro sodyba vėl prisipildys šurmulio, muzikos ir vasariško džiaugsmo – čia vyks vienas iškiliausių Šila

„Ar Amerika pirtyje?!“: kai miuziklas tampa kultūriniu veidrodžiu

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau šią savaitę į dar porą renginių. Vi

„Via Lietuva“ informuoja: liepos 20 d. nebus galima įsigyti elektroninių vinječių – kelių naudotojus kviečia jomis pasirūpinti iš anksto

Akcinė bendrovė „Via Lietuva“ informuoja, kad 2025 m. liepos 20 d. nuo 9:00 iki 24:00 val. dėl planinių sistemos migravimo darbų į valstybinį duomenų centrą, laikinai neveiks kelių naudotojo mokesčio sumokėjimo sistema, todėl elektroninės vinjetės (e-vinjetė) nebus galimybės nusipirkti nei svetainėje keliumokestis.lt, nei iš plat

Kodas MKČ" – išskirtinis simfoninis koncertas, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui

Rugpjūčio 14 d. 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ", skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tom

Menininkus subūrė devintasis Bilionių pleneras

Prie Bilionių piliakalnio, etnografinėje sodyboje „Gīvenėms“, vėl susirinko tautodailininkai iš visos Lietuvos – kurti, bendrauti, dalintis idėjomis, tampančiomis medžio dirbiniais, skulptūromis, paveikslais, puošiančiais jau ne vien Bilionių seniūniją, bet visą Šilalės kraštą. Tradicinio tautodailės pl