Asmenybės

Karatė trenerė: „auklėti paauglius – ne kėdes pardavinėti…“

• Margarita Rimkutė
• Balandžio 14, 2025

Su 36-erių metų pašnekove pajuokaujame, kad dažnai manoma, jog iki pilnos laimės žmogui būtinai reikia sukurti šeimą, pastatyti namą, dar parašyti knygą. Kyokushin karate meistrė Jurgita Vencaitė neįgyvendino nė vieno šio punktų, tačiau pilnatvė ateina per panašius potyrius: ji realizuoja save sporte, yra mylima savo augintinių ir patiria auklėjimo iššūkius dirbdama su paaugliais. O iššūkių ir nuotykių su jais netrūksta, – tai teko įsitikinti ir žurnalistei, – prieš pat interviu greta Tauragės atviros jaunimo erdvės (TAJE), kur Jurgita dirba, kilo gaisras.

Intensyvi diena

Susitikimo dieną, šių eilučių autorę, įsukus į greta TAJE esančią automobilių aikštelę pasitiko veiksmas. Nuo už keliolikos metrų esančios žeminės kilo dūmai, įvykius sekė keletas paauglių, plušėjo ugniagesiai. Keliolika sekundžių patiriamą nuostabą nutraukė iš pulkelio išnirusios moters balsas: „sveiki, aš jums siunčiau balso pranešimus, bet jūs turbūt jų neperžiūrėjote...“. Į žurnalistę skubiu žingsniu artėjo juodo didelio šuns tempiama neaukšta, sportiško sudėjimo šviesiaplaukė ir bėrė paaiškinimus, kodėl šį interviu būtų buvę geriau atidėti.

– Ryte su draugais nutarėme pajodinėti žemaitukais, mums grįžus neužsivedė automobilis. Aš jums kaip man pranešiau. Paskui automobilis užsivedė... Atvykau į darbą tais pačiais drabužiais, kaip jodinėjau. Nespėjau nė nusiprausti, tikiuosi nefotografuosite, aš jums nuotraukų atsiųsiu. Drabužiai apdulkėję, aš vis dar su jojimo kelnėmis, – bėrė, kaip po akimirkos supratau, mano pašnekovė Jurgita Vencaitė.

Pralenkusi mane Jurgita patraukė link TAJE ir man beliko tik sekti paskui ją. Nutarėme interviu neatidėti, mat tikėjome, kad spėsime pasikalbėti iki kol Jurgitai teks išvykti į Dacijonus, kur jos laukia jaunimas. Ten jie žais tinklinį.

Moteris pakvietė šių eilučių autorę į jaunimo erdvės virtuvę. Visame pastate virė gyvybė. Skirtingose patalpų erdvėse bendravo jauni žmonės. Ramaus pokalbio negalėjome tikėtis. Vos išsižiojus užduoti pirmą klausimą iš lauko atskubėjo gal 16-18 metų paauglys ir Jurgitai ėmė pasakoti, kas vyksta lauke. Kaip paaiškėjo, gaisras kilo netoliese esančiame bunkeryje, tačiau į detales nesileisime, nes interviu tikslas ne tai, o papasakoti apie Jurgitą.

Pardavinėjo prabangius baldus

Kol paauglys savo, kaip regis artimam, suaugusiajam (Jurgitai) išsakė savo susirūpinimą, po stalu susirangė moters šuo Lordas. Tai vienas iš mylimų interviu herojės augintinių. Kita, Kasablanka, jauna kumelaitė tuo metu ganėsi aptvare Skirgailuose. Kaip vėliau interviu metu papasakos Jurgita, jos planuose yra gyvenimo sąlygų sau ir savo augintiniams pagerinimas, norėtų padaryti tokį aptvarą, kuriame galėtų jodinėti ir jos auklėtiniai, TAJE lankantys paaugliai.

Tai, kad kažkada dirbs su paaugliais Jurgitai gyvenime nebuvo šovusi mintis. Po studijų (baigusi tarptautinį verslą) moteris išvyko gyventi ir dirbti į Londoną.

– Aš neplanavau grįžti į Lietuvą. Ten studijavau, studijų metu pradėjau dirbti ir pasilikau. Dirbau bet ką, baruose, klubuose. Trečiame kurse pradėjau dirbti pagal specialybę: tapau prabangių baldų pardavimų vadybininke Čelsio rajone. Teko sutikti išskirtinių, net kilmingų, žmonių, viena klienčių buvo Kate Midilton (karališkosios šeimos narė, – aut. past.) mama. Bendravimas su jais buvo ypatingas, mat šie žmonės itin reiklūs, – pasakojo Jurgita.

Ant jos, britai – tikri bendravimo tarp eilučių meistrai. Jei lietuviai savo pageidavimus išsako tiesmukai, kartais elgiasi stačiokiškai, klientų kuriuos Jurgitai teko aptarnauti, bendravimas – rafinuotas.

– Jie per aplinkui ir labai gražia forma prieis prie juos dominančių dalykų. Mes, lietuviai, labai leidžiame sau ant galvos užsilipti, o jie tvirtai brėžia ribas ir moka pakovoti už save. Aš prabangių baldų gamybos įmonėje dirbau septynis metus. Laikui bėgant man tai pabodo ir aš grįžau į karate. Studijuodama savo mėgstamą sportą buvau apleidusi. Pradėjau lankyti Kyokushin karate treniruotes, grupė buvo nuostabi, turėjome gerą trenerį, net ėmėme važinėti į varžybas. Teko net laimėti prizines vietas Škotijoje vykusiame čempionate. Ėmiau net pati vesti treniruotes bet, nelaimei, prasidėjo pandemija, – pasakojo Jurgita.

Jaučia prasmę

Moteris nutarė keliems mėnesiams grįžti į Lietuvą. Užsibuvusi ilgėliau ėmė dairytis darbo. Mintyse turėjo tris pasirinkimus: vykti dirbti į Norvegiją, Vilnių arba likti Tauragėje. Į Londoną grįžti ji nebenorėjo. Jos buvęs treneris Gintaras Cemnalianskis padrąsino Jurgitą ieškoti darbo Tauragėje ir supažindino su projekto „Globali Tauragė“ koordinatoriumi Mindaugu Piečia, kuris rekomendavo keletą vietų, kur mergina galėtų kreiptis.

Taip ji atsidūrė TAJE ir čia ji 5 metai dirba mobilia jaunimo darbuotoja.

– Kaimiškose vietovėse gyvenantys paaugliai neturi galimybės atvykti į būrelius, autobusai juos iš miestą parveža apie 15 valandą, o ne visi tėvai gali juos vežioti. Tai mes nuvykstame ir nuvežame kokias nors veiklas, dažniausiai tai būna sportinės veiklos, pagal projektą mes turime atlikti ir socialinių įgūdžių ugdymą, pavyzdžiui, kalbamės su jais apie psichotropines medžiagas. Tą patį turėtų daryti ir tėvai, tačiau mes, kadangi esame svetimi, turime šiek tiek didesnį autoritetą, – apie darbą su rajone gyvenančiu jaunimu pasakojo Jurgita.

TAJE erdvėse renkasi miesto jaunimas. Kai kurie – Šeimos gerovės centro globojami jaunuoliai. Jurgita su jais sutaria gerai, šie dalijasi savo patirtimis, klausia patarimo ir patiki paslaptis. Žinoma, toks artimas ryšys su jaunimu nenukrito iš dangaus – įgijus žinių specialiuose mokymuose moteris paauglių pasitikėjimą pelnė ne iš kart.

– Truko gal du metus. Kai nuo rėkimo ant tavęs ar visiško abejingumo pereini į artimą ryšį – tai jau didžiulė pažanga. Tai man – pasitenkinimas darbu. Čia ne kėdes, stalus pardavinėti. Čia aš uždirbu gal tik ketvirtį tų pinigų, ką uždirbdavau užsienyje, bet moralinis pasitenkinimas, prasmė – tai dalykai kurie verčia jausti, kad gyveni, – dalijosi Jurgita.

Siekis – darbo ir poilsio balansas

Su jaunimu Jurgita dirba ir „Versmės“ gimnazijoje. Ten veda kyokushin karate treniruotes, taip pat „Taurris” kovos menų klube rengia kovos menais pagystas treniruotes be kontakto moterims.

Moteris sako kartais sapnuojanti košmarus apie Londoną.

– Pažįstami kartais parašo, sako grįžk į Londoną, darbai, treniruotės – vėl viskas susidėliojo į savo vietas, tu tik dirbk. Ne, aš jau nebenoriu. Viskas, tas etapas jau yra pasibaigęs. Dar dabar sapnuoju košmarus. Nuvažiuoju į Londoną, turiu bilietą į vieną pusę ir reikia grįžti atgal, pasižiūriu į sąskaitą – sąskaitoje pinigų nėra. O čia mažiau uždirbi, bet daugiau gali. Šią savaitę aš jau tris kartus lankiausi Kaune, kitą savaitę vėl vyksiu porą kartų mat vežu Lordą (šunį) į parodas. Londone įkyrėjo kelionės metro, vargino žmonių gausybė. O čia – komfortas. Turiu savo automobilį, savo dviratį ir savo arklį, – nusijuokė Jurgita.

Mums kalbantis į virtuvę įskubėjo paauglys, čiupo gesintuvą ir kilstelėjęs, matyt spustelėjo rankenėlę, virtuvėje pasklido šiek tiek gesinimo miltelių. Po stalu gulėjęs Lordas perėjo į kitą vietą. Jurgita pasakoja, o apie ją sklendžia saulėje tviskantys monoamonio fosfato milteliai. Ir ima kutenti gerklę. Jaunuolis praveria langus ir atsiprašinėdamas puola valyti grindis. Situacija ir komiška, ir žavi: kadaise prabangius baldus pardavinėjusi Jurgita dabar – įvykių sūkūryje, savo vaikų neturi, tačiau kitą dieną su svetimais vaikais prisės ant lauke esančių sėdmaišių ir su šypsena veide prisimins, kaip tą pačią dieną teko ir su inspektoriais apie gaisrą kalbėti, ir interviu duoti. Ji pasakos, kaip ryte jojant su žemaitukais kilo saulė, o vakare su paaugliais žaidžiant tinklinį ji leidosi.

Paaugliui išvėdinus kambarį didelių vilčių sklandžiai pasišnekėti nededame. Jurgitai lieka atsakyti, ką savo gyvenime ji trokšta įgyvendinti artimiausiu metu.

– Labai norėčiau Skirgailuose įsirengti maniežą, kad galėčiau treniruoti savo žirgus (Jurgita augina dvi jaunas kumelaites). Gal kas iš vaikų norėtų ateiti treniruotis... Dabar norisi ramybės. Yra visokios veiklos, daug visko, tai pagrindinis siekis būtų turėti gerą darbo ir poilsio balansą. Atrodo visas tavo laikas priklauso tau, nėra, kad dirbtum nuo aštuonių iki penkių, bet kažkaip tų veiklų atsiranda vis daugiau, o laiko poilsiui ir miegui – mažėja. Tai turiu paprastą siekį tinkamai pasirūpinti savo sveikata ir tęsti tai, kuo užsiimu, nes mano gyvenime tikrai vyksta smagūs dalykai, – linksmai pokalbį baigė Jurgita.

Lordas lyžtelėjo ant grindų nusėdusių gesintuvo miltelių, o Jurgita paragino šių eilučių autorę apžiūrėti TAJE erdves.