Asociatyvi Tauragės žinios

Kapinėse sutikus pažįstamą – praverstų apsikabinti

• Margarita Rimkutė
• Lapkričio 1, 2025

„Pirksiu namą be langų“, – sakydavo mano močiutė, kai aš buvau dar jauna ir durna. Nežinodavau, ką jai atsakyti, man buvo nepatogu galvoti apie mirtį, o tai, kad jai už keleto metų teks „iškeliauti Anapilin“ tada man nerūpėjo. „Nesakyk taip“ gindavausi nuo jos pamėkliško juokelio, kaip dabar suprantu, grubiai ir abejingai. Namą be langų ji vis dėl to nusipirko. Ir šiandien ant kapo padėjusi žvakidę supratau, ką tada turėjau jai atsakyti.

Šiemet Visų šventųjų diena džiugino giedru oru. Gera būti lauke. Vainuto kapinėse nuo močiutės kapo marmuro plokštės rankiodama lapus jaučiau, kiek mažai aš jai padariau šiame gyvenime ir koks paprastas ir lengvas mano susirūpinimas dabar yra sutvarkyti jos kapelį. Viens, du – švaru, žvakė dega. Na, dar šiek tiek laiko skyriau rinkdama jai žvakidę. Iš prekybcentrio neėmiau, nes labai „pigiai atrodė“. Pala, o tai kiek „pakankamai brangiai“ turėtų būti? Nuvažiavau į turgelį, sakau, gal ten nematytų žvakidžių bus... Mintyse tai įvardijusi suvokiau, kad žvakę perku ne močiutei, o pažįstamiems galimai praeisiantiems pro jos kapą ir išvysiantiems, kaip jis „sutvarkytas“.

„Žvakidės, tai dieve dieve. Iš prekybos centro“; „tos tai už du su pusę euro – varganai, varganai“, – mintyse grojau galimas pažįstamų replikas.

Tapo pikta, kad čia dabar tą žvakidę perku dėl tetų ir diedų nuomonių.

Vaikiškas tai buvo pyktis. Žvakidę vis dėl to aš pirkau ne pažįstamiems, o saviems – savo tėvui. Kuris kažkuriuo momentu nuvyks ir radęs dailią žvakidę apsidžiaugs. Jeigu jam svarbu – man dabar tai yra taip pat svarbu. Taip funkcionuoja gerais santykiais maitinama visuomenė.

Servetėle baigusi valyti antkapį suklusau, kaip kapinėse jauku. Buvo dešimta valanda ryto. Kapinėse šnekučiavosi žmonės, barškėjo maišeliuose nešamos žvakidės, jautėsi šventinė nuotaika. Ne vieną lankytojų šeimą sudarė sūnus su motina. Matyt grįžęs iš didmiesčio, nes motulė pribambėjo, kad Vėlinėms būtinai jis turi ją nuvežti į kapus. Jau nuo Žolinių ji apie tai sūnui primindavo. Nuteikė iš anksto.

Lėti, abejingi, sūnūs tempė pakuotes su žvakelėmis, o mitrios motinos rodė kelią prie tėvo, senelio, močiutės kapų. Jų bagažinėse buvo produktai, kurių prireiks vakarienės gaminimui. Šį kartą mama paruoš kai ką ypatingo, kad sūnus suprastų, koks džiaugsmas yra grįžti namo pavalgyti. Dar į delną įbruks šimtinę už kurą ir primins, kad Kūčios pas ją bus švenčiamos.

Tokiomis mintimis nuriedu į Sartininkų kapines. Daug galvoju apie tuos sutiktus žmones, kaip vyresnieji atrodė laimingi. Mano turimos žvakės įdėklas – per didelis mano lankomos amžinatilsį tetos žvakidei, tad raktu bandau nupjauti viršų. Girdžiu, kaip prie greta esančio kapo pažįstamas tauragiškis kalbina ten sutiktą devyniasdešimtmetį senolį. Klausia apie sveikatą, bendrus pažįstamus, jo balso tonas malonus, kupinas šilumos. Jis klausosi, o senučiukas kalba. Vėliau tą patį pažįstamą pastebėjau automobilių stovėjimo aikštelėje, kalbėjosi su kitu pažįstamu, abu patenkinti dalijosi naujienomis.

Niekam mes neesame nuoširdžiai įdomūs, visiems yra nusispjauti į mūsų savijautą, sveikatą. Ir jeigu atsiranda žmogus, kuris paklausia, kaip tau sekasi ir dar išklauso, galime sau įsirašyti, kad dešimtbalėje sistemoje iš trejeto mūsų diena pagerėjo iki aštuoneto. Žmonės yra vieniši. Ir tas pokalbis, didelė tikimybė, galimai, bus geriausia kažkurio pokalbio dalyvio dienos dalis. Yra žmonių, kurių gyvenimuose nieko įdomesnio ir nevyksta. Ir jei jūsų aplinkoje atsiranda žmogus, kuris kantriai išklauso jūsų dejonių skirdamas daugiau nei tris minutes, galime jį laikyti angelu. Manau ir Visų šventųjų diena bei Vėlinės yra apie tai. Apie gyvųjų bendravimą. Tai gyvųjų šventė. Automobilių stovėjimo aikštelėje sutinki pažįstamą, jau diena pagerėjo iki šešeto, jei kažkas užleido prisiparkuoti sausakimšoje automobilių aikštelėje – jau septyni, pasako, kad atvažiuos artimieji – štai jau ir visas dešimt.

Ir dabar žinau, jog tą akimirką, kai močiutė sakydavo pirksianti namą be langų man reikėdavo tiesiog tylėti. Žinojimas, kad esi senas, ligotas ir artinasi mirtis yra nepakeliamas jausmas. Reikėjo tylėti. Prieiti, apkabinti. Pabučiuoti. Pabūti kartu dar ir dar ir dar, nes kai kažką veiki su kitu, – skausmas užsimiršta. Mirtis – trumpos mūsų kelionės pabaiga. Ir kaip teko perskaityti užrašą lankantis senelių namuose „taip jau yra, kad žmogus – tarsi žvaigždelė – čia žybteli, čia jau užgęsta“.

Susitikimas su artimaisiais ir pažįstamais – dažnam – didžiausia šventė.