Laisvalaikis

Margarita RIMKUTĖ

Kalėdų senelis Laimonas: „vos mama pavartoja išsireiškimą „pasakysiu Kalėdų seneliui“ – aš sužinau“

• Margarita RIMKUTĖ
• Gruodžio 15, 2025

Tauragiškiams puikiai pažįstamas Kalėdų senelis Laimonas Rimkus jau atvėrė šventinį sezoną. Gruodis jam – tikras išbandymas: tiek miesto vaikų darželių „kalėdinės eglutės“, tiek privačios šventės turi sutilpti į vos kelias savaites, tad nei poilsiui, nei ligoms čia nėra vietos. Šių eilučių autorei Kalėdų senelis prasitaria apie savo amato subtilybes, vienus atsakymus lengvai paįvairindamas fantazija, o kitais paskatindamas susimąstyti rimčiau.

„Tauragės žinios“: „Kokį pasižadėjimą esi davęs sau per praėjusias Kalėdas, Seneli?“

Kalėdų senelis: „Neleisti vaikų mamoms sėsti man ant kelių. Būna, atvyksti į namus pas vaikus, šventė jau įsisiūbavusi, visų nuotaika smagi, Kalėdų senelis dalija dovanas. O prasidėjus fotosesijai, kartais mamos sugalvoja irgi pasėdėti ant Kalėdų senelio kelių ir patampyti už barzdos. Tačiau matant, kaip nejaukiai tuo metu jaučiasi vaikai, nemanau, kad tai geras būdas įsitikinti Kalėdų senelio barzdos tikrumu.

T.Ž: Turbūt nėra intensyvesnio mėnesio, kaip gruodis?

K.S.: Taip, Kalėdų seniui gruodis – darbingiausias mėnuo. Tiesą pasakius šventės prasideda jau lapkričio pabaigoje. Pirmasis susitikimas su vaikais šiemet buvo lapkričio 27-ąją.

Kartais Kalėdų senelio prisireikia net ir vasarą. Yra tekę dalyvauti penkiamečio gimtadienyje birželio mėnesį. O istorija tokia, kad paskambina mama ir papasakoja, kad penkiamečio brolis, aštuonmetis, parašė Kalėdų seneliui laišką prašydamas atvykti į brolio gimtadienį. Mama bandė vaikams įsiūlyti kitokias pramogas, o šie – niekaip. Pamenu, lauke – apie trisdešimt laipsnių karštis, šventė vyko sodyboje, – vaikų pulkas, o Kalėdų senelis dalina dovanas.

T.Ž: „Turbūt Kalėdų seneliui buvo karšta?“

K.S.: „Aš turiu ir vasarinį kostiumą. Kelnes su petnešomis ir marškiniais. Tai nesukaitau.

Tačiau kartą ir sušalau. Pamenu, vasarą mane pakvietė ledus reklamuoti, atvykau neįvertinęs, kad šaldiklyje, kuriame vyko filmavimas, vasarą 20 laipsnių šalčio daug šalčiau nei žiemą tie patys laipsniai kieme. O aš apsirengęs plonai – juk vasara. Tai buvo pirmas kartas, kai Kalėdų seneliui buvo ne karšta, o šalta“.

T.Ž: „Panašu, kad darbo turite ištisus metus?“

K.S.: „Tauragėje Kalėdų senelių netrūksta, tačiau jie darbus baigia pasibaigus Kalėdoms. O nuo akimirkos, kai šventėse ėmiau dalyvauti su savo paties (ne dirbtine, – aut. past.) barzda, tapau Kalėdų seneliu „kiaurus metus“.

Pažįstamų vaikai Milėja ir Einius mane žino ir vadina tik Kalėdų seneliu. Yra berniukas, kuris tik 5 klasėje nustojo mane vadinti Kalėdų seneliu.

Tarp kitko, pastebėjau, kad pradėjus šventėse dalyvauti su natūralia barzda vaikai mažiau verkia. Jie mato lūpas, besišypsančias akis, veidas yra nepridengtas, matyt, jiems tada nėra taip baisu.

T.Ž: Visi Kalėdų seneliai pas vaikus atvyksta rogėmis. Kalėdų seneli, o kaip tu? Ar tu naudoji roges?

K.S.: Lapkričio mėnesį roges nuvarau pas meistrą Sigitą. Jis – ne tik rogių, bet ir automobilių meistras. Įvertinam techninę automobilio būklę ir įsitikinęs, kad žiemai rogės paruoštos – sutemus „praskrendu“ porą ratų per Tauragę. Tamsoje tam, kad elniai priprastų prie skridimo, kad nenutiktų taip, kad išskridome ir nebegalime parskristi“.

T.Ž: „Dažnai mamos vaikus įspėja gerai elgtis, nes jei šie neklausys – Kalėdų senelis tai pamatys ir neatneš dovanų. O ar tu, seneli, pamatai?“

K.S.: „Taip, dažnai mamos taip sako ir kadangi mes su mamomis turime tokią sistemą, paremtą dirbtiniu intelektu, vos mama pavartoja išsireiškimą „pasakysiu Kalėdų seneliui“, įsijungia sistema ir jau seneliui atskrieja informacija apie vaiko blogą arba gerą darbą“.

T.Ž.: „Kokių dovanų nori vaikai?“

K.S.: „Laikui bėgant norai išlieka panašūs, keičiasi tik lėlių ar žaislinių automobilių pavadinimai. Jei ankščiau norėjo „Barbės“, vėliau „Bratz“, paskutinis „karščiausias“ vaikų noras yra konstruktorius „Lego Minecraft“. Vaikai visada nori ne tik dovanų bet ir šventės, nori dėmesio. Pamenu, kai gal prieš penketą metų Tauragės miesto aikštėje buvo specialus telefonas, kuriuo buvo galima paskambinti Kalėdų seneliui, ten tekdavo išgirsti ir rimtesnių norų. Kad mama grįžtų, nes ji kažkur uždaryta, kad tėtis iš Norvegijos parvažiuotų, kad šalikas atsirastų nes močiutė už pamestą šaliką bars. Ten vaikas ateidavo su Kalėdų seneliu tiesiogiai pasikalbėti. Taip, kai bažnyčioje suaugusieji eina pas kunigą“.

T.Ž.: „Gaunate laiškų nuo vaikų?“

K.S.: „Taip, „Messenger“ programėle, mat turiu Kalėdų senelio feisbuko paskyrą. Paskutiniame laiške mergaitė prašė naujausio išmanaus telefono „Iphone 17 Pro Max“.

T.Ž.: „Konkreti mergaitė“.

K.S.: „Mergaitė, naudodama savo „facebook“ anketą, parašė savo namų adresą, laiptinės durų kodą. Tai šiek tiek neramina. Raginčiau mamas pakontroliuoti su kuo vaikai susirašinėja, kad nenutiktų taip, kad asmeniniai duomenys nepatektų į blogų žmonių rankas“.

T.Ž.: „Seneli tu visai rūpiniesi, o kas tavimi pasirūpina?“

K.S.: „Mano bobutė. Po šventės kaskart grįžus namo ji man verda mano mėgstamiausią aviečių arbatą. Rudeniop bobutė prisirenka aviečių ir tik jai vienintelei žinomu būdu jas džiovina ir aš kai pareinu sušalęs namie randu didelį garuojantį puodą tos skaniosios aviečių arbatos. Arbatos kvepiančios vasara.

Peršalus, dar ir medaus įdeda. Bėda nutinka tada, kai peršąla elniukas Rudolfas. Jam plikome liepžiedžių arbatą, jis išprakaituoja ligą ir pasveiksta“.

T.Ž.: „Turbūt, Seneli, tavęs ligos dažnai nepalenkia, gi lankaisi dideliuose kolektyvuose?“

K.S.: „Dažnai taip nutinka, kad seneliavimo įkarštyje susirgdavau, į patalus paguldydavo koks virusas. Kodėl? Todėl, kad į šventes vaikų darželiuose susirenka ne tik sveiki, bet ir sergantys vaikai.

Numatydamas tai pernai nuo lapkričio pradėjau gerti įvairias bobutės surinktas vaistažoles ir imunitetą stiprinti iš anksto. Ir va pernai, bei kol kas šiemet, neturiu net slogos.

Tiesa, dar stengiuosi apsirūpinti elektrolitais: nusiperku iš vaistinės šnypščiančių tablečių, ištirpinu jas vandens butelyje ir šventės metu gurkšnoju. Tai padeda man atstatyti švenčių metu išprakaituojamus mineralus“.

T.Ž.: „Ko palinkėtum, seneli, artėjančių švenčių proga, tiek sau, tiek kitiems?“

K.S.: „Nelaukite švenčių, o jas švęskite. Kai lauki, tikiesi labai daug, jog kažkas įvyks... Švęsti reikia širdyje, su brangiausiais žmonėmis, kai žinai, kad, kai tau bus liūdna – jie bus šalia tavęs, kai jiems bus sunku – ir tu liksi kartu. Linkiu turėti tą žmogų, kuriam galėtum pasakyti, šiandien aš esu laimingas nes mes esame kartu“.