Asmenybės

Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka

Juozą Petkevičių fotografijos magija užbūrė dar vaikystėje

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Balandžio 10, 2023

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   

– Tavo gimtinė – Prienų rajono Šilavoto kaimas. Kaip atsiradai Tauragėje?

– Šilavoto kaimas kultūros žmonėms pažįstamas dėl unikalaus etnografinio muziejaus, vadinamo Davatkynu (kadaise ten stovėjo netradicinis vienuolynas, kuriame vienišos moterys gyveno vienuolišką gyvenimą, nors ir be įžadų. Nors paskutinė vienuolė mirė jau prieš kelis dešimtmečius, unikali šios vietos aura išliko. Ši stebuklinga ramybės vieta tapo muziejumi, kuriame nuolat verda kūrybinis gyvenimas, ten lankosi daug garsių menininkų – aut. past.). 

O kaip atsiradau Tauragėje, – iš tiesų keista istorija, sudėliota iš daugybės atsitiktinumų. Studijuodamas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ieškojau, kur galėčiau atlikti kūrybinę praktiką. Darbo biržos skelbimuose pastebėjau, kad Tauragės muziejus ieško fotografo. Parašiau Romualdui Vaitkui, tuometiniam direktoriui, gal 22 val., o jau kitos dienos rytą jis man paskambino. Tikrai dar nežinojau, ką po studijų veiksiu, bet iš kolegų, draugų jaučiau didelį palaikymą, kad dirbsiu muziejuje. Taigi atlikau čia praktiką – fotografavau audinius. Turėjau krūvą audinių, gal šimtus kilogramų, ir teko juos nufotografuoti ir suskaitmeninti. Pamatęs nuotraukas R. Vaitkus pakvietė dirbti.

Tauragė patiko iš pat pradžių: labai atviri žmonės, kartais net per daug, ir labai sutvarkytas miestas. Aikštė, pilis, kiemelis... Dabar ta emocija jau išblėso, tačiau dar atlikdamas praktiką vis pagalvodavau, kaip norėčiau čia dirbti. Ir tikrai nesigailiu čia likęs. Žinoma, iššūkių yra: miestas mažas, žmonių įsitraukimas į kultūrinį gyvenimą galėtų būti didesnis, bet taip yra visur…        

– Kaip atradai fotografiją?

– Nuo vaikystės buvau ganėtinai arti fotografijos – fotografavo mano mama ir brolis. Mama turėjo laboratoriją, didintuvus, pati ryškindavo fotografijas. Pirmas „prilindimas“ prie fotografijos buvo gal aštuntoj klasėj. Man buvo įdomu pabandyti, kas tai yra. Su mama važiavom į Kauną ieškoti ryškinimui reikalingų cheminių medžiagų, ir tada iš senų juostelių pradėjau spausdinti nuotraukas. Laikas laboratorijoje prabėgdavo labai greit… Prisimenu, kelis vakarus spausdinau fotografijas iki trijų nakties. Paskui šiek tiek padėjau į šoną, bet tas pirmas prisilietimas prie analoginės fotografijos laboratorijos „užkabino“. 

– Koks buvo pirmasis tavo fotoaparatas? Pirmasis kadras?

– Pirmasis fotoaparatas, kurį paėmiau į rankas, buvo juostinė mamos „muilinė“. O pirmoji nuotrauka – selfis prieš veidrodį. Prisimenu, gal kokios šeštoj klasėj mamos kambary užsilipęs ant stalo bandžiau nufotografuoti save prieš veidrodį. Kažkodėl man atrodė, kad taip reikia. Mama vis nustebdavo, kai ryškindama fotografijas rasdavo kadrų, kurių nefotografavo.  

– Kokią savo nuotrauką laikai geriausia? 

– Manau, tokios dar neturiu. Man labiausiai imponuoja tos fotografijos, kuriose jaučiama emocija. Tai dažniausiai būna nuotraukos iš renginių. Turiu keletą fotografijų, kur tikrai jaučiama emocija. Viena jų, įdomiausia man pačiam, – džiazo koncerto metu ant mamos rankų miegantis kūdikis. Beje, ji tebekabo Kultūros rūmuose eksponuojamoje parodoje. Tarp kitko, tos fotografijos herojė neseniai susisiekė su manimi ir paprašė tos nuotraukos.

– Koks fotografijos žanras tau artimiausias?

– Kažkada buvo laikotarpis, kai labai daug fotografuodavau gamtą – turbūt visi fotografai nuo to pradeda. Dabar man įdomiausia – žmogus. Analoginėje fotografijoje man įdomiausi portretai, nes tai santykis su žmogumi, pokalbis. Šiais laikais kamerų, viešumo daug kas bijo. Todėl bandau pirmiausia užmegzti santykį ne kaip fotografas, o tiesiog kaip žmogus, tik paskui fotografuoti. 

– Kokiose parodose pats esi dalyvavęs?

– Iškart po studijų dalyvavimas parodose rūpėjo labiau, tačiau ir dabar kasmet stengiuosi dalyvauti Vilniaus analoginės fotografijos festivalyje. Šiuo metu mano darbas labiau susijęs su kuravimu, tad laiko kūrybai lieka mažiau. Darau tai, ką pavyksta suderinti su darbu, – tai ferotipijų serija „Sidabro žmogus“, kurioje – į mūsų miestą atvykstančių fotografų portretai. Kai surinksiu bent 20, planuoju ją eksponuoti. 

– Kas tau didžiausias autoritetas fotografijoje?

– Man labai sekėsi, kad turėjau puikių mokytojų. O mano idealas būtų Gintas Kavoliūnas, Tauragei neblogai žinomas žmogus, kuris atvedė mane į analoginę fotografiją. 

– Ar gali sau pritaikyti posakį: „Paversk pomėgį darbu, ir niekada nebereiks dirbti?“

– Kai atėjau dirbti į muziejų, pirmosiomis dienomis gamtos skyriaus vedėjas Aleksandras Naryškin pasakė, kad jam nereikia versti savęs eiti į darbą – tiesiog eini ir džiaugiesi. Man yra lygiai taip pat. Kiekvieną rytą keliuosi ne kaip į darbą, ne kaip į lažą, o tiesiog einu daryti tai, ką mėgstu. Ir labai džiaugiuosi tuo.   

– Kas įeina į tavo darbą muziejuje: turbūt ne tik fotografavimas, bet ir edukacijos, ir parodų organizavimas ir kt.? 

– Mano darbas muziejuje buvo labai įvairus iki prisijungiant kolegai Mindaugui, kuris dabar padeda su fotografavimu. Iki tol darydavau beveik viską: nuo muziejininkystės, inventoriaus fotografavimo iki parodų pristatymo. Tas daug darbų darymas vienu metu kartais išties vargindavo. Dabar, kai atėjo Mindaugas, man liko darbas su kūrybiniais projektais – tiek festivalio „Kvadratu“ fotografijos dalies koordinavimas, tiek plenerų organizavimas, tiek galerijos veikla. Vedu ir fotografikos, cianotipijų edukacijas.  

– O kokia darbo sritis mieliausia tau pačiam?

– Susitikimai su autoriais. Neretai tai būna bendravimas su savo „dievukais“ – buvusiais mokytojais, fotografijos korifėjais – pavyzdžiui, su Jonu Staseliu, Rimantu Dichavičiumi, kurio darbų parodą atidarysim balandžio pabaigoje.  

– Ar domiesi fotografijos istorija? 

– Taip, be abejo. Tai susiję ir su darbu – vedame edukacijas apie fotografijos istoriją nuo pat jos atsiradimo iki modernios fotografijos. Man ir pačiam tai labai įdomu, kaskart vis atrandu ką nors naujo. Fotografija kažkada buvo didžiausias mokslo išradimas. Įdomu prisiminti ir pabandyti įsivaizduoti, koks buvo pasaulis iki tol, nors praėjo tik 170 metų. Nors prie fotografijos mokslininkai dirbo nuo XV amžiaus, nebuvo priemonių, kaip vaizdą užfiksuoti. Pirmiesiems tai padaryti pavyko prancūzams. Pirmoji fotografija vadinosi heliograma (saulės piešinys), tai buvo bitumu ištepta plokštelė, įjautrinta gyvsidabriu. Mokslininkas J. N. Niepce'as tiesiog pastatė kamerą prieš langą ir ji fotografavo 8 valandas. Namų stogų atvaizdas – tai laikoma pirmąja fotografija. Paskui fotografija tobulėjo labai sparčiai.     

– Prieš kurį laiką Tauragėje fotografų klubo veikla buvo labai aktyvi. Kuo gyvena klubas dabar?

– Visoj Lietuvoj buvo fotografijos klubų vajus, jis baigėsi apie 2010 metus. Atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, jie buvo labai brangūs, dauguma nemokėjo su jais elgtis. Mes turėjom Romualdą, kuris Tauragės mastu buvo naujųjų laikų fotografijos pionierius, jis buvo „užviręs“ labai didelį reikalą su fotografija. Esam kalbėję, kad galbūt vertėtų atnaujinti tuos fotografų suvažiavimus, tačiau gali būti, kad šiais laikais tas pats formatas nebeveiktų. Dabar esame nukreipę klubo veiklą į muziejų. Klubas ir muziejus yra partneriai, taigi kartu rašome projektus. Vėliava, po kuria eina fotografai, šiek tiek pasikeitė, bet iš esmės renginių turim tikrai nemažai. Pernai rudenį surengtas tauragiškių fotografų pleneras „Fotografika“, kurio darbus eksponavome buvusiuose banko rūmuose, buvo itin sėkmingas. Dabar organizuojam kitą – balandžio pabaigoje į plenerą suvažiuos specifinio fotografavimo būdo „camera obscura“ arba pinhol fotografai iš visos Lietuvos. O miesto šventės metu festivalio „Kvadratu“ rėmuose ketiname pristatyti fotografijų parodą iš to plenero.   Pabandysim padengti fotografijos lauką ir iš profesionaliosios pusės. Turėsim ir fotografijos dirbtuves, kur žmonės galės patys pasidaryti tą kamerą iš skardinės ir pabandyti ja fotografuoti.          

– Ar geru telefonu padaryta nuotrauka prilygsta padarytai fotoaparatu? 

– Pernai susipažinau su menininke, kuri turėjo naujausią aifoną, galintį per kelias sekundes nuskenuoti 3D objektą. Kaip išsireiškė vienas fotografas, už tokį skenavimą prieš 20 metų būtų reikėję pakloti 20 tūkst. litų. Taigi technologijos keičiasi labai greitai, tikrai labai modernių dalykų yra išrasta. Būna ir fotografijos konkursai, parodos, kuriose dalyvauja tik telefonu darytos nuotraukos. 

Tačiau su telefonu irgi reikia mokėti elgtis. Svarbu ne tiek aparatas, kiek žmogus, kuris fotografuoja. Ir dar svarbu neleisti telefonui galvoti už tave. Dabar jie tokie išmanūs, kad patys parenka tam tikrą filtrą tam tikram turiniui ir t.t. Tai reikia mokėti suvaldyti.

– Ko reikia, kad būtum geras fotografas?

– Pirmiausia – daug domėtis, tiek technologijomis, tiek kitomis temomis. Dar – nebijoti žmonių, būti smalsiam ir galvoti. 

 

Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka