Asmenybės

Zenonas Komskis, Romualdo Vaitkaus nuotr.

Jo rankos mostui paklusdavo šimtai ar net tūkstančiai

• Eugenijus ŠALTIS
• Prieš 4 valandas

Žiupsnelis memuarų apie kolegą ir draugą

Gegužės 16 dieną chorvedžiui, dirigentui Zenonui Komskiui sukanka gražus, jubiliejinis metų skaičius – 80. Iš pažiūros nepasakysi, kad tiek. Koks buvo prieš 50 maždaug metų, kai susipažinau, toks ir tebėra. Apie tokius sako: užsimarinavę. Na, gal viena kita raukšlelė prisidėjo, gal kakta paaukštėjo, gal dar ką nors žmonės mato, ko aš nepastebiu. Tai ir suprantama dėl ko nepastebiu – nes dažnai matomės. Va, supratau, kas pasikeitė: anksčiau susitikdavome dažniausiai ansamblio „Jūra“, mokytojų ar jo įkurtojo choro „Opus“ repeticijose. Dabar jau tik gatvėje, kokiame koncerte, spektaklyje ar šiaip renginyje. Zenonas dar dirba (ne taip, kaip šių eilučių autorius) Tauragės kultūros centre muzikos instrumentų derintoju ir Dacijonų kultūros namuose moterų vokalinio ansamblio „Šešuvis“ vadovu.

Mokytis tenka visą gyvenimą

Su jubiliatu kartu teko ne vieną pūdą druskos suvalgyti ir sūraus prakaito išlieti. Ir nereikia tūlam galvoti, kad dainavimas, dirigavimas, vadovavimas chorams yra lengvas ir labai jau visą laiką smagus darbas. Ne! Bet kokio tikro muzikanto ar chorvedžio darbas yra sunkus, reikalaujantis daug dvasinių jėgų, psichologijos žinių, pedagoginio takto, labai rimto pasiruošimo. O ir paruošimas tokio specialisto ar tik ne ilgiausiai trunka: vaikų muzikos mokykla 7-8 metai, aukštesnioji muzikos mokykla 4 metai (anksčiau – technikumas, dabar konservatorija), muzikos akademija 4-5 metai (anksčiau konservatorija), o jei dar aspirantūra, visokiausi kursai tobulinimosi. Žodžiu, muzikantas visą gyvenimą mokosi, ir jei apleisi nors trumpam savo įgūdžius – kaip mat prarasi kvalifikaciją, o ją atgauti nėra taip paprasta.

Už karvę - akordeonas

Kiek žinau iš Zenono pasakojimų, jis jau septynerių metų būdamas virkdė armoniką, o pramokęs pas kaimyną groti akordeonu, tėvų išmaldavo, kad šį instrumentą jam nupirktų. Na ir ką jūs manote: tėvai pardavė karvę ir iš Kentrių, kur gyveno šeima, nuvažiavo į Klaipėdą vaikui pirkt akordeono. O šis nežmoniškus pinigus kainavo tiems laikams – tris tūkstančius rublių. Matyt, Zenono tėveliai, amžiną jiems atilsį, įžvelgė sūnaus gabumus ir norą. Ir patys buvo labai muzikalūs – mama gražiai dainuodavo, turėjo idealią muzikinę klausą, o ir tėvelis buvo muzikalus. Galvoju, kad Zenonas tą puikią klausos dovaną iš mamos ir paveldėjo. Jis visada stebindavo klausos ypatybėmis. Muzikantų tarpe tokia klausa yra vadinama absoliučia. Turint tokią klausą nėra lengva gyventi chorvedžiui, nes kiekvienas menkiausias nederėjimas pastebimas, o dauguma žmonių tokio jautrumo neturi, (Teigiama, kad absoliučią klausą turi vienas iš 10.000 žmonių). Tai kartais atrodydavo, kad per repeticijas vadovas reikalauja neįmanomo.

Visų galų meistras

Taigi Zenonas groja nuo visiškos vaikystės. Šokiams kaime grodavo, baliams visokiausiems, kurių anais laikais būdavo gausu: po talkų, gegužinėse, per vestuves, krikštynas, vardines, jubiliejus, giminės suėjimus ir pan. Be grojimo didelei šeimai reikėjo ne tik muzikanto, bet ir darbo rankų prie ūkio. Teko būsimajam chorvedžiui pasidarbuoti kolūkyje, grėbti šieną grėbiamąja, arkliu pakinkyta, dalgiu pjauti, plūgą valdyti, traktorių vairuoti. Ne kartą įsitikinau, kad Zenonas moka visus darbus. Reikia mūryti – prašau, reikia dažyti – visada prašom, spinteles draugams pakabinti preciziškai tiksliai ir lygiai – kas gi kitas į talką ateis… Ir apie techniką išmano puikiausiai, o šiandieną nėra Tauragėje, gal ir aplinkiniuose rajonuose, tokio kito muzikos instrumentų meistro. Tas meistras, turėdamas idealią klausą, gali ne tik fortepijoną, pianiną, akordeoną, armoniką suderinti, bet šiuos instrumentus prikelti antrajam gyvenimui. Jis gali suremontuoti smuiką, gitarą, violončelę, kontrabosą. Gali suklijuoti, nulakuoti, suderinti. Kai pas jį užsuki į kabinetą kultūros namuose, amžinai randi visokiausių instrumentų griaučių, išnarų, plaktukėlių ir Dievai dar žino ko.

Rimti mokslai

Zenono kelias buvo truputį kitoks, negu mano aukščiau aprašytasis muzikanto kelias. Jis vaikų muzikos mokyklos nebaigė, bet kaip gabus ir jau mokantis gerai groti savamokslis muzikantas, baigė Tauragėje chorvedžių vienų metų kursus. Dirigavimo jį mokė vyresnės kartos tauragiškiams žinomas muzikos specialistas Vytautas Naraškevičius. Po kursų 17-metis jaunuolis įstojo į tuometinį Klaipėdos muzikos technikumą (dabar Stasio Šimkaus konservatorija) ir ten nuo 1962 metų mokėsi keturis metus. 1966–1971 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar muzikos ir teatro akademija). Po studijų buvo paskirtas dirbti į Tauragę.

Daugybės kolektyvų vadovas

Man gavus paskyrimą į Tauragę ir čia atvykus 1974 metais, Zenonas jau dirbo garsaus dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ meno vadovu. Po kokių metų-kitų, rajono valdžia mane ir dar keletą muzikalių vyrų išsikvietė ir paprašė padėti „Jūrai“, nes labai trūksta vyrų dainininkų. Tada ir susipažinau su Zenonu, o ta pažintis, virtusi į bendradarbiavimą ir draugystę, tęsiasi iki šiol – 50 metų. Kai atėjau į „Jūrą“, ansamblis jau buvo lankęsis Maskvoje, tuo metu vadinamoje „Liaudies ūkio pasiekimų parodoje“, ten pelnęs sidabro medalį, vadovas apdovanotas 2000 rublių premija, buvo ansamblis ir Gruzijoje buvęs Zestafoni mieste, Užkarpatėje, dalyvavęs šalies dainų šventėse. Berods 1976 metais vėl su ansambliu nuvykome į Zestafoni, koncertavome gamyklose, kolūkiuose, kultūros įstaigose. Lietuvos Dainų šventėse dalyvavom, po to ir į mokytojų chorą, kur Zenonas vadovavo teko eiti. Net Ūdrio ariją iš V. Klovos "Pilėnų" teko solo dainuoti jam diriguojant. Vėliau susikirto keliai man pradėjus dirbti Kultūros skyriuje. Zenonas buvo paskirtas Kultūros namų direktoriumi (kiek vėliau, jau atkurtosios nepriklausomybės laikais Zenonas beveik 4 metus ėjo kultūros skyriaus vedėjo pareigas), dar vėliau nuo pat įsikūrimo su pertraukėlėm kameriniame chore 25 metus dainuoti. O kiek seminarų kartu Nidoje, kiek respublikinių renginių įvairiausių, nekalbu apie visas Dainų šventes Vilniuje, zonines, rajonines šventes, kur maestro Zenonas buvo vyr. dirigentu, o jo subtiliam rankos mostui paklusdavo šimtai, o neretai ir tūkstančiai dainininkų.

Nereikia pamiršti to fakto, kad iki 1983 m. Zenonas dirbo Tauragės muzikos mokykloje pedagoginį darbą, buvo Tauragės vaikų muzikos mokyklos mokytojas ir choro vadovas. Moksleivius jis parengė 1975, 1977 ir 1980 m. respublikinėms dainų šventėms. Jis net 16 metų (1974–1990) buvo Tauragės mėsos kombinato mišriojo choro vadovas. Šį kolektyvą parengė 1975, 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, nemažai koncertuodavo savo rajone ir kitur. 1984–1990 m. vadovavo Tauragės švietimo darbuotojų mišriam chorui. Choras dalyvaudavo koncertuose, buvo parengtas 1985 m. respublikinei ir 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei. Šiai šventei dar parengė miesto įmonių jungtinį vyrų chorą ir jungtinę liaudišką kapelą (kartu su prieš savaitę mirusiu mano studijų laikų draugu Vytautu Valiuku). Nenuilstantysis muzikantas Zenonas 1987–1990 m. vadovavo Tauragės politechnikumo moksleivių pučiamųjų orkestrui, o 1994 m. Tauragės dabartiniame profesinio rengimo centre suorganizavo merginų chorą. Taip pat vadovavo Tauragės miesto ir rajono įvairių įmonių ir įstaigų vokaliniams ansambliams bei kaimo kapeloms. Zenonas pasakoja, kad vienu metu jis dirbo net septyniose! įmonėse ar organizacijose, kur turėjo meno kolektyvus ir jiems vadovavo.

Prisiminimai šviesūs ir gražūs

Visų patirtų nuotykių neįmanoma išpasakoti, visų nuotraukų neįmanoma parodyti. O atsiminimai šviesūs ir gražūs. Pirmoji Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė vyko Rygoje 1995 metų liepos 12-16 dienomis. Ten nuvykome su neseniai suburtu Zenono kameriniu choru. Dalyvavo 7000 mišrių chorų dainininkų iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Farerų salų, Estijos. Daugiausia, 2000 latvių ir per 1000 lietuvių choristų (čia taip rašau dėl to, kad skaitytojas galėtų įsivaizduoti, kokios apimties ir lygio tos šventės buvo). Priešiškai prieš nepriklausomybę nusiteikusiems (kalbėjo, kad rusams) nepatiko tokie dalykai ir Rygos estradoje įvyko sprogimas, pažiro stiklai, bet aukų išvengta. Išsigandome visi smarkiai, bet po to Rygoj tomis dienomis rusiškai geriau buvo nekalbėti: latviai buvo labai karingai nusiteikę ir ne vieną priešiškai nusiteikusį kaip reikiant pamokė. Kaip neprisiminsi Gotlando, kur mums po festivalio gyvai koncertavo garsioji „ABBA“, kaip neprisiminsi koncertų Visbio gatvėse Gotlande ar pasirodymų Helsinkyje, kur mūsų vadovas dirigavo jungtiniam lietuvių chorui, arba Tartu šventės. Šios koncertinės išvykos – didelis Zenono nuopelnas, nes išvažiuojant į tokias šventes, atsiranda begalė ūkiškų, grynai techninių reikalų, nežiūrint to, kad dar reikia repertuarą paruošti. O dar gi po dvi dainas visų dalyvaujančių šalių kalbom! Taigi dainavome ir islandiškai, ir norvegiškai, ir suomiškai, estiškai, švediškai, daniškai, latviškai..

Kaip neprisiminsi kelionės su kameriniu choru „Opus“ į Barčevą Lenkijoje, kur konkurse pelnėme bronzos medalį, koncertavome Varmijos Mozūrijos vaivadijos bažnyčiose... O kiek koncertuota Tauragėje ir kitose vietose (net mano gimtosios Vaiguvos bažnyčioje) katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų bažnyčiose per Kalėdas ar Velykas, kiek koncertų surengta kultūros įstaigose, mokyklose, bibliotekose, bendruomenėse, darbo kolektyvuose. Turbūt šimtai.

Labai gilią vagą įrėžęs Tauragės kultūros dirvoje, chorvedys Zenonas ir šiandien ją gilina, nes yra kupinas jėgų, noro dirbti, o patirties iki kaklo, apie gabumus nėra ko ir kalbėti: davė Dievulis ir dribtelėjo.

Sveikinu, Zenonai, su gimtadieniu. Geri prisiminimai, glosto ir ramina širdį, o jų tiek daug, kad vaje, vaje... Sveikinu ir tikiu, jog ir kiti prisimins paskaitę, nes juk tavo choruose, ansambliuose, kapelose yra dainavę ir groję keli šimtai tauragiškių, Gaurės, Lauksargių, Taurų, Dacijonų,ir kitų vietovių, pačių įvairiausių įstaigų žmonių.

Sakau kaip draugui: būk sveikas, o darbštumo ir išmanymo visose srityse tau niekada netrūko.

P.S. Kuo geriausi linkėjimai visiems tavo muzikaliems trims vaikams, nors muzikantės kelią pasirinko tik jauniausioji Justė, kuri tapo žinoma Lietuvoje smuikininke, groja populiariojoje grupėje „Electric ladies“, dirba kitus svarbius su kultūra, muzika susijusius darbus, yra tos pačios aukštosios muzikos mokyklos absolventė, kaip ir tėtis. Linkėjimai ir žmonai Linai, buvusiai mano vadovaujamo merginų choro dainininkei tuometinėje Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje.