Archyvų paslaptys

Tauragės turgaus aikštė 1927 m.

Istorinės Tauragės turgavietės

• Darius KINIULIS
• Spalio 27, 2025

Pirmoji turgaus aikštė

Senasis miestas buvo išsidėstęs aplink dabartinį Senamiesčio skverą. Iki XIX a. vidurio tai buvo pirmoji turgaus aikštė. Namai tęsėsi ir dabartinėje Laisvės gatvėje, kuri užsibaigdavo upėje per brastą į Tauragės dvarą. Tiesa, buvo užstatyta tik maža gatvės atkarpa, maždaug iki „Kelių priežiūros“ administracinio pastato. Toliau buvo dirbami laukai ir ganyklos.

Visų miestų ištakos neatsiejamos nuo bažnyčių. Nėra žinoma, kur tiksliai stovėjo pirmosios dvi medinės katalikų bažnyčios (1507 m. minima bei jos vietoje 1639 m. minima antroji), tačiau turint seną planą ir žinant, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę, o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Tame plote bažnyčia ūkininkavo, taip užsidirbdama pajamų. Tikėtina, kad bažnyčios paskirti prekeiviai užaugintomis gėrybėmis prekiavo ir turguje.

1653 m. Tauragės valdą su dvaru, miesteliu ir keliolika kaimų nusipirko Lietuvos kariuomenės etmonas Jonušas Radvila. Jis užsakė išmatuoti žemę, surašyti turtą, nubraižyti valdos planą. Tuomet miestas užėmė 13 valakų. Kiekviename valake buvo po keletą kiemų. Tuomet iš viso jame buvo bent 38 kiemai. Vienoje gatvės pusėje – 21, kitoje – 17 sklypų. Turgaus aikštė užėmė ketvirtį valako. Dabartinis Senamiesčio skveras – tai tik dalis buvusios aikštės. Dabartiniai namai Laisvės g. 3 ir 5 stovi ten, kur seniau vis dar tęsėsi aikštė.

Tuo laiku netrūko amatininkų: gyveno 2 kirpėjai, 2 mėsininkai, 3 siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista daryti alų, midų bei degtinę, tačiau tik savo reikmėms. Minima, kad miestiečiai augina avižas, grikius, miežius, linus, kanapes. Užsimenama apie statinių mokestį, miestiečių teises, miesto teismus, prekybą, saiką ir turgaus aikštės plėtimą, tačiau Jonušui Radvilai pertvarkas pavesti vykdyti sutrukdė užsitęsę karai su Švedija bei Rusija. Šios taip ir nebuvo įgyvendintos, nes patirti nuostoliai didžiuliai, įskaitant smarkiai sumažėjusį gyventojų skaičių.

2023 m. į Senamiesčio skverą bendruomenės rūpesčiu atgabentas didokas akmuo. Vykdant Kultūros centro inicijuotą plenerą, skulptorius Valdas Bandza iškalė užrašą ir simbolius apie čia buvusią pirmąją turgaus aikštę. Tai gražus įrodymas, kad miesto istorija vietiniams gyventojams rūpi.

Antroji turgaus aikštė

XIX a. viduryje, perplanuojant miestą naujoje vietoje, senasis gatvių tinklas buvo sujungtas su planuojamu naujuoju. Senojoje miesto vietoje, inžinierių nurodymu, dėl Jūros upės vandens lygio nebuvo galima dėti jokių mūrinių pamatų ir juo labiau statyti kelių aukštų mūrinių pastatų. Į šiaurę nuo senojo sudegusio miesto suplanuota 80 sklypų. Jų pritrūkus, gatves leista prailginti pagal plentą arba miestelį plėsti už upės. Suprojektuotas taisyklingas gatvių tinklas abiejose pagrindine gatve (Dariaus ir Girėno) tapusio plento pusėse – stačiakampė aikštė. Jos pietryčių dalis skirta prekybai, o šiaurės vakarų – liuteronų bažnyčiai. Lygiagrečiai su plentu statmenos gatvės turėjo sudaryti keletą stačiakampių kvartalų.

Sparčiai augusiame mieste sklypai greit užstatyti, nes iš senojo miesto gyventojai greit susikėlė čia. 1839 m. matininkas Mališevskis parengė naują išsamesnį Tauragės projektą. Suplanuota teritorija į pietryčius nuo plento, labai išplėstas stačiakampis gatvių tinklas. Padaryta pakeitimų: padidinta ir paversta kvadratine turgaus aikštė (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“). 1843 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1857 m. netoliese išdygusi sinagoga (dabar M. Mažvydo progimnazijos stadionas) suformavo Bažnyčių gatvę su šiomis dviem ryškiomis dominantėmis. Viena seniausių mieste išlikusių sujungtų mūrinių pastatų eilė, statyta dar 1870 m., tauragiškių vadinta blokais (Vytauto g. 60; dabar veikia „Tele 2“ salonas, rūbų, batų parduotuvės). Ji driekėsi per visą turgaus ilgį. Tos pastatų eilės buvo dvi: vakariniame ir rytiniame aikštės krašte. 1915 m. ypač vakarinėje pusėje sublokuoti namai buvo smarkiai apgriauti, tačiau vėliau greit atstatyti. 1941 m. vakarinė pastatų eilė sugriauta visiems laikams, o rytinė stovi iki šiol. Sovietiniu pokariu panaikinti gan puošnūs balkonai, o devintajame dešimtmetyje perdengtas stogas, pakeistos vidinės pertvarų konstrukcijos, pastato fasado architektūra suvienodinta ir neteko senojo žavesio. Anais laikais pirmame aukšte veikė parduotuvėlės, dažniausiai žydų. Eilinę dieną įėjimas būdavo iš Vytauto g., o turgaus dieną – iš turgaus aikštės. Antrame aukšte gyveno prekybininkų šeimos.

1911 m. lietuviškame laikraštyje „Vienybė“ rašyta: „Tiesa, Tauragė didžiausis Raseinių apskričio miestas, čia didelis tautų ir tikėjimų mišinys: neskaitant lietuvių katalikų, atrasim galybę lietuvių liuterių, vokiečių, žydų, rusų, lenkų ir t.t. Tauragė – tai didžiausias apylinkėj prekybos miestas; Tauragės turgai plačiai Žemaitijoj žinomi. Per Tauragę daugiausiai lietuviai keliasi į antrąją tėvynę – Ameriką, užtat čia didžiausias išeivių ir visokių svieto perėjunų lizdas. Neįstabu, kad tokiame gyvenimo virdulyje pasitaiko visokių nedorybių, užgaunančių blaivybę ir dorą“. O štai kiek anksčiau, 1910 m. laikraščio numeryje aprašyta girtavimo turgaus dienomis blogybė: „Kur Amerikoje uždirbti pinigai musų žmonių nueina? Laikraščiai ir dori žmonės šaukia: broliai lietuviai, pirkite žemę, bukite darbšųs, dori, blaivųs, bet šis balsas taip kimba prie musų, kaip žirniai, sviesti į siena. Šitai iš Amerikos parvažiavo Motiejus Šeputis iš Matiškių Pagramančio parapijos ir jo susiedas Baltras Giarčas, kaipo Amerikos draugai, nuvažiavo Tauragėn. Dar pasiėmė anodijos ir degtinės ant kelio. Keliaudami gėrė, o labiausiai Giarčas anodiją. Tai buvo 11 spalių panedelyje, turgaus dienoje, vakare apie pusnakties. Su jais važiavo sesuo Šepučio Marijona. Gi pastaroji pradėjo juoktis ir erzint Giarčą. Nieko nesakydamas Giarčas ištraukė peilį ir <...>“. Toliau ne visi žodžiai įskaitomi dėl nekokybiškos spaudos, tačiau aišku, kad peilį jis smeigė moteriai. Tada sušuko brolis Šeputis, puolė Giarčą. Šis besigindamas Šepučiui sužeidė ranką, o pastarasis, perėmęs peilį, į Giarčą dūrė septynis kartus. Žinutės potekstė aiški: neblaivių asmenų girtavimas baigėsi tragedija.

Kaip rašoma 1935 m. gruodžio žurnale „Ugniagesys“, Tauragės ugniagesių draugija iki 1914 m. turėjo daug rankinių mašinų gaisrams gesinti, net 60 žmonių ir nuosavą mūrinį dviejų aukštų namą, kurio apačioje buvo ugniagesybos mašinos – specialūs arkliais traukiami vežimai ir kiti įrankiai, o antrame aukšte didelė salė su veikiančiu kino teatru. 1915 m. vokiečiai, okupavę Tauragę, mašinas ir visus įrenginius išgabeno Vokietijon, o name patalpino savo kareivius. Smarkiai sugriautame mieste šis namas, likęs apysveikis, suremontuotas tapo Militär Kreisamt – karinės apygardos būstine. Apie jį rašau, kadangi namą draugija pasistatė 1897 m. beveik turgaus aikštės viduryje. Sugretinus senas aerofotografijas su šių laikų palydovinėmis nuotraukomis, akivaizdu, kad jis stovėjo šiandieninio „Ąžuoliuko“ vaikų darželio kieme ir būtent tarp abiejų darželio korpusų (Vytauto g. 58). Neatsitiktinai 1970 m. pradedant statyti darželį pasirinkta pamatus palikti po žole – mažiau darbo juos ardyti. Taigi didelė tikimybė darželio kieme pakasinėjus rasti ir senojo statinio pamatus. XIX ir XX a. sandūroje tai buvo vienas pačių gražiausių miesto statinių, statytas pagal kaimyninėje Vokietijoje (Rytų Prūsijoje) vyravusią raudonplytės architektūros madą. Pirmame aukšte – trys garažai minėtiems ugniagesių vežimams, o antrame aukšte – erdvi kino salė su aukštais ir plačiais arkiniais langais. Pirmojo pasaulinio karo metais čia šeimininkavę vokiečiai užmūrijo šoninius garažus ir pavertė juos stilingais langeliais, o vidurinį garažą pavertė centriniu įėjimu bei nuardė virš stogo buvusį stebėjimo bokštelį. Taigi, lietuviams atkūrus savo valstybę, 1919 m. Tauragę užėmė ir į pastatą įsibrovė plėšikaujantys bermontininkai, kuriuos granatomis ir šūvių salvėmis iš ten išrūkė atvykusi jauna Lietuvos kariuomenė. Ramybei nusistovėjus čia įsikūrė Tauragės apskrities valdyba bei policija iki kol pastatas sunaikintas 1941 m. birželio 22 d. rytinių bombardavimų metu... Statinio išorės modelis pilnai atkurtas kompiuterine grafika, o senoji turgaus aikštė pagal istorines nuotraukas perpiešta Martyno Aužbikavičiaus. Piešinys trimatis, o po jį paklajoti, palyginti su dabartimi galima užsukus adresu: http://virtualusturas.tauragesmuziejus.lt/.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje atstatyta per karą labai nukentėjusi Kęstučio gatvė (rusų laikais vadinosi Vaistinės; neišliko – dabar J. V. Kalvano parkas). Tarpukariu nebuvo padaryta akivaizdžių pakeitimų gatvių struktūroje, nes pirmiausia siekta miestą tiesiog atstatyti. Aikštės centre stovėjo vienas gražiausių miesto pastatų, kur veikė apskrities valdyba (seniau minėtoji gaisrinė), kurioje dirbo burmistras, taryba, apskrities viršininkas, taip pat policija. Skirtingose aikštės dalyse vykdavo arklių, gyvulių, daržovių, daiktų turgai. Visuose aplinkiniuose namuose pirmam aukšte veikė parduotuvės: konditerijos, mėsos, gėrimų, dviračių, tekstilės, kolonijinių, pramonės prekių, teiktos įvairios paslaugos. Antruose aukštuose gyveno parduotuvių savininkai. Akmenimis grįstoje aikštėje nuolat vykdavo valstybinių švenčių minėjimai, kalbėdavo aukšto rango valdininkai, atvykę iš Kauno. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo išlupę beveik visus aikštės grindinio akmenis, todėl laikui bėgant parduotuvių savininkai ir miesto valdžia turėjo išgrįsti akmenis naujai. Abipus valdybos pastato 1923 m. suprojektuoti mediniai, drožiniais puošti paviljonai. Projektą pasirašė Lietuvos atstatymo komisariatas. Jis išlikęs ir saugomas Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filiale. Labai dėkoju jo vedėjai Raimondai Veisienei ir kitiems darbuotojams už geranorišką pagalbą rašant straipsnį.
„Turgaus dienomis Tauragės mieste ir gretimuose pasienio miesteliuose visos gatvės pakvipę specifišku anodijos kvapu“, – rašyta 1936-ųjų „Policijos“ laikraštyje. Šis paprotys svaigintis, ypač turgaus dienomis, gyvavo bent apie pusę amžiaus. Kol santykiai su Vokietija buvo neblogi, dalis Tauragės prekeivių savo produkciją parduoti veždavo į Panemunę, kur Tilžės gyventojai, perėję per tiltą, mokėjo geriau.

Įdomių žinučių galima rasti 1938 m. dienraštyje „Vakarai“. „Naujai išplanuotose bendrose ganyklose, per kurias jau dabar išgrįsta Vytauto gatvės tąsa, bus iškasti grioviai ir padarytos net kelių kilometrų ilgio gatvių sankasos“. Prailginus Kęstučio (dabar M. Mažvydo ir Spaustuvės) bei Vytauto gatves, jų tarpe pradėta įrengti nauja turgaus aikštė. Tais pačiais metais ji ir turėjo būti pradėta grįsti. Išsamiai peržiūrėjau turimus miesto planus, 1941 m. aerofotografiją, tačiau naujos turgaus aikštės niekur neaptikau. Matyt, „naująja“ laikyta ta pati aikštė priešais liuteronų bažnyčią (dabar darželis „Ąžuoliukas“). Gretimos turgaus halės kiemo pusėje planuota įrengti pastoges daržovių ir pieno produktų prekybai. Tais metais mieste atidaryta aštunta alkoholio parduotuvė, o vėliau planuota ir devintoji – restoranas prie turgaus aikštės. Dar veikė keturi alaus barai. Viename jų, Polanginui priklausiusiame „Palangos“ bare įrengė uždarą terasą su šokių aikštele, apželdino žalumynais. Keitėsi ir gėrimo kultūra. Turgaus dienomis ūkininkai gerdavę degtinę, anodiją (apie tai esu rašęs straipsnyje „Neblaivi caro Tauragė“), o dabar mieliau rinkosi alų. Taip nutiko dėl gyvenimo lygio kilimo, nes iš žemės ūkio šie gerai vertėsi. Ypač tie, kurie pardavinėjo šieną. Atnaujintoje turgaus aikštėje rugsėjo 1 d. vyko raitelių rungtynės. 1938 ir 1939 m. sandūroje svarbiu įvykiu tapo išrausta Vytauto gatvės atkarpa nuo Dariaus ir Girėno alėjos iki Turgaus aikštės, kai net žiemos metu buvo tiesiami kanalizacijos vamzdžiai. Sutvarkius ją žurnalistas pasidžiaugė, kad vietose, kur buvo pelkės, dabar sausa ir gražu. Kanalizaciją tiesė bedarbiai, kuriems mokėta iš Viešųjų darbų fondo.

Turgaus halė

Apie 1937 m. pastatoma uždara turgaus halė, kad prekiauti šalia turgaus aikštės būtų patogu ir eilinę dieną, bet kokiomis oro sąlygomis ir išlaikant aukštesnį higienos lygį. Prie sienų ir eilėje halės vidury buvo nedidelės krautuvėlės su baltomis glazūruotų plytelių sienomis, metlacho grindimis. Kiekvienoje buvo vandentiekis, kriauklė, kanalizacija, elektros apšvietimas. Priekinė siena buvo stiklinė su langu prekėms paduoti ir durys. Nakčiai buvo uždaroma grotomis. Užpakalinėje sienoje – lentynos, prie lango – stalviršis. Abiejuose halės galuose – dideli vartai, pro kuriuos buvo galima įvažiuoti su dvikinkiu vežimu – atvežti prekes, šalia – durys pėstiesiems. Sovietmečiu nutarus užstatyti turgaus aikštę ir naikinti Kęstučio gatvę, halė apie 1970 m. perstatyta į sporto salę. 1938 m. turgaus aikštėje nugriautos medinės būdelės – minėti paviljonai, statyti 1923 m. Matyt, per tuos metus susidėvėjo, ar atrodė nebegražiai. Greta evangelikų liuteronų bažnyčios stovėjo keleto dviaukščių namų eilė. Juose veikė centralinė aptieka, kurią šiandien vadintume centrine vaistine. Taip pat veikė Šereševskio audinių dažykla, cheminis valymas ir skalbykla bei kitos paslaugos. Pastatai 1941 m. sugriauti ir neatstatyti. Dabar šioje vietoje automobilių stovėjimo aikštelė – M. Mažvydo alėjos pradžia.

Antroji turgaus aikštė sovietmečiu

Po Antrojo pasaulinio karo, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje griuvėsiai išvalyti ir statyti nauji, kuklios išvaizdos, funkcionalūs namai. Sugriautų senųjų namų dažnu atveju nesivarginta atstatinėti. Praeitis palaipsniui nugrimzdo į užmarštį, mirštant negausiems gyventojams, dar prisiminusiems senąjį miestą. 1967 m. turgaus aikštėje vyko kermošius, kurį filmavo LRT. Lietuvos centrinio valstybės archyvo įrašas, pavadinimu „Tarybų Lietuva Nr. 8 (Tauragė EXPO 67)“ skaitmenizuotas ir pasiekiamas e-kinas.lt tinklapyje. Operatorius Gediminas Skvarnavičius (1933–2019), režisierius Viktoras Starošas (1921–2016). Vaizdo juostoje matomi bendri kermošiaus vaizdai: šauklys kviečia į šventę pasidžiaugti, pavalgyti, nusipirkti ir išgerti. Groja pučiamųjų orkestras. Džiaugsmingi vaikų ir suaugusiųjų veidai. Kermošiaus dalyviai apžiūrinėja skanumynus, kepinius, drabužius, skareles, botus. Sveriami jauni raguočiai, paršeliai. Iliuzionistas rodo įvairius triukus (ryja skutimosi peiliukus). Moterys matuojasi pirktus rūbus. Vyrai šnekučiuojasi prie alkoholinių gėrimų. Vyksta laimės loterija ir kitos pramogos. Pavargęs šauklys eina pailsėti. Įraše matoma neseniai pastatyta mokykla ir dar tik baiginėjami baltų silikatinių plytų daugiabučiai. Matomi gan puošnūs mediniai paviljonai, kurie pokarinės Tauragės turgaus aikštėje stovėjo nuolat. Prekeiviai tąkart buvo atvykę iš Jurbarko, Šilutės, Šilalės, Kelmės, Raseinių, ir, aišku, Tauragės.

Vytautas Kryžanauskas sako dar pamenantis senąją turgaus aikštę ir jos kioskus, ilgus prekybos stalus. Jo mama pardavinėdavo senelės suplaktą sviestą, grietinę, kiaušinius. Rusai net iš Tilžės atvydavo. Kartais net su prabangiais „Volga“ automobiliais. Eligijus Valskis pamena turguje didžiulę balą po lietaus.

Panaikinta turgaus aikštė, pastatant vaikų darželį „Ąžuoliukas“ (1971), perkirsta buvusi Kęstučio gatvė, įrengiant parką (Jono Viktoro Kalvano), taip suardant senąją miesto struktūrą. Net ir pastačius minėtą darželį įvairios turgaus mugės dar kurį laiką vykdavo parke palei 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. M. Mažvydo progimnaziją), buvusios Kęstučio gatvės vietoje. Keletą metų turgavietė buvo Vytauto ir D. Poškos gatvių kampe, kur dabar automobilių pardavimo aikštelė (Vytauto g. 14A). Daiva Kiniulienė prisimena, kad tais laikais turguje labai populiaru buvo pirkti saulėgrąžas, susuktas į popierines tūtas. Vitalija Irgaševa Norvaišienė teigia, kad ši laikinoji aikštė 1979 m. dar buvo tuščia, o 1981 m. ten jau pastatytas bendrabutis (jame dabar veikia „Gulbelė“).

Šiandieninis didysis turgus

Trečiajai turgaus aikštei įrengti (dabar Veterinarijos g. 2) realūs veiksmai pradėti 1968 m., kai buvo nugriauta ten stovėjusi sodyba, sveika išlikusi per karą. Birutė Prascevičė prisimena, kad būtent tais metais nugriovė jos senelio sodybą. Tačiau, kaip minėta, laikina turgavietė dar trumpai veikė Vytauto gatvėje. Kol kas nepavyko rasti tikslių metų, kada dabartinė turgavietė pradėjo veikti, kada pastatyta halė mėsos prekybai bei paviljonai pieno produktams, kitoms prekėms. Greičiausiai tai įvyko apie 1975-uosius metus.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turgus privatizuotas. Be darbo likę žmonės arba nutarusieji imtis savų verslų prekiavo naudotais ir naujais rūbais, žaislais, elektronika, sendaikčiais (dažniausiai iš vakarų), maisto produktais. Metams bėgant, statant vis naujus prekybos centrus, seniesiems gyventojams mirštant, o jaunesniems pripratus prie apsipirkinėjimo prekybos centruose, turguje prekiaujant užsidirbti vis sunkiau. Turėti turgų tapo nepelninga. Iš buvusių savininkų jį nupirko stambus Tauragės verslininkas Giedrius Baciuška. Straipsnio rašymo metu vyksta derybos su galimais vystytojais. Sklinda kalbos, jog bus statomas dar vienas prekybos centras, tačiau susitarimų dar nėra.

Kitos prekyvietės

Šiandien kaip “Centro turgus” žinoma prekyvietė (Spaustuvės g. 1) iš pagrindų sutvarkyta 2022 m. Apšiurusi vieta tapo išties patrauklia užeiti. Nauji, vienodi kioskai, atvestas apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis, aikštė tvarkingai išgrįsta. Tačiau prekyba maisto ir kitais produktais nė iš tolo neprimena to, koks jis buvo dešimtmečiu anksčiau. Verslininkams, smulkiems prekeiviams nelengva išsilaikyti, todėl kiti neatlaikę užsidaro. Žmonių mažėja, įpročiai kiti, poreikius tenkina ir vilioja prekybos centrai. Tai vienintelė prekyvietė, priklausanti seniūnijai.

Lauko prekyvietė, skirta rūbams, žaislams, o kioskeliuose palei gatvę maistui ir gėlėms jau daug dešimtmečių veikia pačioje miesto širdyje Vytauto g. 73A. Vytautas Kryžanauskas prisimena, kad turgelis veikė bent nuo 1968 m. „Auginome krapus, ridikėlius, salotas, laiškinius svogūnus. Prie šeimos skurdaus biudžeto prisidėdavome. Padėdavom mamai auginti ir prekiauti šiame turgelyje. Dabar gražiai įrengta, anksčiau buvo tik ilgi stalai“, – prisiminė Vytautas. 90-aisiais darbo dienomis tai buvo viena pagrindinių vietų naujiems rūbams įsigyti, o pirkėjų ten būta daug. Turgus vis dar veikia, tačiau daug prekybos vietų tuščios, pirkėjų mažai. Turbūt daugeliui ilgus metus išliks prisiminimai, kaip buvo įprasta matuotis rūbus savadarbėse kabinose, atsistojus ant kartono lakšto. Sunku konkuruoti su itin pigias prekes siūlančiais spindinčiais didžiaisiais prekybos tinklais. Turgelio fasadas perstatytas apie 2001 m.

Jei atmintis neapgauna, prekyvietė Prezidento g. 23 kieme įrengta po 2000-ųjų. Taip įveiklintas didokas sklypas miesto centre. Įvairūs ten išdygę kioskeliai suteikė galimybę žmonėms užsidirbti, o pirkėjams per pietų pertrauką įsigyti šviežių pieno produktų, daržovių, vaisių, mėsos, kepinių, saldumynų, šaldytų produktų. Dar ir šiandien turgelis gyvas, tačiau daug kioskelių eilę metų stovi tušti.

Laukinius 90-uosius geriausiai atspindi kiek primirštas, spontaniškai įsikūręs dėvėtų rūbų turgus tuomet tuščiame sklype Gedimino g. 21A. 2002-ieji metai buvo paskutiniai, kada prekeiviai iš ten išprašyti, o jau sekančiais metais ten išdygo prekybos centras „Iki“. Likusi išraiškinga archyvinė Romualdo Vaitkaus nuotrauka.

Vertos paminėjimo uždaros prekyvietės, kuriose kelis dešimtmečius prekiaujama rūbais. Buvusiame Buities tarnybos pastate, priklausančiame verslininkų Stankų šeimai, per kelis aukštus veikia prekyvietė (Dariaus ir Girėno g. 22), o greta – dar viena prekyvietė „Ramunė“, įkurta apie 2003 m. vietoj čia veikusios „Minima“ parduotuvės (Vytauto g. 62).

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.