Asmeninis archyvas

Istorikas M. Nefas apie visuotinę gynybą: būtina pertvarkyti požiūrį į pasipriešinimą

• Spalio 9, 2025

Mokytojas, istorikas ir šaulys Mindaugas Nefas atskleidžia, kodėl lietuvių santykis su savo valstybe skiriasi nuo suomių ir kaip tai veikia šiuolaikinį požiūrį į gynybą. M. Nefas dalijasi įžvalgomis apie būtinybę keisti visuomenės mąstymą apie karinę tarnybą, lankstumo gynybos sistemoje svarbą, lyderystės vaidmenį ugdant pilietinį pasipriešinimą ir atskleidžia, kodėl istorijos žinojimas tampa vaistu nuo nerimo.

Istorinės atminties pamokos

M. Nefas pradeda nuo esminio skirtumo tarp Lietuvos ir Suomijos istorinės patirties, kuris ir šiandien formuoja skirtingą požiūrį į gynybą. „Jeigu mes lyginame XX a. Suomijos ir Lietuvos istoriją, čia mes turime didelę problemą. 1939-1940 metais suomiai turėjo politinės ir pilietinės valios priešintis, o mes jos neturėjome“, – konstatuoja istorikas.

Anot jo, skirtumas tarp šių dviejų šalių yra ne tik istoriniuose įvykiuose, bet ir jų interpretacijoje

„Suomiai turi pergalingą istoriją. Mes pasipriešinome ir mums buvo gerai. Taip, jie prarado dalį teritorijos, kare buvo žuvusių, bet suomiai išliko nepriklausoma valstybė ir jų gyvenimas toliau nuosekliai gerėjo“, – aiškina M. Nefas, pažymėdamas, kad suomiai šiandien gali žvelgti į savo pasipriešinimą kaip į sėkmę.

Lietuvos atveju situacija buvo priešinga – nesipriešinimas buvo interpretuojamas kaip išsigelbėjimas. „Mūsų žmonės buvo įtikinti, kad nesipriešinimas 1940 metais išgelbėjo nuo didesnių žudymų, didesnių nuostolių, kas yra elementarus melas“, – sako istorikas.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad 1940 metais pilietinės valios stoka buvo akivaizdi: „Juk nekilo kažkokios didžiulės manifestacijos prieš marionetinę vyriausybę. Kaip tik, kai kuriuose miestuose ir miesteliuose džiaugėsi, kad Smetonos nebėra.“

Naratyvo keitimas – visos valstybės užduotis

Istoriko teigimu, būtina iš esmės pertvarkyti visuomenėje vyraujantį požiūrį į pasipriešinimą. „Reikia pradėti nuo mokyklos“, – įsitikinęs M. Nefas.

Jis pabrėžia būtinybę kitaip vertinti sprendimą nesipriešinti: „Mums reikia suvokti ir kitaip įvertinti sprendimą nesipriešinti. Ne per tą prizmę, kad mes laimėjome, nes mažiau praradome, bet kiek mes praradome dėl visų tų okupacijų, kurios nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų metų persekiojo mūsų valstybę ir mūsų visą visuomenę.“

Teigiamas istorinis pavyzdys, anot M. Nefo, yra 1941 metų birželio sukilimas ir partizaninis karas: „Per 1941 m. sukilimą žmonės suprato, jog politinės valdžios sprendimų laukti jau nereikia. Reikia imti reikalą į savo rankas.“

„Tai yra tos pamokos, kurias mes turime ryškinti ir strateginėje komunikacijoje, švietimo sistema turi išryškinti geriausius pavyzdžius“, – teigia jis. Kai visuomenė supranta gynybą kaip vertybę, keičiasi ir požiūris į tarnybą: „Kai mes matome gynybą ir pasipriešinimą kažkokiam priešui kaip sprendinį, tai tada daugybė dalykų kitaip dėliojasi.“

Lankstumas gynybos sistemoje

Istoriko įsitikinimu, mažai valstybei lankstumas yra būtinybė: „Mes ir kaip maža šalis privalome būti lankstesni. Mes neturime prabangos įsikibti į vieną kaulą ir tik jį vytis.“

Jis pateikia įkvepiantį pavyzdį iš užsienio: „Suomijoje Lauri Markkanen, NBA žvaigždė su milijoniniu kontraktu, atliko tarnybą, stovėjo rikiuotėje, kepurę užsidėjęs – tai nesutrukdė būti ketvirtu naudingiausiu krepšininku Europos krepšinio čempionate.“

M. Nefas akcentuoja, kad gynybos sistema turi būti platesnė nei tik įprastinė karo tarnyba: „Visiems yra labai svarbu tai suprasti, kad nebūtina visiems ateiti į kariuomenę. Kad atrastume save, galime kasdienėse veiklose prisidėti prie krašto gynybos.“ Išvada aiški: „Darykime tai, ką galime daryti geriausiai, ir nesukime galvos dėl to, ko nemokame, nes kiekvienas tikrai ką nors moka.“

Teigiami poslinkiai visuomenėje

Nepaisant iššūkių, M. Nefas mato reikšmingų teigiamų pokyčių visuomenėje. „Kai aš atvažiavau studijuoti į Vilnių ir ateidavau į valstybinių švenčių minėjimus – vasario 16-ąją prie Prezidentūros – tai tų žmonių būdavo tiek, kad galėdavai su visais pasisveikinti. Šiais laikais jau neprasilenki“, – džiaugiasi jis.

„Ta kryptis yra teisinga ir kažkodėl tai įvyko. Tai yra susiję ir su mūsų visuomenės išsilaisvinimu ir su tuo, kad tėvai prisiėmė atsakomybę vaikus auklėti pavyzdžiu.“

M. Nefas pabrėžia, kad istorinė atmintis yra savotiškas stuburas, padedantis išlaikyti žmonių įsitraukimą tokiose organizacijose, kaip Lietuvos šaulių sąjunga. „Žmogus, kuris ateina impulsų vedinas – reikia kažką daryti, nes priešas už vartų – pamatęs, kad priešas nėra fiziškai už vartų, gali šiek tiek atšalti. Todėl reikia mėginti jį išlaikyti organizacijoje, duodant tam tikrą stuburą. Kartais tas stuburas yra istorija“, – aiškina jis.

Vietinė lyderystė – pokyčių variklis

M. Nefas akcentuoja, kad nacionaliniai pokyčiai prasideda regionuose, o jų variklis – aktyvūs žmonės. „Natūralu, kad situacija nėra vienoda Vilniaus mieste ir Anykščiuose, Pasvalyje, Rokiškyje ar Tauragėje. Labai svarbu, kad vietovėje atsirastų žmogus, kuris sako „darome“ ir jis tą degimą palaikytų kokius 2-3 metus“, – pabrėžia jis.

Atsakydamas skeptikams, jis siūlo pradėti nuo savęs: „Kartais žmonės gali sakyti: jie savo burbule teigia, kad situacija gerėja, pas mus kaime niekas nieko nedaro. Tas niekas yra tas žmogus, kuris taip galvoja, nes jis nieko ir nedaro. Tu pradėk daryti ir žiūrėk – ir kiti geresni pasidaro.“

M. Nefas pristato ir sėkmės pavyzdį: „Mano gimtuosiuose Anykščiuose, kuriuose Šaulių kuopa merdėjo, atėjo žmogus ir sako „darome“. Puikias pratybas suorganizavo su minimaliomis pirminėmis žiniomis ir gebėjimais.“

Istorijos žinojimas kaip ramybės šaltinis

Klausimą, ar jį kankina nerimas, M. Nefas atsako kategoriškai: „Nei kiek neturiu.“

„Iš kur tai ateina? Iš istorijos“, – atskleidžia jis savo ramybės šaltinį. „Nuo XV a. rusai mus puldinėja. Jeigu ne vienais metais, tai kitais. Tai aš neturiu iliuzijų, kad jie neateis. Gal ne dabar, bet aš neturiu iliuzijų, kad kažkaip jie pasikeis.“

M. Nefas paaiškina savo požiūrį: „Mums yra labai svarbu padaryti viską, kad mes pademonstruotume savo nagus, kol jie dar čia neatėjo, kad aiškiai mėgintume daryti viską, kad pasaulio lyderiai suvoktų, jog reikia tai spręsti. Negali viena ranka duoti paramą Ukrainoje, o kita ranka pirkti iš Rusijos ir vaidinti, kad viskas čia yra gerai.“

„Gal kai kuriems atrodo keista, bet žinojimas atneša ramybę“, – sako M. Nefas ir atskleidžia pragmatišką pasirengimą: „Galvoje reikia turėti kelis tuos variantus, ką tu darysi jeigu. Pirmas dalykas – pasirūpinti šeima.“

Istorikas atviras ir apie savo vaidmenį galimo konflikto atveju: „Aš neturiu įsivaizdavimo, kad galėčiau būti naudingiausias pirmose fronto linijose. Jeigu valstybė sakytų, kad reikia tavęs ten, tai viskas yra gerai. Bet aš suprantu, kad mano gebėjimai yra šiek tiek kitokie.“

M. Nefas formuluoja aiškią logiką: „Karo metu aš turėčiau tris galimybes. Bėgti – kas yra visiškai prieš mano prigimtį. Kolaboruoti – kas irgi prieš mano įsitikinimus, nes aš ant visų kolaborantų baisiai varau. Variantas kažkaip prabūti ramiai – neįmanomas. Tai koks lieka kelias? Kovoti. Ir tai yra mano apsisprendimas.“

Žmogus – esminė detalė

Apibendrinant pilietinio pasipriešinimo ugdymo klausimus, M. Nefas pabrėžia asmenybės vaidmenį: „Žmogus visuomet yra ta esminė detalė, nes jis gali ir sugriauti puikiausią sistemą, ir sutaisyti blogiausią sistemą.“

„Nebūkite kolaborantais ir atėjus dienai X darykite tinkamus sprendimus, nes į istoriją viskas įsirašo. Ir nebūkite sustingę – jeigu tėvynė sako, kad tu turi priklaupęs šauti iš apkaso, tai irgi reikia daryti. O jeigu sakys, kad reikia pašluoti gatvę, tą ir darykite. Nėra nereikalingų darbų“, – apibendrina M. Nefas.

Mindaugas Nefas – istorikas, mokytojas, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Nuo 2003 metų aktyviai dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungoje, dirba su būsimųjų mokytojų rengimu ir populiarina Lietuvos XX amžiaus istoriją. Jo šeimoje – 32 mokytojai. M. Nefas aktyviai prisideda prie istorinės atminties puoselėjimo ir pilietinio pasipriešinimo kultūros formavimo Lietuvoje.

Krašto apsaugos ministerijos tinklalaidės „KAS ir KAM?“ galite klausytis čia: