Archyvų paslaptys

Žaneta Maziliauskienė

Iš pokalbių su Meilute: ech...gaila žmogaus...

• Eugenijus Šaltis
• Lapkričio 7, 2024

Kaip nepastebimai bėga laikas, nusinešdamas ne tik artimuosius, bičiulius, draugus, kolegas į nebūtį, bet beprotiškame šių dienų lėkime, dažnai labai greitai ištrina ir atsiminimus apie juos: nebėr kada galvoti, reikia gyventi šia trumpa akimirka. Čia ir dabar – taip mėgsta sakyti politikai, mėgsta akcentuoti jaunoji karta. Gyvenkim, džiaukimės šia diena, kabinkim rieškutėmis gyvenimą, jei neužtenka rieškučių – griebkim grėbliais, šiūpeliais, tazikais (lituanistė Meilutė pataisytų tokias svetimybes), ekskavatorių kaušais... c'est la vie, pafilosofuotų prancūzai. Argi taip viskas ir yra tame bėgime, istorijos, praeities nuvertinime, dabar dažnai ir jos ištrynime. Manau, kad ne. Ačiū Dievui, dar visokiausi helovynai, beprotiškiausios mados ir kvaili performansai, nuomonės formuotojų (na, sakykim – influencerių, kad „šiuolaikiškiau“ atrodytų) peršamas, per jėgą brukamas lėkštumas ir bukumas, dar nepaima viršaus. Skaitytojui gali kilti klausimas: ko čia tas Šaltis taip postringauja? O gi todėl, kad labai gerai atsimenu lygiai prieš metus palikusią šį pasaulį savo ilgametę kolegę Meilutę Parnarauskienę ir tai, kaip ji sugebėjo viską gražiai suderinti, neperlenkti lazdos, nepasiduoti vienadieniam mados klyktelėjimui, bet viską gražiai suderinti – ir tradicijas, ir naujus kultūros reiškinius.

Aukštaitė nuo Rokiškio
Meilutė, aukštaitė nuo Rokiškio, Tauragės krašte prigijo gana greitai. Ir ne tik prigijo, bet suaugo su Taurage taip stipriai, kad jaunimėliui net nebekilo mintis galvoti, jog ji ne tauragiškė, ne žemaitė, o grynų gryniausia rokiškėnė ir kad jos „Rakiškia bažnyčias bakštai tikrai raudani, raudani“ (čia rakiškėnų tarme). Su vyru Rimantu Parnarausku atsikėlę Tauragėn dar visai jauni – vienas tuometinį VISI baigęs inžinierius-statybininkas, kita mokslų dar nebaigusi Vilniaus universiteto lituanistė, o studijas baigė kiek vėliau neakivaizdiniu būdu, – tuoj pat įsijungė į Tauragės kultūrinį gyvenimą. Rimantas dainavo „Jūros“ ansamblyje, Meilutė pradėjo dirbti tokiame jau dabar užmirštame KSK, kultūros ir sporto komplekse, sekretore. Jos darbas buvo koordinuoti visus Tauragėje vykstančius kultūros, sporto, visuomeninių organizacijų renginius, kad jie nesidubliuotų, sudaryti jų tvarkaraščius, rūpintis reklama ir pan. Tas darbas, man taip atrodo, leido labai artimai susipažinti su Tauragės rajono kultūrine veikla, su meno mėgėjų, sporto kolektyvais, bibliotekomis, visuomeninėmis organizacijomis, tapo gera organizacinio darbo mokykla. O tas labai pravertė ir vėliau jos vis besiplečiančioje veikloje.

Iš pokalbių su Meilute:
– Nesiregistruoji į haiku?
– Ne, Meilute. Ne mano žanras..
– Tai užtat ir įdomu, kad ne savas.
– Jaunimas tegul...
– Tai kad čia ne jaunam, o giliai mąstančiam!
– Sunku atremti tavo logiką...

Bliuzas Meilei
Atidesni Tauragės radijo klausytojai, o ir mėgstantieji džiazą, dar labiau bliuzą puikiausiai prisimena Tauragės radijo laidą „Su Meile apie bliuzą“. Toks dviprasmiškas pavadinimas labai gražiai tiko šiai laidai: apie bliuzą su meile gražiai, informatyviai, išraiškingai, profesionaliai kalbėdavo pati Meilė. Taip, tos laidos vedėja keletą metų buvo (koks negeras veiksmažodžio būtasis kartinis laikas – buvo) Meilė arba Meilutė Parnarauskienė, kurią tauragiškiai vadindavo tiesiog Meile, o rakiškėnai – Meila.

Šiai lituanistei (pagal jos universitetinį išsilavinimą) , bibliotekininkei, Tauragės savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos direktorei, džiazas buvo vienas iš pačių stipriausių jos pomėgių. Ypač jai artimas bliuzas – viena iš džiazo šakų ( Šiaurės Amerikos juodaodžių lyrinė daina, kupina ilgesio ir melancholijos, XIX a. pabaigoje paplitusi miestuose ir sudariusi vieną džiazo šaltinių ir elementų). Kiek artimiau bendraudamas su Meilute ir su jos vyru Rimantu, žinodavau, kad jie savo atostogas, savo laisvadienius labai dažnai paskirdavo įvairiausių džiazo festivalių lankymui. Festivalius aplėkdavo ne tik vykstančius Lietuvoje, bet ne retai patraukdavo į užsienyje vykstančius. Dažnai tai buvo Lenkija, Suvalkų festivalis.

Toks ryškus pomėgis mane, ragavusio muzikos mokslų, kartais labai stebindavo ir čia, bendraudamas su Meilute džiazo temomis, jausdavausi gana skystas žinovas, palyginus su tuo, ką ji žinodavo, vertindavo, cituodavo...Didžiausia pagarba jai dėl to. Pagarba jai, taip anksti mus palikusiai vos prieš metus laiko, dėl ypatingos tolerancijos, mokėjimo bendrauti su žmonėmis, draugiškumo, betarpiškumo. Gal dėl to į Tauragės viešąją biblioteką taip noriai atvykdavo (o ir dabar atvyksta ir kas galėt paneigti, kad tai ne Meilutės įdirbis) rašytojai, poetai, muzikantai, filosofai, psichologai, dailininkai, buvę kraštiečiai, įvairiausių sričių menininkai. Apie Tauragės biblioteką, apie legendinį muzikinį renginį „Prie garažų“ po Lietuvą sklandė ir tebesklando legendos... Ir apie Meilę tebesklando.

Iš pokalbių su Meilute:
– Malonioji direktore, kada padarom Šapelia knygas pristatymą? Nu nebuva dar, o reik ir pagal pruojektą. Gal pabaiguo rugsieja ar spalia pradžiuo? Ar negaliat įtraukti į sava planus? Koki penktadienį, jei išeitų. Viskum mas pasirūpinsma. Reklama ir kt.
– Miels Augienijau, manyč', kad galem! ????
– Spalia 21?
– Nes 28 mes turim kvalifikacijos dieną, nepriimsim vartotojų ???? Uo, kad prišvepliavau ???? Net pati nesuprantu, ką parašiau.
– Sunku iš Rakiškia būti. Tuoj skambinu Šapui. Ar anam tiks. Aš mat rašiau apie bulbes ir sunku pereit iš žemaičių į lietuvių kalbą.
– Je je, supruntu ????
– Jo, tinka 21 d. 17 val. Užimtume valandą laiko. Mat Lina (tuometinė literatų klubo pirmininkė aut.) grįžta iš darbo, anksčiau neišeina. Ačiū, užimkite šią datą.

Koncertas Meilutės atminimui
2024 liepos 4 d. Tauragės unikaliojoje geležinkelio stoties laukimo salėje vykusiame koncerte „BELKIN & SOCHIN" Meilutės jau realiai nebebuvo, bet turbūt niekas neužginčys, kad jos dvasia skrajojo, apie ją kalbėjo žmonės ir teisingai tada renginio vedėja Rima Bandzinaitė-Latožienė sakė, kad žmogus gyvas, kol apie jį kalba aplinkiniai, kol jį žmonės atsimena. Gražiai atsiminė ir jos kolegės iš bibliotekos dalijosi tokiais šiltais, jautriais atsiminimais. Ir jos gyvenimo palydovas, bendramintis, patarėjas ir užtarėjas Meilutės vyras Rimantas išsakė daug jautrių, šiltų ir meilės pilnų žodžių.

Iš pokalbių su Meilute:
– Labas, Eugenijau. Ar jau grįžti į gyvenimą?
– Labas, labas. Po truputėlį. Ar kas pasigedo? Pas dantistą reikia traukti, o tai ant tablečių sėdžiu.
– Nepasigedo. Tiesiog teiraujuosi.
– Va, tai smagu. Nieko. Viskas geryn. Ačiū.
– Tai gerai. Gero vakaro.
– Jums irgi. Iki pasimatymo.
– Oho, MUMS ????
– Na, su diedu gal?
– Taaaaaip su. (Meilutė savo vyrą Rimą vadindavo gražiai – Diedu)

Pilnutėlėje geležinkelio stoties laukiamojoje salėje nesutilpę visi klausytojai, sustoję būriais prie atvirų langų išgirdo ir pačios Meilutės balsą, mat šis koncertas ir buvo skirtas Meilutės Parnarauskienės šviesiam atminimui. Juk ji buvo ne tik džiazo gerbėja ir laidų apie džiazą vedėja, bet ir Tauragės džiazo festivalio savanorė, koncertų vedėja, pagalbininkė ir nuolatinė lankytoja.

Iš pokalbių su Meilute:
– Labas. Tau į paštą vakar išsiunčiau peržiūrėtus eilėraščius.
– Ačiū. Grįšiu. Labai ačiū. Manau, kad kilo abejonių daug. Siaubas....
– Kodėl abejonių?
– Nu kad nėra stabilumo, blaškymosi daugoka. Vis tiek turėsim susėsti peršnekėti. A ne? Aš nekalbu apie korektūros ir skyrybos klaidas. Dėl koncepcijos bendrai. Kai grįšiu, Meile, gal susėsim valandai. Ir tu, kai grįši. Smagu, kad prisivertei perskaityt... labai tikiuosi subtilių iliustracijų. Jos turėtų būti saikingos. Matysim. Gerų atostogų toliau. Grafike esam. Rugsėjis mūsų belenkaip.
– Aš atostogausiu nuo 16 dienos iki rugsėjo 10 dienos. Tu dabar peržvelk, aš kita spalva ten kai ką parašinėjau.
– O paskui susėsime...

Koncerte klausytojai išgirdo Meilutės pasisveikinimą taip, kaip ji sveikindavosi su klausytojais pradėdama radijo laidą ir atrodė, kad ji čia yra dabar, šalia ir veda laidą ar koncertą – toks susidarė nepakartojamas įspūdis. Deja, išgirdome ir jos atsisveikinimą, kuris sugrąžino į tikrovę. O tas JOS atsisveikinimas buvo toks jautrus ir emocionalus, kad ne vienam koncerto klausytojui išspaudė ašarą. Ir man pačiam prieš akis prabėgo susitikimų su Meilute vaizdai, pokalbiai, bendrai kartu vesti patys įvairiausi renginiai, svarstymai ir sprendimai dėl mano poezijos knygos „Virš miestelio varpinės“ , nes Meilutė buvo šios knygos puiki redaktorė...

Iš pokalbių su Meilute:
(Kalba eina apie mano knygos „Virš miestelio varpinės“ pristatymą)
– Meile, kaip tau? Kvietime tik fortepijoninis j praleista. Ir dar pridėsim apie galimybių pasus.
– Gražu. O ar būtina rašyti, kas renginio vedėja? Tiesiog klausimas. Aš nepratusi...
– O kodėl ne? Juk būsi. Teisybė gi.
– Tai būsiu.
– Vedėjas yra svarbi persona, reikia!
– Ajezau...

Na, o pats "BELKIN & SOCHIN" koncertas tikrai nebūtų nuvylęs Meilutės, kaip nenuvylė, esu įsitikinęs, ir gausiai susirinkusių tauragiškių. Su šio atminimui skirto koncerto atlikėju Aleksandru Belkinu Meilutė buvo artimai pažįstama, vertino jo kūrybą, bendraudavo, todėl šis koncertas dar labiau tapo įtaigesnis, artimesnis visiems klausytojams, kurie, manau, visi pažinojo Meilutę Parnarauskienę – kas artimiau, kas galbūt tik iš jos veiklos.

Reikia dėkoti tokio koncerto sumanytojams, taip pat Rimantui Parnarauskui, bibliotekos bendruomenei, atsiminimus rašiusioms kolegėms, žiūrovams, kuriems džiazas tampa vis artimesnis, na, žinoma, pačio geriausio įvertinimo nusipelnė koncerto režisūra, vedimas ir visa jubiliejinio, dešimtojo, Tauragės džiazo festivalio organizacija. O tai neabejotinas Valdo Latožos nuopelnas: jo dėmesys žmonėms yra vertas pagarbos.

Iš mano atsisveikinimo su Meilute kalbos
Oi, kaip nelengva atsisveikinti su tikru draugu, su žmogumi, kuris tave suprasdavo, paskatindavo, padėdavo, patardavo. Meilutė nuveikė neišpasakytai daug: stebino jos sugebėjimas bendrauti, rasti kalbą su menininkais, pačiais garsiausiais, iškiliausiais, kurie tuoj pat tapdavo jos ne tik asmeniniais bičiuliais, bet ir Tauragės draugais. Taip gimė daugybė puikių projektų, puikių renginių. Meilutės komunikabilumo ir nuoširdumo, išradingumo dėka Tauragės biblioteka virto visų mėgiamu ir net geidžiamu kultūros židiniu. Jos sugebėjimas bendrauti, vesti literatūros, poezijos vakarus, vėliau ir džiazo koncertus, radijo laidas apie džiazą, kas mane vėl labai stebindavo, tiesiog žavėjo. Mokėjimas išklausyti kitą ir padiskutuoti taip pat Meilutei buvo tiesiog suprantamas dalykas. Tai teko labai gerai pajusti, kai ji redagavo mano eilėraščių knygą. Labai gerai Meilutė jautė poeziją, ją suprato, mokėjo atskirti pelus nuo grūdų, bet buvo atlaidi poetams mėgėjams, skatino jų veiklą, globojo ilgus metus literatų klubą ŽINGSNIAI. Prisimenu ne vieną renginį, kurį teko kartu vesti su Meilute. Partnerė scenoje ji buvo puiki, jautri smulkiausioms detalėms, situaciją suprantanti iš vieno mesto žvilgsnio. Meilutė paliko neišdildomą pėdsaką Tauragės krašto kultūroje ir ją pažinojusiųjų, su ja kartu dirbusiųjų ir kūrusiųjų širdyse. Netekus Meilutės, kažkaip pratuštėjo Tauragės kultūros laukas, jis be Meilutės daug nykesnis, daug šaltesnis...

Meilutei šviečia amžinoji šviesa, o mus visus lydi jos paskleista šiluma. Netekome tikro žiburio, bet šviesa liko ir ilgai dar švies.

Iš pokalbių su Meilute:
(Apie vieną labai gerą bendrą pažįstamą, kuris savo noru pasitraukė iš gyvenimo)
– Ach, kaip žmonės nebrangina gyvenimo. Jis vienas gyveno?
– Su žmona...
– Na va, turėjo kuo rūpintis, klubą, veiklos....
– Depresija, pasijautė esąs nereikalingas...
– Ech....gaila žmogaus...

Minint pirmąsias Meilutės Parnarauskienės mirties metines, kviečiame visus ją prisiminti maldoje. Lapkričio 9 d., 12 val., Tauragės Švenčiausios Trejybės bažnyčioje bus aukojamos šventosios Mišios jai atminti. Po Mišių kviečiame drauge vykti į kapines ir pagerbti Meilutės šviesų prisiminimą.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

Asmeninio archyvo, B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, Tauragės radijo nuotr.