Aktualijos

Gyvūnų gerovė Lietuvoje: kas atsakingas, kaip užtikrinama ir ką svarbu žinoti

• Prieš 10 valandų

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta istorijų apie netinkamą elgesį su gyvūnais ar bešeimininkių gyvūnų problemas. Šios ir panašios situacijos rodo, kad daugelis gyventojų vis dar nežino, kas Lietuvoje atsakingas už gyvūnų gerovę, kokios institucijos prižiūri gyvūnų laikymo sąlygas ar kokie reikalavimai taikomi būsimiems augintinių savininkams. Todėl atsakome į dažniausiai užduodamus klausimus, susijusius su gyvūnų gerovės tema: nuo atsakingų ministerijų iki konkrečių atsakomybių kiekvienam gyventojui.

Kas yra gyvūnų gerovė?

Gyvūnų gerovė – aiškiai apibrėžtas teisinis principas, reikalaujantis, kad būtų užtikrinti tiek fiziniai, tiek emociniai gyvūnų poreikiai. Tai reiškia, kad gyvūnai turi gyventi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka jų poreikius gauti tinkamą maistą, vandenį, veterinarinę priežiūrą, turėti pakankamai vietos judėti ir galimybę elgtis natūraliai. Gyvūnų apsauga šiuo atveju yra priemonių visuma, kurios tikslas – užtikrinti šią gerovę: apsaugoti gyvūnus nuo nepriežiūros, kančios, išnaudojimo ar žiauraus elgesio.

Kuri ministerija Lietuvoje atsakinga už gyvūnų gerovę?

Lietuvoje, priklausomai nuo gyvūnų grupės, jų gerovės politiką formuoja dvi ministerijos. Aplinkos ministerija (AM) atsakinga už laukinių gyvūnų bei gyvūnų augintinių (šunų, kačių, šeškų ir kt.) gerovės politiką, nustato šių gyvūnų ženklinimo ir registravimo tvarką. AM taip pat yra Gyvūnų augintinių registro informacinės sistemos valdytoja, ministro įsakymu patvirtintos Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklės. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerija rūpinasi ūkinių, t. y. dėl maisto ar kitų ūkinių tikslų laikomų gyvūnų gerove, tokių kaip galvijai, kiaulės, paukščiai.

Koks įstatymas reglamentuoja gyvūnų gerovę?

Lietuvoje gyvūnų gerovę reglamentuoja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, kuris dar vadinamas specialiuoju įstatymu. Jis numato atsakingų institucijų funkcijas ir bendradarbiavimo tvarką užtikrinant gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą.

Kas Lietuvoje įgyvendina ir prižiūri Gyvūnų gerovės įstatymo nuostatas?

Pagrindinė gyvūnų gerovės ir apsaugos politikos įgyvendinimo ir priežiūros institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ji tvirtina reikalavimus gyvūnų globėjams, gyvūnų augintinių veisėjams, gyvūnų augintinių prekybai ir gyvūnų laikymo savivaldybių gyvenamosiose teritorijose aprašą. Tarnyba taip pat vykdo priežiūrą, tikrina, ar šie reikalavimai įgyvendinami praktikoje, bendradarbiauja su savivaldybėmis ir policija. Savivaldybės rūpinasi bešeimininkiais ir bepriežiūriais gyvūnais augintiniais, organizuoja jų populiacijos mažinimą (bešeimininkių kačių kastracijos programas), gyvūnų augintinių laikinąją globą.

Kas gresia netinkamai elgiantis su gyvūnais?

Pagal įstatyme nustatytas asmenų teises ir pareigas, kiekvienas iš mūsų privalo pasirūpinti arba pranešti kompetentingoms institucijoms apie sužeistus, sergančius, bešeimininkius, bepriežiūrius gyvūnus, tai pat apie žiauraus elgesio su gyvūnais ar jų kankinimo atvejus.

Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK) dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimų numato administracinę atsakomybę pagal ANK 346 str. Jį gali taikyti VMVT, policijos bei savivaldybių pareigūnai. Jei žiaurus elgesys su gyvūnais įgyja baudžiamojo nusikaltimo pobūdį, asmenims gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 310 str., kuriuo už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta ir griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pagrindinis kriterijus atskiriantis baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės yra padariniai. Jei gyvūnas dėl asmens elgesio su juo yra suluošinamas arba žūsta, asmeniui taikoma ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme taip apribota asmenų, žiauriai pasielgusių su gyvūnais ir iš kurių gyvūnai konfiskuoti, galimybė laikyti gyvūnus 2, 4 ir 10 metų.

Ką dar svarbu žinoti?

Lietuva taip pat yra ratifikavusi tarptautinį dokumentą – Europos konvenciją dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos, kuri įpareigoja laikytis aukštų gyvūnų gerovės standartų ir skatinti visuomenę atsakingai elgtis su gyvūnais.

Kuriant ir įgyvendinant gyvūnų gerovės politiką svarbus visų grandžių bendradarbiavimas – nuo valstybinių institucijų iki savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų. Tačiau ne mažiau svarbus ir kiekvieno iš mūsų sąmoningumas ir atsakingas požiūris į gyvūną.

Prieš priimant gyvūną į savo gyvenimą labai svarbu apgalvoti kaip augintinis pakeis jūsų gyvenimą. Svarbu įsitikinti, kad gyvūnui bus užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologiniai ir elgesio poreikiai ir kasdien skiriama pakankamai laiko jo priežiūrai – pasivaikščiojimams, žaidimams, socializacijai su kitais gyvūnais ir žmonėmis ir kt. Svarbu apgalvoti net ir tai, kas bus su gyvūnu, jei norėsite išvykti atostogauti ar jei įvyks tam tikri pokyčiai jūsų gyvenimo kasdienybėje. Svarbu įsivertinti ir finansines galimybes – EK atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vieno šuns išlaikymas Europoje kainuoja mažiausiai 1000 Eur per metus.

Jei įvertinę visas aplinkybes ir gyvūno poreikius nusprendžiate gyvūną įsigyti iš veisėjo, įvertinkite, kad gyvūnas turi būti su kilmės dokumentais, kurie įrodo jo kilmę ir kuriuose įrašyti atlikti reikalingi testai ar tyrimai dėl paveldimų ligų ir kt. Veisėjo registraciją galite patikrinti VMVT tinklalapyje.

Augintinį priglaudžiant iš gyvūnų prieglaudos – gyvūnų globėjai padės apsispręsti ir duos patarimų dėl konkretaus gyvūno elgesio ir priežiūros ypatumų, gyvūnas bus skiepytas ir kastruotas. Globėjo registraciją taip pat galima patikrinti VMVT tinklalapyje.

Primename, kad Lietuvoje galite įsigyti tik paženklintą ir įregistruotą Gyvūnų augintinių registro informacinėje sistemoje šunį, katę ar šešką, tai privaloma pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Pasikeitus augintinio savininkui reikia pakeisti duomenis sistemoje, apie tai galite sužinoti čia.

„Penkios gyvūnų laisvės“

Žinodami reguliavimą ir tinkamą elgesį, bendraudami su augintiniais nepamirškime pasaulyje puikiai žinomų ir įtvirtintų „Penkių gyvūnų laisvių“:

• Laisvė nejausti troškulio ir alkio – gyvūnas turi turėti priėjimą prie gėlo vandens ir pašaro.

• Laisvė nepatirti nepatogumų – užtikrinti tinkamą aplinką, įskaitant pastogę, apsaugą nuo nepalankių oro sąlygų.

• Laisvė nejausti skausmo, nepatirti sužalojimų, nesirgti – gyvūnams turi būti laiku suteikiama veterinarinė pagalba, įskaitant prevencines priemones nuo ligų ir sužalojimų.

• Laisvė elgtis įprastai – atsižvelgiant į gyvūno rūšį, turėti galimybę elgtis natūraliai, turėti pakankamai erdvės judėti, turėti galimybę bendrauti su kitais gyvūnais.