Archyvų paslaptys

Kęstutis Balčiūnas (kairėje), Donatas Habdangas (dešinėje) Taišeto lagerio ligoninėje. 1955 m.

Gedulo ir vilties diena: jaunuolių drąsa prieš tremties šešėlį

• Birželio 11, 2025

Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną. 1941 metais prasidėję masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą įnešė sumaištį, baimę ir nežinomybę. Niekada negalėjai žinoti, kada tamsus sunkvežimis, vadinamas „juodvarniu“, įriedės į tavo kiemą ir išveš. Priežasčių sulaukti „juodvarnio“ buvo įvairių, tad saugus jaustis negalėjo niekas.

1951 m. vasario 16-oji tapo lemtinga keliems Skaudvilės mokiniams. Jauni žmonės, trokštantys laisvės, teisingumo ir tautinės savimonės išsaugojimo, nepabūgo išreikšti pasipriešinimo okupacinei sistemai. Už šį idealizmą jiems teko žengti skaudžiu tremties keliu – sunkiu, neteisingu, palikusiu gilius randus jų gyvenimuose ir visos tautos atmintyje.

Kelias į tremtį prasidėjo nuo drąsos ir idealizmo

Dainotas Habdangas savo prisiminimuose aprašė įvykius, nulėmusius tai, kad būdamas vos 17-os metų atsidūrė tremtyje. 1950-ieji buvo neramūs, įtampos kupini metai. Vieną pavasario popietę keturis dešimtokų klasės mokinius į kapines pasikvietė vienuoliktokas, pravarde Švolaca. Ten jis pristatė idėją apie naujai kuriamą nelegalų būrelį. „Stengsimės palaikyti mokykloje lietuvišką, tautinę dvasią, platinti nelegalią spaudą. <...> Istorijos ratas sukasi, bet dar neaišku, ką jis sutrins!“ – kalbėjo Švolaca.

Pasak D. Habdango, jie nieko nebijojo – juk kai tau septyniolika, norisi veikti, kovoti, prisidėti prie kažko didesnio, o tai, kad Lietuvoje dedasi bjaurūs dalykai, buvo akivaizdu ne tik senoliams, bet ir paaugliams. Artėjant 1951 m. vasario 16-ajai – Valstybės atkūrimo dienai – aktyvioji ketveriukė nusprendė imtis konkrečių veiksmų. Aleksas Dabulskis į draugiją surado pora jaunesnių vaikinų ir paprašė bendraklasės Petrutės pasiūti Lietuvos trispalvę. Tokiai progai reikėjo ir atsišaukimų, kuriuos būtų galima iškabinti viešose vietose. Juos iš Batakių parvežti teko Dainotui.

Vieną vakarą atsliūkino neva iš miško karininkas, slapyvardžiu Lyras su savo pagalbininkais – eiliniais „kovotojais“. Jie atsinešė rašomąją mašinėlę, perspausdino nelegalią spaudą – laikraštį „Laisvės varpas“. Švolacos draugas mokytojas Petras, neįtardamas nieko blogo papasakojo Lyrui apie slaptą mokinių būrelį. Pasirodo, Lyras buvo saugumietis vardu Jonas, kuris pats lapelius spausdino, o vėliau už juos jaunuolius ir suėmė.

Drąsos naktis – vėliava kapinių medyje

Vasario 16-osios naktį Dainotas Habdangas kartu su Juozu Kinderiu išklijavo Lyro paruoštus lapelius. Petrutė, pasiuvusi draudžiamą nepriklausomos Lietuvos simbolį – vėliavą, išvakarėse ją su drauge nunešė prie bažnyčios, kur jau laukė Aleksas Dabulskis su savo pagalbininkais. Vaikinai vėliavą pakabino aukštai medyje nukreiptą į kelią, kapinių viduryje, kad visi praeiviai galėtų ją matyti. Vėliava liko kaboti iki pat priešpiečių, nes baimintasi, kad gali būti užminuota. D. Habdangas vėliau prisiminė: „Gal Aleksas ir būtų paminavęs tą vėliavą, tik nežinojo, iš ko tą miną padaryti...“

Po šio simbolinio veiksmo mokykloje kilo neramumai – situacija buvo įtempta, tačiau niekas neįvardino konkrečių pavardžių. Akcijos organizatoriai dar kurį laiką liko saugūs.

Lemtingas rytas – pasirinkimas tarp laisvės ir atsakomybės

Pavasarį Dainotas Habdangas susirgo sunkia plaučių tuberkulioze. Auštant balandžio 27-osios rytui, į jo namus pasibeldė saugumiečiai ir karininkai. Prasidėjo krata – ieškota ginklų, išnaršytas kiekvienas kampelis, peržiūrėtas kiekvienas lapelis. Surinkti dienoraščiai, eilėraščiai ir visa, kas galėjo pasirodyti įtartina.

Dainotas prisiminė: „Karininkas sėdėjo kambary, o aš vėliau įsliūkinau į miegamąjį. Žiūriu – langas, o už lango, sodely – nieko. Pagavo toks nenumaldomas laisvės troškimas, kad jau norėjau patyliukais išlipti pro langą ir lyg niekur nieko per sodelį iškeliauti. Bet paskutinę akimirką suveikė proto balsas: kur tu dingsi, išėjęs su prasidedančia plaučių tuberkulioze? O tada – ir mamai, ir tėčiui viskas. Juos ištrems, o tu galėsi kukuoti Ančios pakrantėje ant akmens: be namų, be ateities ir be sveikatos.“

Nusprendęs nebėgti, Dainotas buvo suimtas ir išvežtas į Šubertinę – NKVD kalėjimą Tauragėje. Ten, gyvenant itin prastomis sąlygomis, jo sveikata sparčiai blogėjo. Kamavo aukšta temperatūra, o gydytojo pagalba buvo suteikta tik po ilgų ir atkaklių prašymų.

Teismo nuosprendis – jaunystei ir laisvei

Nelaimėlių kelionė iš Šubertinės tęsėsi į Vilniaus saugumo kalėjimą. Ten prasidėjo ilgi tardymai ir bylos tyrimas. 1951 m. rugpjūčio 22 – 23 dienomis įvyko teismas. Vienuolika jaunuolių – Dainotas Habdangas, Aleksas Dabulskis, Petras Bertašius, Juozas Kinderis, Boleslovas Rimkus, Steponas Kubilius, Antanas Šernius, Juozas Rūkas, Juozas Šimkus, Stanislovas Venckus ir Petronelė Visliauskaitė – buvo nuteisti: 25 metai kalėjimo ir 5 metai tremties. Aleksas Dabulskis vėliau prisiminė: „Skaitant teismo nuosprendį visi kvatojome – niekaip netikėjome, kad mus laikė tokiais pavojingais nusikaltėliais ir už tai atseikėjo pačią didžiausią bausmę.“

Gyvybės kaina – lietuvio pagalba

Dainotas Habdangas pateko į Taišeto ypatingojo režimo lagerį – miško kirtėjų koloną. Alinantis darbas ir prasta sveikata greitai ėmė silpninti jaunuolio jėgas. Po trejų metų jis buvo perkeltas į to paties lagerio 02 koloną – centrinę ligoninę. Ten likimas suvedė jį su felčeriu Kęstučiu Balčiūnu.

Ligoninėje sunkiai sergančių kalinių ilgai nelaikydavo – po dviejų ar trijų savaičių vėl siųsdavo į mišką. Tačiau tarp lagerio lietuvių gyvavo nerašyta taisyklė – padėti savam. Kęstutis sugalvojo, kaip apgauti ligoninės administraciją ir išgelbėti Dainotui gyvybę – neva jį įdarbinant. „Lagerininkai sakydavo: dykinėjimo diena lygi mėnesiui gyvenimo. Ir jie buvo teisūs – miško darbai gana greitai nualindavo žmones“, – prisiminė K. Balčiūnas.

Dainotas ir Kęstutis kartu dirbo ligoninėje iki 1956 m. gegužės pabaigos, kai Maskvos komisija pradėjo masinį politinių kalinių paleidimą. Gegužės 30 d. paleistieji iš ligoninės pirmą kartą po daugelio metų vyko namo keleiviniais, o ne gyvuliniais vagonais.

Sugrįžimas ir tyli kova

Grįžęs į Lietuvą, D. Habdangas gyveno prasmingai: sukūrė šeimą, dirbo felčeriu, mokytoju. 1977 m. įkūrė Skaudvilės muziejų, vadovavo vietos Sąjūdžio grupei. Tikėjo laisva Lietuva, tačiau jos taip ir nesulaukė.

1989 m. birželio 24 d. jis kreipėsi į prokurorą prašydamas reabilitacijos. Pareiškime rašė, kad teisme niekada nebuvo paminėtas tikrasis atsišaukimų spausdintojas – saugumietis, pasivadinęs Lyru.
„Niekam jokio keršto nejaučiu – suklysti gyvenime galėjo ne vienas. Norėčiau tik moralinio teisingumo“, – teigė Dainotas.

Deja, jaunystėje prasidėjusi liga, tremties sunkumai ir išsekusi sveikata padarė savo – praėjus vos mėnesiui po reabilitacijos prašymo, liepos 26 d. Dainotas Habdangas mirė. Reabilitacijos pažyma D. Habdangui atėjo tik po pusės metų.

Šios istorijos liudijimas primena, kokia didelė kaina buvo sumokėta už laisvę ir tautinę savimonę. Jaunimo drąsa ir idealizmas, nepaisant bauginimų ir sunkumų, išliko gyvas širdyse ir prisiminimuose, suteikdamas vilties ir jėgų ateities kartoms. Gedulo ir vilties diena – tai ne tik skaudi praeities dalis, bet ir pamoka, kad laisvė niekada nėra savaime suprantama dovana, ją reikia branginti ir saugoti kiekvieną dieną.

Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkė Inga Nagaitienė

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.