Kultūra

Evelina Šimkutė kuria Gyvą Žalgirių mikrorajono archyvą Tauragėje

• Rugpjūčio 19, 2025

Evelina Šimkutė – menininkė, burianti bendruomenes netradicinėse erdvėse, kurdama renginius, dirbtuves ir įvairias iniciatyvas. Kaip pati sako, labiausiai ją įkvepia mikrorajonai ir viešosios erdvėse tarp daugiabučių – ten, kur verda kasdienis gyvenimas.

Tokia ir yra jos kuruojama iniciatyva „Gyvas mikrorajono archyvas“, nuo pavasario vykstanti Tauragėje. Šio projekto kulminacija – rugsėjį atidaroma paroda, kurioje atsiskleis Žalgirių mikrorajono gyventojų istorijos, nuotraukos ir archyvinės fotografijos.

Pasak Evelinos Šimkutės, tai – būdas užfiksuoti dar neužrašytus, bet labai svarbius vietos istorijos puslapius. O kartu ir kvietimas iš naujo pamatyti, įvertinti bei džiaugtis tuo, kas yra visai šalia mūsų.

– Evelina, šiandien meną, kultūrą nešate į mikrorajonus. Koks jūsų pačios ryšys su miestu, viešosiomis erdvėmis?

– Užaugau Šilainių mikrorajone Kaune, matydama didelį betoninių kalnų masyvą. Mano šeima į šviežiai pastatytą rajoną įsikraustė kartu su pirmaisiais naujakuriais, čia susikūrė nauja, lokaliai apibrėžta kaimynystė. Tame augau, man tai svarbu, rūpi, tad daugiabučių rajonas – mano gimtinė, įkvepianti kūrybai.

– Šilainiuose prabėgo ir jūsų vaikystė. Kokia ji buvo?

– Kai buvau vaikas, geopolitinė situacija buvo įtempta, bet jaučiausi apsaugota – tiek tėvų, tiek aplinkos. Jaučiau ore tvyrojusias įtampas, bet turėjau šaunią vaikystę su daugybe draugų – šeimos gyveno tose pačiose laiptinėse, todėl galėjai išeiti į kiemą, visą dieną žaisti, o namo grįžti tik dėl to, kad reikia pavalgyti.

Per savo namų langą mačiau daug medžių, dideles viešas erdves, kurios, jaučiau, priklauso ne tik daugiabučių gyventojams, kaimynams, bet ir man. Žinojau, kad galiu laisvai žaisti, būti, šalia namų esančiose erdvėse jaustis saugiai. Daug ką nustebina, kad Šilainiuose taip tylu, žalia. Tai – dėkingas mikrorajono planavimas, apgalvojimas, kur laiką leis vaikai, suaugusieji, kur jie galės žaisti ar sportuoti. Man augant, šios erdvės dar nebuvo aptvertos – jomis rūpindavomės visi kartu: talkose arba individualiai. Norėjome kurti aplinką, kurioje mums, gyventojams, būtų gera būti.

– Anksčiau gyvenote ir kūrėte Londone. Kas paskatino sugrįžti į Lietuvą?

– 12 metų gyvenau Anglijoje ir kūriau objektus, skulptūras, fotografijas, performansus, kurie buvo įkvėpti vietos, kurioje užaugau – Šilainių. Rodžiau kūrinius Londone, kituose miestuose, kalbėjau su žmonėmis, kaip jie mato, supranta tuos darbus. Ilgainiui pasidarė aišku, kad kažko trūksta. O tas kažkas buvo žmonės ir vieta.

2015 metais nusprendžiau visą kūrybinę praktiką perkelti į Šilainius, būti ten, iš kur tos idėjos kyla. Pradžioje labai jaudinausi, kad žmonėms nepatiks, jie bus labai skeptiški, juk braunuosi į jų kiemą, gal net laiptinę. Buvau maloniai nustebinta, nes nors tai buvo neįprasta, žmonės buvo labai draugiški. Pati pradžia atrodė stipri, kadangi nieko panašaus nebuvo vykę, tai natūraliai nauji dalykai atrodė labiau matomi.

– Kuo kūryba viešosiose erdvėse skiriasi nuo kūrybos studijoje, meno galerijoje? Ko reikia tarp žmonių kuriančiam menininkui?

– Labai svarbu tiesiog būti erdvėje jautriai ir atvirai. Man labai įdomu, kad nežinai, į kurią pusę pakryps tavo darbas. Negali nuspėti, ką papasakos žmonės, kurie prisijungia prie veiklų, dalyvauja dirbtuvėse, dalijasi prisiminimais – ypač tokiuose projektuose kaip Gyvas mikrorajono archyvas. Istorijos gali būti sukrečiančios, jautrios, gilios. Kartais pasakojimai sujaudina iki ašarų, kyla daug minčių – tai nebetelpa į projekto rėmus. Projekte dalyvauja visi – nuo trejų metų vaiko iki garbaus amžiaus senjorų, kurie ateina su savo gyvenimo archyvu, kurį nori kažkam perduoti.

– Savo veiklas pradėjote Kaune, Šilainiuose, o tęsėte kituose miestuose, tarp kurių – ir Tauragė. Ką pastebėjote apie Tauragės Žalgirių mikrorajoną?

– Gyvo mikrorajono archyvo įgyvendinimo tikslas – surinkti gyventojų pasakojimus ir nuotraukas, padaryti naujas serijas fotografijų, pamatyti, kaip rajonas atrodo dabar. Surinkome kelis šimtus muziejinių vertybių, kuriose užfiksuota vietos istorija. Įvykdžius projektą Šilainiuose, keliavome į Klaipėdos Pietinį, Šiaulių Pietinį bei Tauragės Žalgirių rajoną.

Žalgirių mikrorajone didžiausią įspūdį paliko vietinių gyventojų draugiškumas, mandagumas, šiltumas. Taip pat gamtos elementai – kaip nuostabu turėti tvenkinį, miškelį, daugybę paukščių, žmonės čia gali net ir žvejoti. Biologinė įvairovė, gamtos kaimynystė ir žmonių draugiškumas yra didžiulė vertybė. Pradėjus dirbti jaučiau atvirumą, išgirdau įvairiausias istorijas – nuo anekdotų apie Zumpės tvenkinį iki gyvenimiškų, jautrių, prasmingų pasidalijimų.

– Kodėl tai atrodo svarbu, vertinga?

– Noriu paskatinti bendravimą, sukurti erdves susitikti. Per ekspedicijas, pasivaikščiojimus, dirbtuves skirtingų kartų žmonės pasikalba, susipažįsta – o tai skatina bendruomeniškumą, kurio, gyventojai patys įvardina, trūksta.

Per dešimtmetį veiklų Šilainiuose kartu su Rūta Lukošiūnaite sukūrėme metodą, kaip kalbėtis, kaip rinkti informaciją, organizuoti veiklas, kad pavyktų surinkti norimą archyvą. Vienas iš tikslų – parodyti mikrorajono vertę, ypač – erdvių tarp namų. Gyvendamas rajone, atsikeli, vyksti į darbą, mokyklą, parduotuvę, bet tam nesuteiki reikšmės. Norėčiau, kad žmonės pastebėtų aplink esančius dalykus – ar tai būtų gerai suplanuota vieša erdvė, labai plati biologinė įvairovė, galbūt gražus kaimynės darželis, o gal lizdai, paukščiai, reti vabaliukai, grybai, apie kuriuos nežinojome. Pavyzdžiui, Tauragės Žalgirių rajone gyvena daugiau nei 20 paukščių rūšių, čia kartu su vietos gamtininkais radome į radonąją knygą įrašytą mažąjį baublį! O Šilainiuose galima ir grybauti. Galbūt, pastebėjus šiuos dalykus, norėsis rajono erdves labiau saugoti, prižiūrėti.

Galiausiai noriu parodyti rajone esančias galimybes. Gyventojai nustemba, kad krepšinio aikštelėje gali vykti koncertas, skaitymai, paroda. Žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių nesilanko muziejuose ar galerijose, tai – galimybė patirti kažką naujo. Taip pat svarbu paskatinti vietos kūrėjus dirbti mikrorajonuose. Tokia kūryba nėra lengva – tenka būti po atviru dangumi, nėra elektros, patogumų. Tačiau norisi savo pavyzdžiu kalbėti apie vietas, kuriose galima dalintis kūryba. Galbūt taip daugiau kūrėjų išdrįs kurti ir dalintis kūryba ne tik miesto centre.

– Ką sutikti žmonės pasakoja, kokiomis istorijomis nori dalintis?

– Kadangi nesu vietinė, turiu daugybę klausimų. Žmonės dalijasi vaikystės žaidimais, pasakoja apie sekretų ieškojimą, dekučių pasitiesimus laiptinėje. Prie Zumpės tvenkinio buvo plytinė, prie kurios pažaisti burdavosi vaikai. Rajonas buvo pastatytas tam, kad žmonės, dirbantys fabrikuose, turėtų kur gyventi. Todėl į darbą visi keliaudavo būriu, per geležinkelį. Dabartinis Kartų parkas, įvairios vietovės atrodė visai kitaip.

– Kaip Žalgirių mikrorajono gyventojai atsiliepia apie savo gyvenamąją vietą? Ar keičiasi šios vietos tradicijos, gyvenimo būdas, bendruomeniškumas?

Gyventojai pasakoja, kad anksčiau bendruomeniškumą pajausti buvo lengviau – kaimynai kartu švęsdavo gimtadienius ar Naujus metus, Kalėdas. Viešose erdvėse būdavo daugiau talkų.

Keičiasi kartos, įsikelia jaunos šeimos su vaikais, mažiau pažįstame vienas kitą. Renovacijos Tauragėje vyksta gan sparčiai, deja, kartais biologinės įvairovės, senjorų užimtumo ar vaikų žaidimams skirtų erdvių sąskaita. Pavyzdžiui, erdvės tarp namų vis dažniau pritaikomos automobiliams, o ne vaikams. Nevisada susimąstome, ką vertėtų išsaugoti. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu galvoti ne tik apie tai, kaip jaučiuosi dabar, bet ir ko man reikės po dvidešimties, penkiasdešimties metų, ko ateityje reikės vaikams. Galbūt norėsiu žalios erdvės netoliese, suolelio ar šešėlio, kad vasarą nebūtų taip karšta?

– Didelė mikrorajonų dalis susijusi su sudėtingais šalies istorijos puslapiais. Ar tai vis dar jaučiama bendraujant su gyventojais?

– Visoje Lietuvoje pastebiu tai, kas mums, lietuviams, žinant mūsų valstybės istoriją, yra likę pasąmonėje, su kuo mes vis dar dirbame – atsargumą, įtampą. Kiekviename mieste, taip pat ir Tauragėje, sutinku žmonių, kurie sako, kad nenori dalintis, nes tas laikotarpis buvo labai sunkus, bijo, kad pasipasakojus kas nors nutiks. Dažnas sako, jog tuo laikotarpiu buvo priverstas kurti sienas aplink save ir savo šeimą, ir man vis dar sunku per tai perlipti. Skaudu girdėti, kad tas sunkumas vis dar egzistuoja, bet, mano nuomone, tokie projektai ir yra būdas pradėti kalbėtis, paskatinti pasidalinti dalykais, apie kuriuos įprastai nesikalbame.

Prabėgusiame laikotarpyje buvo daug kontekstų, kurie susipynė, kurie, mano galva, nėra pakankamai užfiksuoti. Po šimto metų žmonės norės pasižiūrėti, kaip viskas atrodė, tačiau informacijos neras. Norisi tai užfiksuoti – ne tik tada, kai smagu, bet ir kai skaudu, kai jautru. Mano galva, tai yra reikalinga.

– Ką parodos Gyvasis Žalgirių mikrorajono archyvas lankytojai galės pamatyti? Kokie dalykai, istorijos, fotografijos bus eksponuojami?

– Žalgirių gyvas archyvas yra apie rajoną ir kaimynystę. Paroda bus surinkta tiek iš gyventojų atneštų nuotraukų – kaip atrodė šventės, žaidimai kieme, tuometinės mados, Žalgiriai skirtingais laikmečiais, taip pat iš profesionalių fotografų užfiksuotų nuotraukų, atskleidžiančių rajono istorijas, kurios dar niekada nebuvo kūrybiškai tyrinėtos. Išvysime ir istorines fotografijas iš tų laikų, kai daugiabučių dar tik buvo statomi. Ekspozicijoje atsispindės ir gamtos kaimynystė, atsiskleis biologinė įvairovė – net vandenyje.

Paroda vyks Kartų parke, todėl bus galima pasivaikščioti, patirti miesto ir gamtos sinergiją. Tikiu, kad ne vietiniai lankytojai galės prisiminti savo patirtis, nesvarbu, kokiame rajone užaugo, pagalvoti, kas guli jų stalčiuose. Kad ir kokiame Lietuvos rajone gyvenate, muziejams, archyvams reikia fotografijų, objektų, ne tokios senos istorijos. Būtent taip galima sukurti vietos įkvėptą pasakojimą.

– Dėkojame už pokalbį.