Archyvų paslaptys

Dar šis tas apie Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčią

• Eglė Červinskaitė
• Gruodžio 24, 2024

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia kraštotyrininkus, žurnalistus ir menotyrininkus domina daugeliu aspektų – dėl vertingųjų savybių, atspindinčių žemaitiškos sakralinės liaudies architektūros braižą, vertingos vidaus puošybos bei išsaugotos autentiškos išvaizdos. Nėra abejonės jog šventovė, pastatyta miestelio centre ant kalnelio – tikra Skaudvilės pažiba ir bendruomenės turtas. Ypatingas ne tik pastatas. Devintus metus tarnystės ten skaičiuojantis klebonas kanauninkas Alvidas Bridikis kuria tikinčiuosius telkiančias tradicijas bei atsakingai vykdo bažnyčios restauracijos ir išsaugojimo darbus.

Dviejų amžių istorija
Skaudvilėje koplyčia istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1750 m., ji stovėjo dabartinių kapinaičių teritorijoje. O Šv. Kryžiaus bažnyčia, tokia kokia yra šiandien, pastatyta 1790 m. Batakių seniūno Ignoto Micevičiaus. Anot Lietuvos medinės sakralinės architektūros tyrinėtojos dr. Algės Jankevičienės, ši bažnyčia – viena iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių statinių.

Apie šią bažnyčią rašyta jau ne kartą, per nepriklausomybės laikotarpį pasirodė keletas mokslinių tekstų. Štai Dalia Ramonienė straipsnyje „Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčia“, publikuotame Vilniaus dailės akademijos leidyklos 2007 m. išleistame straipsnių rinkinyje „Tauragės kraštas : istorija, kultūra, meno paminklai֧“ (sudarytoja Dalia Klajumienė), pabrėžia bažnyčios interjero ir architektūros meninę vertę: „interjero architektūriniuose ir dekoro elementuose vyrauja stilių įvairovė: raiškios vėlyvojo baroko, aiškios klasicizmo formos pinasi su istorizmo ir eklektikos elementais. Bažnyčioje gausu vertingų profesionaliosios ir liaudies dailės kūrinių. Šiaurytiniame šventoriaus kampe yra medinė liaudiškos architektūros formų varpinė.“

Varpinė taip pat tyrinėta atskirai. Istoriniuose šaltiniuose Povilas Šverebas straipsnyje „Skaudvilės buvusio valsčiaus katalikų bažnyčių varpinės ir varpai“, išsamiai skelbia 2003, 2006 ir 2008 vykdytų bažnyčių varpų ir varpinių tyrimų išvadas. Anot autoriaus, panašu, kad varpinė dabartinę išvaizdą įgavo 1839 m. P. Šverebas rašo, jog Skaudvilė bažnyčia nuo pastatymo turėjo nuo 2 iki 4 varpų, o skaudviliškiai nuolat rūpindavosi varpų skambesiu: „iki Pirmojo pasaulinio karo jie [skaudviliškiai, – red.] turėjo keturis varpus. Per karą prarado du. Dabar varpinėje kabo du varpai, 1889 m. nulieti Varšuvoje A. Zvolinskio.“

Labai išsamus a.a. Edmundo Mažrimo straipsnis, skirtas šiam unikaliam statiniu, publikuotas jo išleistoje knygelėje „Skaudvilė. Kur priešai skaudžiai nusivylė“ (2015 m.) Autorius išsamiai aprašo iš įvairių šaltinių žinomą bažnyčios istoriją, išvaizdą, reikšmę bendruomenei bei architektūrines vertingąsias savybes. Dauguma po to sekusių pažintinių tekstų remiasi jo surinkta medžiaga bei įžvalgomis.

Nepasidavė ateizmui
Bažnytinių dokumentų daug neišlikę nedaug, E. Mažrimo teigimu, nors bažnyčios metrikos knygos pradėtos vesti nuo 1791 m., Skaudvilės bažnyčia turėjo savo seną archyvą, tačiau didžiąją dalį archyvinių dokumentų sovietai 1940 m. išvežė į kartono fabriką sunaikinimui.

Svarbu paminėti, jog du šimtmečius skaičiuojanti bažnyčia Skaudvilės bendruomenei visuomet turėjo ypatingą reikšmę. Užfiksuoti liudijimai, kai sovietmečiu Žemaitijoje buvo padeginėjamos bažnyčios – Batakių bažnyčia neišliko – Skaudviliškiai savo bažnyčios rinkosi saugoti naktį. Nuo represijų kentėjo ir čia tarnavę kunigai – Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos 64 numeryje, išleistame 1984 m. spalio 7 d., žinios iš Skaudvilės: „Skaudvilė, 1984 m. birželio 8 d. Skaudvilės bažnyčioje po pamaldų klebonas kun. Jonas Kauneckas pasakė katechetinį pamokslą apie išpažintį, pamokslo metu, priėjęs prie klausyklos, parodė vaikams, kaip atlikti išpažintį, ir tai buvo palaikyta nusikaltimu. Po pamokslo į zakristiją, neva bažnyčios apšildymo tikslu, prisistatė Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ulbienė, vykdomojo komiteto sekretorė Karosienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jancevičienė ir pakvietė kun. J. Kaunecką atvykti į vykdomąjį komitetą.“

Saugomi sakralinio meno kūriniai
Anot paveldosaugos specialistų, Skaudvilės bažnyčia – vienas iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių pastatų. Bažnyčia pastatyta 1790 metais, stogas buvo dengtas šiaudais, vėliau – lentelėmis, o 1962–1970 m. bažnyčios ir varpinės stogai perdengti skarda, 1967 m. apkalti bažnyčios bokšteliai. Nors atlikti nedideli pertvarkymai, iš esmės pastatas pasiekė mūsų dienas reikšmingai nepakeistas. Anuomet statybai panaudoti ypatingos kokybės rąstai, nes ir po poros šimtų metų dauguma jų išliko puikios būklės. Bažnyčios fasadai, ypač pagrindinis fasadas, skirtingai nuo kitų Žemaitijos regiono sakralinių pastatų, išsiskiria puošnumu. 2014–2015 m. atliekant bažnyčios fasadų restauracijos darbus, restauratorius nustebino ir netradicinis rąstų sunėrimas.

Tvarkant fasadą nuspręsta restauruoti ir dekoro elementus – restauruoti langų vitražai, atstatytos langų ir durų metalinės, kalvių darbo detalės (langų rėmai, grotos, durų apkaustai, vyriai, rankenos, užraktai ir pan.). Restauruoti dekoratyviniai fasadų akcentai: žibintai prie šiaurinių ir vakarinių durų bei jų kronšteinai, pagrindinio fasado niša su skulptūromis ir drožinėtomis ažūrinėmis užuolaidėlėmis, Dievo Apvaizdos akis, christograma, du mediniai kryžiai.
Pradėjus restauruoti bažnyčios išorę, atkreiptas dėmesys į būtinybę išsaugoti vertingą vidaus profesionalaus sakralinio bei liaudies meno kūrinių kolekciją, taip pat parapijos lėšomis prieš porą metų sutvarkyti šventoriaus vartai.

Šiemet bažnyčios prieigose ir viduje vėl suręsti pastoliai. Atnaujinta varpinė, šiuo metu vykdomi didžiojo dviejų aukštų Šventojo Kryžiaus altoriaus su tabernakuliu, kulptūromis, skulptūrine „Nukryžiavimo“ grupe ir dviem sakyklom konservavimo restauravimo darbai. Darbus vykdo restauratorius Stanislovas Stanionis: jau pašalinti vėlyvų uždažymų sluoksniai, atidengtas autentiškas lesiravimo sluoksnis.

Į Skaudvilės bažnyčios įspūdingą presbiterijos (presbiterija (lot. presbiter – kunigas) – priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui, kitaip choras, – red.) apipavidalinimą, dviaukštį sudėtingos kompozicijos didįjį altorių atkreipė dėmesį architektūros ir dailės specialistai. Dailėtyrininkei Astai Giniūnienei mintis išsamiau panagrinėti šį kompleksą kilo 2021 m. Kultūros paveldo centro pavedimu apsilankius Skaudvilės bažnyčioje. Autorę sudomino Skaudvilėje dirbusio skulptoriaus Felikso Gedvilo kūryba.

Pasak A. Giniūnienės, nors jau minėta D. Ramonienė dviem lygiais, skirtingais planais įrengtą presbiterijos altorių datavo XVIII a. pab.-XIX a. pr., visą priskirdama liaudies meistrui F. Gedvilui, atlikus natūrinius tyrimus dviaukščio altoriaus atribucija pasirodė kur kas sudėtingesnė, paaiškėjo, kad tai nevienalaikis ir skirtingų meistrų sukurtas kompleksas. Šią prielaidą esą patvirtino ir šv. Petro skulptūros išskobtoje ertmėje įrėžta, anksčiau tyrinėtojų nepastebėta, data – „1877“. Ano autorės, tuomet prasidėjo didieji presbiterijos puošybos darbai. Skaudvilės bažnyčios interjerui įtakos turėjo Batakių bažnyčios, statytos 1776 m., pavyzdys (per 1970 m. gaisrą Batakių bažnyčia sudegė).

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia – svarbi bendruomenės gyvenimo dalis. Čia minimi iškilmingi atlaidai, teikiami sakramentai, siekiama, jog kiekvienas jaustųsi laukiamas. 2022 m. klebonas A. Bridikis pradėjo gražią tradiciją – rugpjūčio mėnesį švenčiami Švč. Mergelės ėmimo į dangų atlaidai (Žolinė) jau trečius metus tampa didžiule parapijos bendruomenės švente, mat sutuoktiniai kviečiami atnaujinti įžadus.

Netrukus, kaip ir kasmet, tikinčiuosius į bažnyčią suburs šv. Kalėdų pamaldos.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuojs Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 eur.