Asmenybės

Bičiulis, kuriam talentų Dievulis nepagailėjo

• Eugenijus Šaltis
• Lapkričio 17, 2024

2024 metų lapkričio 18 dieną Edmundui Mažrimui būtų sukakę 70 metų, bet štai jau penkeri metai, kai jo nebėra.

Kai Tauragėje netekome paminklosaugininko Edmundo Mažrimo (1954-2019), pajutome, kad atsivėrė ne tik tuštuma, netekus bičiulio, bet atsirado intelektualinis vakuumas. Daug kartų per tuos penkis metus, kai jo nebėra, norėjosi Edmundui skambinti ir pasiteirauti tai vieno, tai kito dalyko, pasinaudoti žiniomis, kurių pilna buvo jo galva, ypač apie Tauragę, jos praeitį, apie dailę, apie kultūros paminklus, bendrąją istoriją, net muziką...Bet skambinti jau nebėra kam, tuomet imi į rankas Edmundo parašytas knygas ir ieškai. Ne viską spėjo jis parašyti, ką norėjo ir ką galbūt buvo suplanavęs, bet parašė tikrai daug. Drąsiai teigiu, kad tokio savo krašto praeities žinovo, kultūros paveldo puoselėtojo ir sergėtojo Tauragėje daugiau nebuvo ir kol kas nėra. Gal atsiras.

Buvome vienas kitam viršininkai

Su Edmundu Mažrimu susipažinau porai metų ar kiek daugiau praėjus nuo mano atvykimo dirbti į Tauragę, tuometinę Tauragės 2-ąją vidurinę mokyklą. Buvo 1974-ieji metai. Baigę Klaipėdos muzikos fakultetą, į beveik nepažįstamą Tauragę su žmona ir vyresnėliu sūnumi atvykome šiek tiek matę gyvo kultūros gyvenimo Klaipėdoje, pakeliavę po dainų šventes Vilniuje, Taline, Rygoje, pamilę Klaipėdos teatrą, kur studentai lankydavosi nemokamai, parodę studento pažymėjimą, nemažai koncertavę su choro studijos mišriu choru, lankę daugybė koncertų Klaipėdos tuometinėje filharmonijoje, todėl ir Tauragėje greit įsijungėme į kultūros gyvenimą. Tuo metu čia aktyviai veikė Antano Naraškevičiaus vadovaujamas liaudies teatras (Antanas suvaidino nemažą vaidmenį Edmundo gyvenime), statė įdomius ir tam laikmečiui drąsius spektaklius iš lietuviškų tarpukario vakarų repertuaro, gražiai skambėjo dainų ir šokių ansamblis „Jūra“, nusipelnęs ir Lietuvoje gerai žinomas, aktyviai dirbo liaudies meistrų klubas „Versmė“. Klubas turėjo savo patalpas ant tauragiškiams gerai žinomo Vymerio kalno (Augustas Vymeris nuo 1911 m. iki mirties 1942 m. buvo evangelikų liuteronų kunigas, garsus švietėjas, kultūrininkas, visuomenininkas, minėtos patalpos grąžintos Tauragės evangelikų liuteronų parapijai). Čia pirmą kartą ir pamačiau Edmundą Mažrimą (turėjo būti apie 1976 metus) kaip tapytoją – avangardinį, modernų, maištingą, įdomų, jaunatvišką. Jaunas ir buvo tuomet, irgi neseniai parvykęs su žmona Ala iš Klaipėdos. Netrukus su juo susipažinau ir asmeniškai. Ta pažintis peraugo į bendradarbiavimą, bičiulystę, draugystę ir taip susipynė, kad buvo momentų, kai aš buvau jo viršininku ir buvo momentų, kai jis buvo mano. Dėl tokios padėties kildavo labai gerų progų pajuokavimams, paironizavimui, pasierzinimui.

Padėdavo vesti pamokas

Po mūsų pažinties Edmundą pradėjau kviesti į savo lietuvių literatūros pamokas vyresniųjų klasių mokiniams. Tai labai padėdavo sudominti mokinus, ypač kalbant apie tarpukario Lietuvos literatūrą, kultūrą. Edmundas pasakodavo apie dailę, jos istoriją, aš pridurdavau apie muziką ir literatūrą (buvau lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytojas). Visai gera sintezė išeidavo, mokiniai laukdavo tokių nestandartinių pamokų, o ypač išvykų į parodas, kur gidu būdavo bičiulis. Šitoks bendradarbiavimas tęsėsi visą gyvenimą. Dirbant Tauragės tuometinės 5-osios vidurinės mokyklos direktoriumi nuo 1998 metų, su Edmundu sugalvojome, kad vietoj dar tuo metu reikalaujamų partinių susirinkimų ir kitų visokių kompartijos nurodytų nesąmonių, mes vyktume tvarkyti Tauragės krašto piliakalnių. Tai buvo naujas dalykas tuometinėje šiek tiek sustabarėjusioje mokykloje, o mokytojai jį priėmė labai noriai ir smagiai. Edmundas ne tik suplanuodavo, ką reiktų padaryti, kokius krūmus iškirsti, šiukšles surinkti, bet įdomiai pasakodavo mokytojams legendas, nuotykius, istorijas, susijusias su tvarkomu piliakalniu, pateikdavo vertingų žinių apie bendrąją istoriją, kuri sovietų buvo taip supainiota, kad net istorijos mokytojai pasimesdavo. Edmundas daug ką išaiškindavo. Iš kur tokios jo žinios, gali kilti klausimas? Jis daug skaitydavo tarpukario literatūros, jos sistemingai ieškodavo ir rasdavo, čia ir Antanas Naraškevičius jam padėdavo, nes buvo bukinistas, turėjo retų ir tuo laiku gal net pavojingų laikyti leidinių, pats turėjo labai daug žinių iš istorijos, lietuvių, pasaulio literatūros.

Prisimenu dar vieną istoriją, manyčiau, labai įdomią ir pamokančią, kaip reikia vadovautis sveiku protu. Kai dirbau rajono kultūros skyriaus vedėju, sovietiniais metais, buvau gavęs „rajkomo“ užduotį pabandyti prišnekinti Edmundą ir Antą Naraškevičių, kad šie stotų į „šlovigąsias komunistų partijos gretas“. Pasakiau jiems šitą naujieną, iš anksto žinodamas jų reakciją. Visi smagiai ir ilgai juokėmės iš tokio sumanymo, bet net minties draugams nekilo stoti. Suprato, kad juos valdžia taip norėtų pažaboti, nes Edmundo tapyba, dekoracijos, domėjimasis preitimi, kultūros paveldu, dėmesys bažnytiniam menui, Antano spektakliai labai jau dvelkė tautiškumu, buvo maištingi ir visoje jų veikloje jautėsi stipri antitarybinė dvasia. Kiek vėliau, laisvėjant sovietiniam režimui, Edmundas ir Antanas aktyviai įsijungė į Sąjūdžo veiklą, Edmundas organizavo paminklų atsatymus (V. Putvinskio, V. Kudirkos ir kt.), Antanas redagavo Sąjūdžio leidinius.

Diskotekų vedėjas

Be visų minėtų veiklų Edmundas vienas iš pirmųjų Tauragėje, o gal ir pats pirmasis, pradėjo vesti diskotekas kultūros įstaigose. Jis labai domėjosi (ir taip visą gyvenimą) šiuolaikine muzika. Klasika gal kiek mažiau jam rūpėjo, bet nebuvo šiuolaikinės muzikinės grupės, apie kurią jis nežinotų, neturėtų plokštelių, įrašų. Vinilinių, kompaktinių plokštelių kolekciją Edmundas nuolat plėtė, važinėdavo į Rietavo turgų, į Klaipėdą, Vilnių, Rygą, Maskvą, Kaliningradą, ten turėdavo draugų, pažįstamų, su kuriais keisdavosi, pirkdavo ir plėsdavo savo plokštelių kolekciją. Muzikos jis nuolat klausydavo net dirbdamas, rašydamas straipsnius, tapydamas, raižydamas linoleumą. Vis mėgdavo prisiminti, kaip mes kartu dalyvavome respublikiniame diskotekininkų konkurse Palangoje (komandoje dar buvo Stasys Budvytis-Listonas, Viktoras Mockevičius, dar kažkas) ir ten laimėjome antrąją vietą. Iki pat gyvenimo pabaigos muzika jam buvo labai svarbi.

Filumenistas. Gaisrininkų asociacijos viceprezidentas. Florijonų statytojas

Tenka dabar stebėtis tikrai plačiu Edmundo diapazonu, jo veiklos mastu. Nežinau kito tokio žymaus Tauragėje, o gal ir visoje apskrityje, filumenisto kaip Edmundas. Jam geriausia dovana, grįžus iš užsienio, būdavo degtukų dėžutė. Jis buvo aistringas degtukų dėžučių etikečių kolekcionierius. Visą gyvenimą rinktąją ir puoselėtąją kolekciją dabar galima pamatyti Tauragės gaisrininkų asociacijos steigėjo Vlado Liekio muziejuje Kęsčių kaime Tauragės rajone. Beje, šos asociacijos prezidento Vlado Liekio pavaduotoju buvo Edmundas Mažrimas. Jis, kaip dailininkas ir kaip kultūros paveldo specialistas, labai daug prisidėjo, kad šis muziejus būtų įkurtas. Be jo konkrečios pagalbos kuriant ekspoziciją, vargu bau ar šitas muziejus būtų atsiradęs. Dėl to po Edmundo mirties vidaus tarnybos atsargos pulkininkas leitenantas Vladas Liekis savo muziejuje paskyrė nemažai vietos Edmundui, savo bičiuliui ir bendraminčiui.

Kartu su Vladu Liekiu Edmundas suplanavo ir pastatė Tauragės krašte daug Šv. Florijono skulptūrų. Jų pastangų dėka Šv. Florijonas dabar stovi, puošia aplinką ir saugo nuo gaisrų Milgaudžių, Prišmantų kaime, Lauksargiuose, Pagėgiuose ir kitur. Iš viso V. Liekis ir E. Mažrimas Tauragės krašte pastatė 10 koplytstulpių ir stogastulpių su Šv. Florijono statulėlėmis. Čia daug prisidėjo tautodailininkai, medžio drožėjai a.a Antanas Kazlauskas, seniausias ir garbingiausias dievdirbys a.a. Pranas Šaulys, jo sūnus Tomas Šaulys ir kiti.

Norėjo išbandyti viską savo kailiu

Edmundas norėdavo viską žinoti ar bent suprasti. Gerai išmanė buto remonto darbus, dažytojo amatą (kaip neišmanys, nes viską žinojo apie dažus), mokėdavo mikliai baldus surinkti, žvejyba buvo mėgstamas užsiėmimas. Šapalus gaudė klasiškai. Esame Vaiguvoje Knitūjoje ir Nemakščiuose Balčioje ir vėžius sėkmingai gaudę. Po to jis nutapė gražų paveikslą su vėžiais. Tiesa, nežinau, kur tas paveikslas yra dabar, gal kam nors padovanojo (Neseniai girdėjau, kad šis paveikslas yra pas tauragės liaudies teatro akttorių Rimantą Šimaitį). Atsimenu, kaip mokiau jį arti, arklį pasikinkius, šienauti dalgiu. Jam, mieste augusiam, buvo įdomu tai daryti – viską norėjo pažinti.

Sovietiniais laikais, man dirbant kultūros skyriaus vedėju, o Edmundui – metodininku kultūros paveldui (atrodo taip tuo laiku vadinosi pareigybė), jis labai prašė, kad būtų nupirktas benzininis pjūklas. Po to ir motociklas. Tie daiktai buvo reikalingi kultūros paveldo objektų lankymui, tvarkymui. Labai sunku buvo įrodyti rajono valdžiai, kam reikalingas pjūklas ir motociklas su priekaba. Buvo nelengva šnekėtis su rajono valdžia, reikėjo paskyrų šioms deficitinėms prekėms. Šiandien sunku įsivaizduoti tokius dalykus. Pavyko ir pjūklą „pramušti“, ir motociklą. Edmundas buvo labai patenkintas, važinėdavo po piliakalnius, kapinaites, pjaudavo menkaverčius medžius, krūmus. O motociklas ir pjūklas – tapo tiesiog legendomis apipinti daiktai.

Gidas. Plaukimo valtimis iniciatorius ir organizatorius

Buvo toks metas, kad Tauragėje nebuvo jokio turizmo informacijos centro, jokių profesionalių gidų, o ekskursijų atsirasdavo, norinčių pamatyti Tauragės kraštą būdavo. Reikėdavo ir valdžiai kartais aprodyti rajoną, jo įžymesnes vietas. Ekskursijas pravesdavo dažnai žurnalistas Bronislovas Jagminas, o paskui nebepakeičiamas ekskursijų vadovas buvo Edmundas. Tai dar viena jo veiklos sritis. Kultūros darbuotojams suorganizuotos ir pravestos ekskursijos būdavo ilgai aptarinėjamos, atsimenamos ir labai vertinamos. Vykdant bet kokius Tauragės kultūros centro projektus, labai dažnai, priimant kolektyvus, svečius, viena iš projekto dalių – ekskursija po miestą ar rajoną. Visi svečiai likdavo labai sužavėti Edmundo žiniomis, istorijomis, mokėjimu pasakoti įdomiai ir įtaigiai. Įsimintinos ekskursijos Vilniaus universiteto istorikams dėstytojams, vyrų chorų festivalių dalyviams, respublikos literatams ir daugybė kitų. Labai įdomių renginių Edmundas surengdavo minint Europos paveldo dienas, miesto šventes ir pan.

Jis nepamainomas vasaros atostogų organizatorius. Nežinau tiksliai kiek metų, bet turbūt susidarys kokios trys dešimtys, kai kiekvieną vasarą jis organizuodavo plaukimus Lietuvos upėmis. Plaukimuose guminėmis valtimis dalyvaudavo nuo pat mažų dienų Edmundo sūnus Polis ir duktė Rūta, vėliau ir anūkės, draugai - dailininkas ir paminklosaugininkas Algridas Remeikis, paminklosaugininkas Vidas Narbutas, chorvedys Zenonas Komskis, Edmundo brolis Eugenijus su vaikais ir dar daug kitų bičiulių, šeimos narių, žygiuose kai kada dalyvaudavo ir žmonos. Čia Edmundas viską suplanuodavo, numatydavo maršrutą, lankytinas vietas, sudėliodavo visokius tvarkaraščius ir pan. Taip ir vaikai užaugo, ir vaikaičiai ūgtelėjo, pamatę ir pakeliavę po keletą kartų Jūra, Minija, Dubysa, Šventąja, Venta... O kiek visokių nuotykių ir įspūdžių būdavo, nuotraukų, vėliau prisiminimų ir kaip vaikai laukdavo ateinančios vasaros, nors tuose plaukimuose nuvargdavo labai, bet viskas kaip mat užsimiršdavo ir likdavo tik šviesūs prisiminimai. Dar ir dabar jie išlikę visų atminty – šviesūs ir viliojantys.

Reikėjo duoną uždirbti

Žinoma, ne viskas čia taip romantiška buvo, kaip bandau pavaizduoti. Reikėjo dirbti, duoną uždirbti, vaikus auginti, butą gautą po ilgų darbo metų ir gyvenimo kartu su uošviais, apstatyti. Atlyginimai kultūros baruose dirbantiems buvo mažiausi iš visų tarnautojų prie sovietų. Niekas šiuo klausimu nepasikeitė ir Lietuvai nepriklausomybę atsikovojus. Kaip buvo mažiausi, taip ir liko. Ir gyveno Edmundas su žmona Ala, beje, režisūros mokslus baigusia, tik ne pagal specialybę dirbusia, iš valdiškų algelių. Iš tapybos Edmundas nemokėjo užsidirbti, gal ir nenorėjo. Ir nebuvo jis sutvertas komercijai. Jam vis kildavo idėjos, kurios reikalavo daug darbo, buvo labai reikalingos ir dar bus ilgai, bet pelno jokio nenešė. Nebuvo tie darbai tinkamai ir vertinami. Padėkos raštas, diplomas koks, ir gana. Kartais už kokią sukurtą emblemą, logotipą, už scenografiją teatrui nubirdavo viena kita mizeriška kapeikėlė ar centas.

Tobulėjo dienomis

Edmundas buvo labai imlus žmogus. Kai su juo susipažinau ir artimiau pradėjau bendrauti, mačiau jį žinant, kad jo lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos žinios yra silpnos. Labai įdėmiai paklausydavo patarimų, pats klausdavo, išdrįsdavo, nesikuklindavo. O kai jis pradėjo aktyviai reikštis rajono spaudoje arba rašyti knygas, klaidų darydavo vis mažiau. Labai greitai išmoko ir užpildė gramatikos spragas. Jei darė kokių klaidelių, tai kaip ir visi, kaip žurnalistai ir net lituanistai padaro. Tas dalykas labai mane stebino – pasakai kokį kalbinį ar rašybos niuansą, ar stiliaus klaidą pataisai, ar svetimybę kokią - jis daugiau ir nebedarydavo. Tas pats buvo ir su jo dailės darbais. Jei iš pradžių jį pažinojau kaip įdomų ir perspektyvų tapytoją, tai ilgainiui jis labiau persimetė į grafiką. Raižė linoleumą ir šitą grafikos būdą – linoraižinį – jis kuo puikiausiai įvaldė. Jam ypač sekėsi susikoncentruoti į smulkius darbus – emblemas, ekslibrisus, ženklelius. Dar ir dabar Tauragės autobusų parko automobiliai važinėja pažymėti Edmundo sukurta emblema, Tauragės literatų klubui „Žingsniai“ sukūrė ekslibrisą, ekslibrisų yra sukūręs daugybei Tauragės (ir ne tik) žmonių, įmonių, įstaigų, organizacijų. Net man piršliaujant savo giminaičių vestuvėse, dovanodavau Edmundo sukurtus ekslibrisus jaunajai, jaunajam ir bendrą abiem kartu. Tai buvo labai originalu ir netikėta. Ir gera, ilgaamžė dovana, galinti džiuginti kelias palikuonių kartas. Įsiminė Edmundo organizuotas ekslibrisų konkursas, skirtas Tauragės 500 metų jubiliejui. Padedant žinomam ekslibrisų meistrui, garsiam dailininkui, Tauragės garbės piliečiui Alfonsui Čepauskui, šiame konkurse dalyvavo dailininkai iš 17 pasaulio šalių. Pats Edmundas dalyvavo ne viename konkurse. Yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų Lenkijoje, Lietuvoje organizuotose ekslibrisų konkursuose. Gerai pamenu, kaip jis išraižė ir atspaudė gana didelį Šventojo Kazimiero atspaudą. Tai buvo gal prieš kokį 15-18 metų ir tuos atspaudus padovanojo buvusiam Tauragės kultūros namų direktoriui Kazimierui Grigalavičiui, muzikos mokytojui Kazimierui Jogaudu ir mano tėveliui Kazimierui ir man, kaip Kazimiero sūnui. Tas darbas ir dabar puošia mano kambarį. Beje, dažnai ekslibrisų gamyba vykdavo kartu su dailininku Algirdu Remeikiu. Yra tekę stebėti šį įdomų ekslibrisų gimimo procesą. Mano pakviestas, Edmundas yra ne vieną paskaitą vaikams surengęs tema „Kaip gimsta ekslibrisas“.

Scenografas

1976 m., sugrįžęs į Tauragę, paskatintas režisieriaus Antano Naraškevičiaus ir dailininko Aleksandro Fadino, Edmundas įsijungė į mėgėjiško teatro veiklą. Nuo 1979 metų sukurė virš dvidešimties scenografijų, dalyvavo mėgėjiško teatro regioniniuose festivaliuose „Kauno rampa-78“, „Vilniaus rampa-81“, „Žemaitijos rampa-83“, „Kauno rampa-84“, „Žemaitijos rampa-84“, 1984-1985 metų liaudies teatrų festivaliuose Palangoje ir kitur. Pirmosios vietos laimėtos 1981 m. respublikiniame liaudies teatrų konkurse už Tauragės liaudies teatrui sukurtą scenografiją Aleksandro Fromo - Gužučio „Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijono“ (iš lietuviškų vakarų repertuaro), 1984 m. Pabaltijo šalių liaudies teatrų festivalyje „Draugystės rampa“ Rygoje už Tauragės liaudies teatrui sukurtą scenografiją Juozo Erlicko pjesei „Blinkuva“. 1985 m. suteiktas Meno saviveiklos žymūno vardas. E. Mažrimas iki pat gyvenimo pabaigos buvo ir Tauragės asociacijos „Mažoji scena“ aktorius ir scenografas, sukūręs ne vieną vaidmenį ir apipavidalinęs keletą spektaklių.

Faktai apie Edmundą Mažrimą

Tauragės garbės pilietis (2018), Gabrielės Petkevičaitės – Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas už visuomeniškai aktualią publicistiką (2014), įvairių ekslibrisų konkursų Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia Lenkijoje) laureatas ir diplomantas, Tauragės liaudies teatro ir asociacijos „Mažojo scena“ aktorius ir nepamainomas dailininkas, scenografas, ilgiausiai Lietuvoje paminklų apsaugos sistemoje dirbęs, visoje Lietuvoje žinomas, vertinamas ir gerbiamas paminklosaugininkas Edmundas Mažrimas gimė 1954 m. lapkričio 18 d. Tauragėje. Nuo pat vaikystės jį traukė piešimas ir tapyba. Lankė dailininko V. Rimkaus dailės studiją Klaipėdoje, tapybos pradų mokėsi pas dailininką D. Neverdauską. Pirmieji darbai buvo eksponuojami personalinėse parodose Klaipėdoje, Šiauliuose. Tauragėje pirmąją personalinę tapybos parodą parengė 1978 m. Vėliau - Gargžduose, Plungėje, Pakruojyje, Kaune... Jo sukurti originalūs darbai „iškeliavo“ po visą Lietuvą ir užsienin.

Nors arčiau širdies tapyba, tačiau Edmundas kuria ir mažosios grafikos darbus. Nuo 1978 m. dalyvauja mažosios grafikos darbų parodose Lietuvoje ir užsienyje, galiausiai galutinai pasineria į grafiką.

Edmundas Mažrimas Tauragės rajono, Lietuvos spaudoje paskelbė per 300 įdomių straipsnių, daugiausia kraštotyrinėmis temomis. Jo rašiniai „Tauragiškių balse“, „Tauragės kurjeryje“ ( ypatingai priede „Taurragis“), leidinyje „Rambynas“ buvo ir tebėra itin mėgiami skaitytojų.

Ryškiausi jo leidiniai:

Edmundas Mažrimas, TAURAGĖS KONVENCIJAI 180 METŲ. // Tauragė, - 1992 m. (iliustruotas, 16 puslapių);

Edmundas Mažrimas, Jonas Liorančas. ŽVILGSNIS PRAEITIN. // Tauragė, - 1996 m. (iliustruotas, 42 puslapiai);

Edmundas Mažrimas. TAURAGĖ. Istorija ir urbanistinė raida. // Tauragė – 2002 m. (iliustruotas, 48 puslapiai);

Edmundas Mažrimas, Jonas Liorančas. PO LEMTIES ŽENKLU. // Tauragė – 2007 m. (iliustruotas, 88 puslapiai),

TAURAGĖ-500. Tarptautinio ekslibrisų konkurso katalogas // Tauragė – 2007 m. (iliustruotas, 32 puslapiai);

Edmundas Mažrimas, Jonas Liorančas. GYVENIMAS GRETA. // Tauragė – 2009 m. (iliustruotas, 56 puslapiai);

Edmundas Mažrimas, Albinas Batavičius. AKCINĖ BENDROVĖ TAURAGĖS MAISTAS 1932-2012. // Vilnius – 2012 (iliustruotas, 196 puslapiai);

Edmundas Mažrimas, Vidas Narbutas, Eugenijus Šaltis. TAURAGĖS KRAŠTO KULTŪROS PAVELDAS. // Šiauliai – 2013 m. (iliustruotas, 96 puslapiai);

Birutė Lukoševičienė, Edmundas Mažrimas, Iridija Mockienė. MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪROS ATSPINDŽIAI TAURAGĖS KRAŠTE. JONAS BICKA. // Šiauliai – 2013 m. (iliustruotas, 55 puslapiai) ir kt.

Sėkmingai vykdyti projektai kartu su fotografų klubu „Kadras“, įtraukiant jaunimą fotografuoti nekilnojamąjį kultūros paveldą. Taip pat sėkmingai įgyvendintas projektas (ir tai yra vienas svarbiausių ir reikšmingiausių E. Mažrimo, kaip paveldosaugininko, atliktų darbų) identifikuojant buvusią valstybinę sieną, veikusią nuo 1422 m. Melno taikos susitarimu.

2012 m. V. Liekis įkūrė ugniagesių asociaciją, tapo jos vadovu, o E. Mažrimas – pavaduotoju.

Edmundas Mažrimas buvo kolekcionierius, jo asmeniniame archyve sukaupta daug vertingos informacijos. Edmundo šeimos žinioje yra ir daugiau Edmundo kruopščiai rinktų vertingų archyvinių dokumentų, literatūros, straipsnių ir kt. Dalį jų šeima perleido Vl. Liekio muziejui, Tauragės krašto muziejui.

Norisi tikėti, kad jo pradėti gražūs darbai bus tęsiami, ir nėra abejonės, kad jo parašytos knygos, straipsniai, sukurti ekslibrisai ir paveikslai, kiti neįkainojami darbai labai ilgai tarnaus Tauragės krašto žmonėms, ves juos pažinimo keliu, o Edmundo Mažrimo vardas visada bus tariamas su pagarba ir meile, kaip savo krašto meilės, darbštumo, išmanumo pavyzdys.

Edmundas Mažrimas paliko savo Tauragės pilį, kur daug metų joje buvo jo darbo vieta, kur kūrė, planavo ir Anapilin išėjo gruodžio 16-osios rytą, 2019 metais, tik tik sulaukęs 65-erių. Jis palaidotas Tauragės miesto senosiose kapinėse.

Eugenijaus Šalčio archyvas