Archyvų paslaptys

Tauragės krašto muziejaus „Santaka" archyvo nuotraukos

Bažnyčių gatvė imperijos laikais

• Darius Kiniulis
• Vakar

Bažnyčių gatvė viena iš svarbiausių mieste, kartais, uždarius eismą, naudojama kaip alėja renginiams, mugėms, eisenoms. Vadinasi, laikoma reprezentuojančia gatve. Gatvės grindinys, pastatai šiais laikais tvarkingi, nudažyti, prižiūrėti, tačiau kažin, kiek stengiamasi, kad renovuojami ir naujai pastatyti statiniai šioje gatvėje išties teiktų pasigėrėjimą? Pavadinčiau ją dėžučių gatve. Tiesą sakant, didžioji dalis miesto užstatymo yra paprastų dėžučių tipo. Itin paprastos architektūros, tiesių fasadų statiniai. Kodėl? Nes taip pigiau ir greičiau. Ilgus dešimtmečius gyvenome nepritekliuje ir taip pripratome prie paprastumo, kad kai jau galėtume leisti sau gyventi puošniau, to nedarome. Naivu tikėtis, kad prie „dėžutinės“ architektūros pripratę gyventojai, taigi ir verslininkai, skoningai investuos į Bažnyčių gatvės užstatymą. Tam turėtų būti parengti ir veikti savivaldybės politika, užstatymo reikalavimai, o gal ir piniginiai paskatinimai verslininkams. Gatvė, kokia yra dabar – nei gera, nei bloga. Tai požiūrio į estetiką klausimas, ką mes laikome reprezentuojančia gatve. Kad geriau suprastume dabartį, susipažinkime su gatvės seniausia praeitimi.

Bažnyčių gatvė nėra sena. Plane nubraižyta 1836 m. Taigi, prieš 188 metus. Ruožas nuo dabartinės Vytauto gatvės iki katalikų bažnyčios pavadintas Kostelnaja (Bažnyčios) gatve, o nuo Vytauto gatvės iki dabartinės Gedimino gatvės gavo Školnaja (Mokyklos) vardą. Kurioje vietoje tiksliai buvo mokykla, deja, nepavyko sužinoti. Lietuvos miestų užstatymas pradėtas kryptingai planuoti tik XIX a. pradžioje. Rusijos imperijoje miestai tvarkyti centralizuotai, o sudarytus planus tvirtino caras. Tokie reikalavimai pirmiausia taikyti gubernijų ir apskričių centrams arba po didelių gaisrų. Kadangi tais laikais Tauragė buvo per maža ir apskrities miesto statuso neturėjo (centras buvo Raseiniai), aplinkybės perplanavimui atsirado po eilinio gaisro 1836 m., kuris sutapo su plento Tilžė-Tauragė-Skaudvilė-Kelmė-Šiauliai tiesimu. Naujasis miesto centras iš dabartinių Laisvės ir Stoties g. sankirtos – Senamiesčio skvero perkeltas palei naująjį plentą, lygiagrečiai suformuojant keletą gatvių. Nieko nežinome apie ankstyviausius Bažnyčių gatvės statinius, bet tai buvo nedideli mediniai namai. Pirmasis iškilęs mūras – jau 1839 m. pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga žydų bendruomenei. Sparčiai augant miestui 1857 m. šalia pastatyta antroji, didesnė. Jos stovėjo dabartinės M. Mažvydo progimnazijos stadiono vietoje. Stengiantis gaivinti istorinę atmintį, greta stadiono 2023 m. pastatytas paminklas, o 2024 m. rudenį sinagogų vietoje muziejaus organizuojamo festivalio „Kvadratu“ metu surengtas meninis pasirodymas, kada ant žemės atsigulę savanoriai atkartojo didžiosios sinagogos kontūrą. Statinių išorės modeliai pagal nuotraukas atkurti kompiuterine grafika, o juos pamatyti galima užsukus adresu: http://virtualusturas.tauragesmuziejus.lt/. Čia svarbu pabrėžti, kad iki 1965 m. Bažnyčių g. tęsėsi iki pat Gedimino g., tik minėtais metais perkirsta mokyklos stadiono, įrengiant parką bei pėsčiųjų M. Mažvydo alėją.

Antrasis mūrinis statinys buvo evangelikų liuteronų bažnyčia, stovinti iki šiol. Iš pradžių planuota bažnyčią statyti pilies vietoje, tačiau dėl sklypo kilus nesutarimams su muitine, bažnyčiai kitas sklypas paskirtas dabartinėje vietoje. Bažnyčia jame iškilo 1843 m. Gatvės dalimi buvo ir priešais liuteronų bažnyčią 1839 m. įrengta turgaus aikštė, užstatyta tik 1971 m., kai jos vietoje įkurtas vaikų darželis „Ąžuoliukas“. Taip sunaikintas istorinis XIX a. pr. suprojektuotas centro užstatymas.

Beveik turgaus centre ugniagesiai savanoriai 1897 m. pasistatė puošnų mūrinį dviaukštį pastatą su bokšteliu. Sugretinus senas aerofotografijas su šių laikų palydovinėmis nuotraukomis, akivaizdu, kad jis stovėjo šiandieninio „Ąžuoliuko“ vaikų darželio kieme ir būtent tarp abiejų darželio korpusų (Vytauto g. 58). Neatsitiktinai apie 1970 m. pradedant statyti darželį pasirinkta pamatus palikti po žole – mažiau darbo juos ardyti. Taigi didelė tikimybė darželio kieme pakasinėjus rasti ir senojo statinio pamatus. Tuo metu tai buvo vienas pačių gražiausių miesto statinių, statytas pagal kaimyninėje Vokietijoje (Rytų Prūsijoje) vyravusią raudonplytės architektūros madą. Pirmame aukšte įrengti trys garažai minėtiems ugniagesių vežimams, o antrame aukšte – erdvi kino salė su aukštais ir plačiais arkiniais langais. Pirmojo pasaulinio karo metais čia šeimininkavę vokiečiai užmūrijo šoninius garažus ir pavertė juos stilingais langeliais, o vidurinį garažą pavertė centriniu įėjimu bei nuardė virš stogo buvusį stebėjimo bokštelį. Taigi, lietuviams atkūrus savo valstybę ir vokiečiams išsinešdinus, 1919 m. Tauragę užėmė ir į pastatą įsibrovė plėšikaujantys bermontininkai, kuriuos granatomis ir šūvių salvėmis iš ten išrūkė atvykusi jauna Lietuvos kariuomenė. Ramybei nusistovėjus čia įsikūrė Tauragės apskrities valdyba bei policija iki kol pastatas sunaikintas 1941 m. birželio 22 d. rytinių bombardavimų metu... Statinio išorės modelis taip pat atkurtas kompiuterine grafika, o jį pamatyti galima paspaudus jau minėtą nuorodą. Gražuolis pirmasis gaisrinės pastatas, stovėjęs „Ąžuoliuko“ darželio vietoje, galėtų būti atstatytas bei virsti miesto rotuše, atkuriant senąją turgaus aikštę ir aplink buvusių pastatų tūrius. Ar ryžtųsi tam savivaldybės administracija? Ar palaikytų tokį poelgį visuomenė? Pirmiausia Lenkijos ir Vokietijos pavyzdžiai rodo, kad įmanoma, kai apie tai kalbamasi, svajojama, o nauda suvokiama.

Dar vienas neišlikęs ankstyvasis mūrinis pastatas iš caro laikų stovėjo Bažnyčių g. pradžioje, tikėtina, kad plote tarp pastatų Nr. 2 ir 4, galbūt iškilęs antroje XIX a. pusėje. Tai buvo Tauragės pasienio karo apygardos ligoninė, kaip ir dauguma pastatų, sugriauta Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuviai tais laikais vadino jį „ligonbučiu“. Liudijimų apie šią ligoninę pavyko rasti nedaug. Išlikę du Vokietijoje išleisti karo metų atvirukai, kuriuose ligoninė jau sugriauta. Taip pat keletas žinučių apie „ligonbutį“ yra lietuviškuose laikraščiuose. Iš laikraščio „Vienybė“, 1909 m., Nr. 23: „Gegužės 26 dienoje miestelyje ant ligonbučio kiemo Tauragės parubežinės brigados kareiviai leido fejerverkus ir darė trenksmą su paraku. Gyventojai buvo pavojuje, kad neužsidegtų miestelis nuo lekenčių kibirkščių, daug moterų nuo trenksmo gavo išgąstį. Bet ta linksmybė pasibaigė labai liūdnai. Nukentėjo du kareiviu, kurie degino fejerverkus. Vienam nutraukė ranką, nusmaukė nosį ir veidą, o antrąjį sužeidė.“

Iš vieno Pirmojo pasaulinio karo atviruko ir pokario griuvėsių nuotraukos žinome, kad priešais „ligonbutį“ stovėjo dar vienas mūrinis pastatas, tačiau nežinome jo paskirties. Atrodo, kad po karo jis buvo atstatytas, tačiau vėl sugriautas 1941 arba 1944 m.

Na ir paskutinieji, ketvirtieji maldos namai, pateisinantys gatvės vardą pašventinti 1904 m. rugpjūčio 1 d., o statyti užbaigti dar 1903 m. Tai Švč. Trejybės katalikų bažnyčia, pastatyta vietoj toje vietoje kelis amžius stovėjusios ir vis remontuotos medinės. Įsigilinkime plačiau.

Išsamų bažnyčios istorijos tyrimą atliko Mindaugas Paknys, o jo tekstas paskelbtas 2007 m. knygoje „Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“. Istorija, žinoma, siekia ankstesnius laikus, tačiau pradėkime nuo tada, kai suformuota aprašoma gatvė. Taigi dar 1845 m. medinės bažnyčios vidus nedaug skyrėsi nuo XVII a. antrojoje pusėje sukurto. Išliko tas pats didysis ir šoninis Švč. Mergelės Marijos altoriai. Netgi liko ta pati sakykla, papuošta Bažnyčios daktarų atvaizdais. XIX a. pirmosios pusės perstatymai rodo, kad reikėjo rimtesnio bažnyčios remonto.
1863–1869 m. aktyviai svarstyta galimybė perstatyti ir katalikų bažnyčią, kadangi senajai grėsė griūtis. Carinė valdžia sutiko, kad senosios bažnyčios neįmanoma suremontuoti ir reikalinga nauja, tačiau ilgą laiką netvirtino būsimos bažnyčios projekto, be kurio neįmanoma pradėti statybų. Pavyzdžiui, aiškinta, jog neužteks lėšų statyboms pabaigti. Taip pat Tauragės stačiatikių bendruomenės atstovai skatino neleisti jos statyti, kol nėra mūrinės cerkvės. Dalis stačiatikių galintys pradėti vaikščioti į katalikų maldos namus, todėl bus pakenkta stačiatikių bendruomenei. Pagal tuometinį planą bažnyčia turėjusi būti visai kitokia, nei stovinti dabar. Iš Tauragės dvaro įsigytos netgi plytos statybai, tačiau jas valdžia nusavino cerkvės dabartinių Kultūros rūmų vietoje statybai. Pagaliau naujo projekto ir statybų ėmėsi klebonas Fabijonas Kemėšis, nugriovus senąją medinę bažnyčią paskutiniais XIX a. metais. Deja, jos nuotraukų neturime. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo gerokai apgriauta, susprogdintas bokštas, buvęs visai kitoks nei dabartinis.

Rusijos okupacijos laikais mieste ir ypač Bažnyčių gatvėje būta daug smuklių, kuriose girtauta. Iš XX a. pradžios laikraščių žinome, kad priešais katalikų bažnyčią (dabartinio žymiojo lenkto namo vietoje) stovėjo medinė užeiga – arbatinė norintiems po mišių, ar šiaip laisvu laiku užsukti ir praleisti laiką be alkoholio. Tais laikais alkoholizmas buvo didžiulė problema, kaip įprasta Rusijos užkariautuose kraštuose. Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus paskatintas išsiplėtė blaivybės sąjūdis, tačiau Tauragėje blaivybės draugija įkurta itin vėlai – tik 1912 m. Ką apie tai rašo to meto lietuviškas laikraštis „Vienybė“? „Balandžio 22 d. buvo įsteigiamasis susirinkimas. Priimta nauji sąnariai, kurių jau su įrengėjais skaitosi 28 vyrai ir 115 moterų. Išrinkta valdyba: pirmininku kun. V. Kemėšis, sekretoriu kun. J. Kojelis, pirmininko pagelbininku kun. A. Dambrauskas, kasininku J. Gudavičius, tarybos sąnariu P. Petrauskas. Šis „Blaivybės“ skyrius tai vaisius darbštumo kun. Kojelio. Tegul jam Dievas gausiai už tai užmoka. Kaip visur, taip ir Tauragėje vyrai mažiau į blaivybę rašosi.“ Dideliu pasiekimu laikyta, jeigu draugijai mieste, ar miestelyje pavykdavo atidaryti bent vieną arbatinę (vietą, kur buvo tik nealkoholiniai gėrimai). Tai ir buvo padaryta tais pačiais metais, o aprašyta Nr. 48 „Vienybės“ numeryje: „Nuo 15 d. šio Lapkričio mėn. Tauragės „Blaivybės“ skyrius gražioje ir patogioje vietoje prieš bažnyčią, atidarė arbatinę. Taigi čia graži nauja užeigos vieta, vienintelė Tauragės blaivininkams ir šiaip doriems žmonėms, kurie šalinasi nuo smuklių. Todėl, jeigu čia girtuokliai palaiko apie 40 visokių smuklių, mes blaivieji palaikykime nors tą vieną ir pirmą“. Po metų draugijoje jau buvo apie 400 narių.

Šiais laikais rožine spalva nudažytas namas adresu Bažnyčių g. 22 statytas 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Namas buvo pritaikytas parduotuvėms pirmame aukšte, o antrajame įrengti butai su puošniais balkonais. Sovietmečiu jo fasadas supaprastintas, o kieme pristatyti keli priestatai. Visgi ir šiandien pirmame aukšte veikia parduotuvės, o antrajame likę butai. Ar ryžtųsi savivaldybės administracija, kartu su savininkais atkurti autentišką gražaus pastato fasadą, kaip įprasta kituose miestuose?

Vokietijai 1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbus karą Rusijai, prasidėjo karo veiksmai pasienio ruožuose. Rugsėjo 5 d. Tauragėje pasirodė vokiečių žvalgai, o greitai kariuomenė be didesnio pasipriešinimo miestą užėmė. Metų pabaigoje Rusijos kariuomenė surengė puolimą į Tilžę ir Tauragę susigrąžino. Tačiau 1915 m. kovo viduryje Vokietija grįžo puldama. Puolimų metu miestas beveik visiškai sugriautas. To laikmečio fotoatvirukai vaizduoja pavienius kaminus tarp nuodėgulių. Išliko tik 4 sveiki gyvenamieji namai. Vokiečiams okupavus Tauragę, turgaus aikštės akmenys ir kiti gatvių grindiniai buvo išardyti ir panaudoti plento remontui. Katalikų bažnyčios bokštas, kaip galimas panaudoti karinei žvalgybai, vokiečių susprogdintas. Miestas buvo tiek sunaikintas, kad naujieji šeimininkai Tauragėje neberado patalpų savo apskrities įstaigoms kurti. Jos įsteigtos Jocių, Pajūrio, Tauragės dvaruose. Taip baigėsi seniausias Bažnyčių gatvės istorijos laikotarpis.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka" archyvo nuotraukos