Kalba tauragiškiai

Australijoje gyvenantis tauragiškis: jei turite galimybę, nevažiuokite iš Lietuvos

• Elmina KLUMBIENĖ
• Liepos 20, 2017

37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.

– Vitalijau, beveik 10 metų gyveni Australijoje, papasakok apie gyvenimą iki išvykimo. Ką veikei Tauragėje?

– Gimiau ir užaugau Lauksargių kaime. Čia baigiau vietos devynmetę mokyklą, vėliau įstojau į Tauragės profesinio rengimo centrą. Mano įgyta profesija – stalius-dailidė, kuria niekada taip ir nepasinaudojau. Visuomet galvojau koks iš manęs meistras... Baigęs mokslus dirbau pavienius ūkio darbelius gimtajame kaime. Didelių svajonių neturėjau, tačiau visuomet norėjau kažką kurti. Apie darbą užsienyje draugas Rimantas Dalinkevičius užsiminė 2004 metais, tada ir pasiūlė išvykti į Airiją – prižiūrėti žirgus.

– Kaip sekėsi įsitvirtinti ir pradėti gyvenimą svetur?

– Pradžia buvo labai sunki. Angliškai kalbėjau mažai: „skurdus“ žodynas, žinių apie arklius, galima sakyti, išvis neturėjau, nemokėjau uždėti arkliui net brizgilo. Tačiau buvau užsispyręs ir pasiryžęs daug dirbti. Taigi, nuvažiavus į Airiją buvo nelengva, bet visa tai priėmiau kaip iššūkį, naujovę. Nesiskundžiau, blogai tikrai nebuvo, veikla mane domino ir patys šeimininkai tai pastebėjo. Atvažiavus mano tikslas buvo pabūti kelis mėnesius, bet iš viso užsibuvau virš 3 metų. Būnant Airijoje netikėtai gavau pasiūlymą išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Pasiūlymas viliojo, kadangi ten taip pat siūlė dirbti žirgyne. Gyvenau ir dirbau Kentukio valstijoje – ten, kur veisiami patys geriausi pasaulio žirgai.

Būnant JAV amerikiečiai pasakodavo apie Australiją, apie tai, kad gyvenimas ten kitoks. Ne vienas tikino, kad esu gabus ir įnirtingai domiuosi žirgais, vis ragino išbandyti laimę Australijoje. Šią mintį nedrąsiai gvildenau. Grįžęs į Lietuvą pradėjau ieškoti, kas galėtų padėti išvykti į Australiją. Taip susiklostė, jog neilgai trukus, gavau pasiūlymą ir 2009 metais išvykau.

– Kaip tave sutiko Australija ir naujieji namai?

– Tik atvykus pradėjau dirbti, apsiprasti nebuvo kada. Pirmą rytą nuvažiavus į žirgyną vaizdas buvo baisus. Žirgai varomi iš laukų į gardus naudojant dviračius ar keturračius motociklus. Suvaryti į aptvarus jie buvo gaudomi virvėmis. Pabuvus pirmąsias kelias savaites jau buvau pasiruošęs grįžti į gimtinę, nes neįsivaizdavau, kad taip žmonės gali dirbti su gyvūnais XXI amžiuje. Ir su ne bet kokiais gyvūnais, o aukcionui ir parodoms paruoštais žirgais.

– Papasakok, kaip yra ruošiami profesionalūs žirgai?

– Kiekviena diena prasideda apie 5 val. ryto, gyvūnai yra vedami pasivaikščioti. Vieni vedami į vaikštynes, kuriose eina ratu apie pusvalandį, kiti valandai išleidžiami į pievas. Per šį laiką yra išvalomos arklidės bei paruošiamas pašaras. Ir taip šešias dienas per savaitę, nes sekmadieniais žirgai ilsisi. Aš dirbu tik su lenktyniniais žirgais, daugiausia jaunikliais. Tai reiškia, kad dalyvauju jų paruošime nuo gimimo iki tol, kol jie bus parduoti aukcionuose. Būtent čia prasideda visos linksmybės ir didysis darbas. Į arklides jie atvyksta likus aštuonioms savaitėms iki aukciono. Pasitaiko tokių jauniklių, kurie nėra turėję kontakto su žmonėmis. Pripratinti tokį žirgą prie žmogaus trunka apie savaitę ir dar daugiau, priklauso tiek nuo gyvūno, tiek nuo žmogaus gebėjimų. Visu šiuo laikotarpiu susiformuoja žirgo charakteris, jis stiprėja fiziškai: tvirtėja raumenys, priaugama svorio. Tik tuomet žirgas pasiruošęs išvykti į pirmąjį savo pasirodymą.

– Kokiuose aukcionuose tenka dalyvauti, ar tai iš tiesų brangus sportas?

– Aukcionai vyksta keletą kartų per metus. Patys didžiausi vyksta žiemą (Australijoje tuo metu vasaros sezonas), tai – „Gold Coast Magic Millions yearling sale“ aukcionai, o pats brangiausias – „Easter yearling sale“ pavasario aukcionas, kuriame žirgai parduodami už septynženkles sumas. Taip, tai iš tikrųjų brangus, ne kiekvieno kišenei prieinamas sportas.

– Pasidalink su skaitytojais apie įsimintiną nuotykį darbo metu?

– Dirbant su gyvūnais yra buvę daug atsitikimų, pradedant nuo spyrių iki labai skausmingų traumų. Vienas iš labiausiai įsiminusių įvykių, kurio pasėkmes jaučiu iki dabar, tai kai pirmą kartą vienas turėjau parvežti į arklides kelis jauniklius. Išlaipinant iš priekabos, vienas iš jų mane prispaudė prie vartelių ir, pasinaudojęs galimybe, pabėgo. Nieko neįtardamas, išlipau iš priekabos jį pagauti, kai tą minutę pajutau, kad kažkas nutiko mano rankos nykščiui. Pakėliau ranką, pažiūriu į pirštą, o jis – sulaužytas. Po ilgų gaudynių, pavyko pagauti jauniklį ir uždaryti į arklides. Saugiai palikęs žirgą, vykau pas šeimininką pranešti, kas nutiko. Kas keisčiausia, kad net nevažiavome pas gydytoją – susiradome pagaliuką, aprišome bintu ir taip sutvarkėme mano pirštą patys. Beje, jis nebesilanksto ir, manau, jau niekada nebus toks, koks buvo.

– Ar norisi grįžti į gimtąją Lietuvą?

– Į gimtinę grįžti norisi visada, bet Australijoje man jauku. Kuo daugiau laiko ten praleidžiu, tuo tvirčiau galiu teigti, kad Australija man yra namai. Šiuo metu esu Lietuvoje – čia nebuvau grįžęs ketverius metus, gera matyti pasikeitusį miestą, sutikti seniai pažįstamus žmones. Nepaminėjau, kad per visą šį laiką būdamas Australijoje (nuo 2009 m.), nesu ten sutikęs lietuvių, o tai dar labiau atitolina nuo tėvynės. Sugrįžti ten, kur tėvai, kur gimtieji namai – norėsis visada, tas ryšys trauks, kad ir kur bebūčiau.

Ką patartum, ar palinkėtum mūsų skaitytojams?

– Norėčiau pasakyti žmonėms: nevažiuokite iš Lietuvos, nepalikite namų, jei tik turite galimybę gyventi čia. Niekur nėra ir nebus taip, kaip gimtuosiuose namuose. Aš esu buvęs keliose šalyse, bet galiu pasakyti, kad į emigrantus yra žiūrima kaip į pigią darbo jėgą. Taigi, prieš važiuodami, gerai pagalvokite, ar verta aukoti savo jaunystę, sveikatą. Palikti gimtuosius namus dėl pinigų... Jų visų neuždirbsite.

Dėkojame už pokalbį