Kultūra

Apie bendrystę, tikėjimą ir pasitikėjimą

• Raimonda ALYSIENĖ
• Sausio 8, 2024

Kūčios, Kalėdos ne tik šurmulingas pasiruošimas šventėms, bet ir laikas, kai vertėtų suklusti, sustoti ir pagalvoti, o ką man reiškia šis laikotarpis? O jei jau gyva nuostata, kad iki Kalėdų reikia atiduoti visas skolas, aišku, jog galvoje turime ne tik pinigus, daiktą, bet ir moralinę skolą, gal verta paklausti savęs, ar atsiprašiau to, kurį įžeidžiau, įskaudinau? Mintimis apie Kalėdų prasmę, kunigystės pašaukimą, pasidalijo mažos Batakių evangelikų liuteronų parapijos klebonas Karolis Skausmenis.

Visai neseniai kunigystės dešimtmetį paminėjęs kunigas Karolis sako, kad nuo mažumės žinome Kalėdų prasmę – tai Kristaus gimimas tvartelyje, atėjimas į pasaulį prisiimant žmogaus pavidalą tam, kad atpirktų, išgelbėtų žmogų.

– O tiems, kurie netiki Dievu, lai jis būna kaip vedlys doros keliu, – teigė pašnekovas.

Laukdami švenčių dažnai pametame galvas ieškodami dovanų, nebežinodami, kaip nustebinti artimuosius, draugus. Kai kurie, kaip pastebi kunigas, dovanomis vaikams, anūkams kompensuoja tai, ko patys negalėjo turėti, gauti – gardesnio kąsnio, įmantresnio žaislo.

– Šurmulyje, beprotiškame skubėjime nuošalyje lieka tikroji Šv. Kalėdų žinia – Kristaus gimimas. O svarbiausia – pabuvimas kartu su artimaisiais, išklausymas, gal kada net išsiverkimas, pasižadėjimas būti geresniais, atgaila už paklydimus, – svarstė Karolis.

Svarbiausia – pripažinti

Nors kas iš Šventojo Rašto, kas iš tėvų žinome, kas yra gėris, kokie yra tinkami ir netinkami poelgiai, bet nė vienas nesame apsaugotas nuo suklupimo – ir fizinio, ir dvasinio, ir emocinio.

– Kaip ir Kristus sakė: „Kas esate be nuodėmės, meskite pirmas į mane akmenį“. O suklysti lengva. Visiems. Tada svarbu rasti savyje jėgų pripažinti. Dar svarbiau – rasti kelią eiti toliau, – samprotavo kunigas.

O suklupęs ne tik pats save smerki, kur kas skaudžiau, kai aplinkiniai tiesia ne pagalbos ranką, o dar labiau žlugdo kalbėdami netiesą.

– Kaip aš sakau, kad kitas nežino tikrosios mano gyvenimo istorijos, mano suklupimų, taip ir aš nežinau kito žmogaus istorijos. Kas padeda atsitiesti? Malda. Suklupus neužsidaryti, nes pagalbos kartais sulaukiame ir iš to žmogaus, iš kurio net nesitikėjome. O tokių žmonių šalia visada yra. Tik kartais nepamatome. Šiuolaikiniame pasaulyje trūksta nuoširdumo, tikrumo. Pasmerkti galime greitai, o palaikyti, išgirsti – sunku, – mąstė Karolis.

Žinojo nuo vaikystės

Paklaustas, kas lėmė pasirinkimą tapti kunigu, kiek pamąstęs kunigas Karolis pasakojo, kad apie tai svajojo nuo vaikystės.

– Senelių, tėvų krikščioniška bendrystė šeimoje, giminėje, kaimynystėje. Tarpusavio bendruomeniškumas. Rūpinimasis kitais, pagalba jiems. Taip pat ir krikščioniški, bendruomeniški pavyzdžiai bažnyčios bendruomenėje, tikybos mokytojos pavyzdys, palaikymas lėmė kelio pasirinkimą. Visada galvojau, kad turiu pašaukimą tarnauti Dievui ir padėti žmonėms. Ir šis jausmas augo, tad kai atėjo apsisprendimo laikas rinktis studijas ir kunigo kelią, net nebuvo abejonių. Tik ramybė ir tvirtas žinojimas, kad einu ten, kur noriu ir turiu būti, – pasakojo Karolis.

O paklaustas, ar kada galvojo, kad yra ne savo vietoje, net neabejodamas atsakė – ne.

– Būna momentų, kai suabejoji, kai atiduoti daug, bet rezultato nesulauki taip greit, kaip norisi ar tikiesi. Bet apima toks geras jausmas, kai žinai, kad esi reikalingas ir sulauki padėkų už pagalbą sunkiu metu, už gerą žodį, moralinį palaikymą. Tada ir vėl dar tvirčiau žinai, kad esi ten, kur turi būti, ir atlieki tau skirtą misiją, – apibendrino Karolis.

Bendruomenė maža, bet tvirta

Parapija, kurioje tarnauja K. Skausmenis – labai maža. Kunigas skaičiuoja turįs 65 šeimas, išsibarsčiusias po visą apylinkę, kai kurios šeimos ir gerokai nutolusios nuo jaukios, šią vasarą suremontuotos, perdažytos bažnytėlės.

Kaip pasakojo kunigas, tik pradėjęs tarnauti Batakiuose pradėjo lankyti parapijiečius norėdamas prisistatyti, susipažinti. O dabar ši tradicija jau neatsiejama parapijos gyvenimo dalis.

– Iki Šv. Kalėdų visų aplankyti nespėju, bet iki trijų Karalių aplankau savo parapijiečius. Dabar jie neįsivaizduoja švenčių be mano apsilankymo. O ypatingai tie, kuriems sunku atvykti į bažnytėlę, – pasakojo Karolis.

Paprašytas prisiminti ir pasidalinti apsilankymų emocijomis, Karolis prisiminė vieną savo parapijietę.

– Senolė, kuri vaikšto pasiremdama lazdele, pamačiusi mane paleido lazdelę ir atėjo manęs apsikabinti. Apsiverkė. Džiugino ir vaikai, kai kurie per tarnystės metus jau ir suaugo, kai sakydavo, kad geriausia Kalėdų dovana yra mano apsilankymas, – prisiminimais dalijosi pašnekovas, pridūręs, kad į bažnyčią žmonės ateina kalbėti ir kalbėtis, nes nori būti išklausyti, suprasti, pasistiprinti dvasiškai.

– Taip pat norėdami pažinti save, ieškodami gilesnių atsakymų į iškilusius klausimus, nori pajausti pasitikėjimą, sužinoti, kaip susidoroti su užklupusiomis problemomis. O bažnyčia ir joje skleidžiamas Dievo žodis dažnai ir tampa tokia vieta. Kaip giedama vienoje giesmėje Viešpačiui: ,,Gaivina sielą maloniai/Parodo tikrą kelią/ Kad aš juo eičiau paklusniai/Jo vardą garbinčiau“, – teigė kunigas Karolis.

Ir pabaigai kunigo Karolio palinkėjimas:

–Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir Jo meilė mumyse tampa tobula“. (1 Jn4, 7a.12b) Viešpaties ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, tesergėja jūsų širdis, mintis ir gyvenimus Kristuje Jėzuje. Dievo ramybės, taikos, šilumos, meilės, tarpusavio supratimoǃ