Alvytė Lenortavičienė
Batsiuvys basas, o kriaučius – be kepurės. Alvytei Lenortavičienei, batsiuve dirbančiai jau 23-ejus metus, jis posakis netinka: batai – jos silpnybė. Sako turinti jų be galo daug. O tarsi netyčia atrastas darbas jai patinka – sako, visų pirma todėl, kad pati sau ponia.
Savo kelią rado netyčia
Vos pravėręs avalynės taisyklos duris iškart užuodi klijų, odos ir acetono kvapą, išgirsti plaktuko kaukšėjimą, o akį traukia surikiuotos įvairių spalvų siūlų ritės, siuvimo mašina ir – batai, batai, batai. Paklausta, kaip atsitiko, kaip tapo batsiuve, Alvytė pasakoja:
– Mokiausi visai kitos specialybės – maisto pramonės technologės, dirbau Kaune laborante viename kombinate, o kai parsikraustėm į Tauragę, čia darbo man nebuvo. Buvo bedarbystės laikai, tad, galima sakyti, batsiuvio amato ėjau mokytis iš reikalo. Tačiau, matyt, tai buvo mano kelias... Darbas man iki šiol labai patinka, esu laiminga galėdama jį dirbti.
Mokė ją senieji batsiuviai buitininkai – tuomet jie buvo įsikūrę Bažnyčių gatvėje. Per vasarą pasimokė, paskui, kai vienas jų išėjo į pensiją, ten ir įsidarbino. O maždaug po 13 metų atidarė ir savo dirbtuvėlę. O paklausta, kuo šis darbas jai patinka, juokiasi:
– Smagiausia – neturėti „ant savęs“ viršininko! Be to, nervai ramūs, darbo netrūksta, o ir pinigų šiek tiek užsidirbu.
Nors dirba viena, skųstis vienatve ir nuoboduliu jai netenka – šalia Alvytės dirbtuvėlės yra kirpykla ir siuvykla. Visos kaimynystėje dirbančios moterys puikiai sutaria, susibėga ir kavos pertraukėlei.
– Juokaujam, kad mes – tarsi mažas „buitinis“, – šypsosi batsiuvė. – Vakar trys vaikinai atėjo ir sako: „Va, čia drabužius susitaisysim, čia batus pasikalsim, o ten galvą pasitaisysim...“
Batsiuvių niekas neruošia
Paklausta, ar turi amato sekėjų, Alvytė šypteli. Jaunimas mieliau renkasi kitas profesijas, kur rezultatas greitesnis ir didesni pinigai. Juo labiau, kad batsiuvių mūsų šalyje neruošia nė viena mokymo įstaiga.
– Reikia daug kantrybės, o ir darbas nėra lengvas... – svarsto ji. – Batsiuvių iš tiesų trūksta, kad ir Tauragėje galėtų daugiau būti, nes esu užversta darbu.
Nors dažniausiai į dirbtuves užsuka klientai, nešini viena ar dviem poromis batų, būna ir tokių, kurie jų atitempia visą maišą. Dažniausiai – besibaigiant vienam ir prasidedant kitam sezonui.
Pasak jos, pastaruoju metu darbo netrūksta – užsakymų tikrai daug. Atšalus orams padaugėjo ir klientų. Dažniausia taisyti avalynę žmonės neša žiemą, kiek rečiau – pavasarį ir rudenį. Mažiausiai meistro paslaugų prireikia vasarą. Tada ji neretai popiet užrakina savo dirbtuvėlės duris.
– O dabar dirbu ir viršvalandžius, grįžtu namo ir šeštą, ir vėliau, – pasakoja Alvytė. – Nes nesinori labai apsikrauti, vietos čia nedaug, tai geriau greičiau padaryti ir atiduoti. Ir žmonės džiaugiasi, jei greit pataisau.
Bate – netikėtas radinys
Taiso batsiuvė ne tik batus – žmonės atneša ir rankinių, rankinukų, diržų, kitų odos gaminių. Net automobilio sėdynę yra tekę susiūti.
O kartą, pasakoja Alvytė, bate ji rado... visą krūvą pinigų!
– Atsiminsiu visą gyvenimą! Pasiėmiau batą taisyti, ten reikėjo užtrauktuką pakeisti. Išverčiu jį ir iškrenta ant stalo pluoštas banknotų. Išsigandau, išraudau visa. Bijau ir skaičiuoti – juk mane gali apkaltinti, kad buvo daugiau. Buvo ten keista suma – 1900 litų. Galvoju, sakys, kad buvo lygi suma, o dabar trūksta... Batą sutaisiau, paskui atėjo ta moteris atsiimti, klausiu – ar žinot, ką radau jūsų bate. Ji nustebo – o ką? Pasirodo, ji net nepasigedo tų pinigų, buvo apie juos visai pamiršusi. Sako – gal aš juos nuo vaikų slėpiau, ir nė neskaičiavusi pasiėmė, o kitą dieną atnešė kavos ir saldainių...
Visada pastebi gražius batus
Alvytė pasakoja, kad net eidama gatve visada atkreipia dėmesį į žmonių apavą:
– Pavyzdžiui, matau, kad moters bato kulnas krypsta, galvoju – galėtų ateiti, sutaisyčiau. Taip ir norisi pasakyti, kad jums jau laikas pas batsiuvį...
Pasidžiaugia ji ir gražiais praeivių batais. Ir pati prisipažįsta batų turinti labai daug – galėtų kiekvieną savaitę su vis kitais batais ateiti. Juo labiau, kad gali nusipirkti juos ir su kokiu nors menku defektu ir pati pasitaisyti.
Paklausta, ką gali batai papasakoti apie žmogų, ji sako:
– Labai daug. Pirmiausia – tvarkingas jis ar ne. Kai kurie atneša net iškvėpintus batus, o kai kurie net purvų nenukrato. Tai, manau, daug apie žmogų pasako. Vienąsyk teko net išvaryti klientą – jo atnešti batai taip smirdėjo, kad parodžiau, kur šiukšlinė...
Atneša kartais, pasak Alvytės, ir tokių batų, kurių taisyti neapsimoka: tada ji tiesiog pasako, kiek kainuos juos pataisyti, ir pats žmogus supranta, kad to daryti nebeverta.
Beje, manyti, kad taisyti batus žmonės atneša todėl, kad neturi už ką nusipirkti naujų, – klaidinga.
– Būna, kad batai labai kokybiški, brangūs, pataisęs su jais dar eisi ir eisi, – sako ji. – Juk dabar geros kokybės batų mažai. Štai ir vakar vyrukas buvo atėjęs, sako nė mėnesio batų nepanešiojo, o siūlės jau iširo. O būna, kad net ir naujus iškart apneša apsiūti, kad ilgiau laikytų.
Ji pastebi, kad vis daugiau žmonių neša taisyti prastos kokybės, pigių batų, kurie iš pažiūros atrodo gražiai, kainuoja palyginti nedaug, tačiau naudos iš to mažai: žiūrėk, po dienos kitos avėjimo ir atneša prikalti nulūžusį kulniuką, priklijuoti atsilupusį padą ar prisiūti ištrūkusį užtrauktuką. Tokie „vienkartiniai“ batai dažniausiai dar ne kartą sugrįžta į taisyklą.
Anot jos, pabrangus medžiagoms, kylant mokesčiams teko šiek tiek pakelti ir paslaugų kainą. Tačiau nedaug.
Batams kenkia nepriežiūra
Ji sako, kad labiausiai batams kenkia nepriežiūra:
– Jei juos šlapius numesi, ypač jei odinius, oda iškart susigadina. Išdžiūvę jie susitraukia, susiraukšlėja. Batus būtina kruopščiai nuvalyti, išdžiovinti – tam į juos geriausia prikišti popieriaus, kad neprarastų formos, ištepti batų tepalu, tada jie ir laikys ilgiau.
Batsiuvė įsitikinusi, kad ateityje, bent kol neateis geresni laikai, darbo jai tikrai netrūks.
– Be darbo sėdėti tikrai netenka. Net per pertraukėlę greit išgeriam kavą – ir vėl prie darbo...
Pasak jos, svarbiausia – dirbti sąžiningai, gerai ir laikytis klientui duoto žodžio.
