Eglė ir Marius Jankauskai savo šilauogių plantacijoje
Prieš keletą metų viena prabangiausių uogų laikytų šilauogių šiemet, ko gero, paskanavo kiekvienas. Dėl karštos vasaros jų gausu, tad kainos nesikandžioja. O ką reiškia auginti šią iš Šiaurės Amerikos kilusią uogą mūsų šalyje? Prieš penkerius metus sodyboje įveistos uogos Eglės ir Mariaus Jankauskų šeimai derlių dovanoja trečius metus. Hektaro plote rinkti uogas įdarbinta ir šeima, ir kaimynai.
Nuo vieno krūmo renkama 5 kartus
Interviu su šilauogių augintojais susitinkame sodyboje Trepų kaime (Skaudvilės sen.). Pirmadienis, kai susitikome, Eglei ir Mariui buvo paskutinė diena prieš sinoptikų prognozuotą lietų. Marius sako, kad visuomet domisi orais – žinojimas, kada lis, padeda suplanuoti uogų rinkimą ir užsakymų priėmimą.
– Vis pasidomiu, koks vėjas yra vyraujantis, tikrinu prognozes meteorologinės tarnybos puslapyje ir spėju, kada gali pradėti lyti. Rodomas vėjo greitis padeda nustatyti, per kiek laiko atplauks lietaus debesys. Tai būtina tam, kad spėtume iš lauko sunešti ir saugiai sudėti jau nurinktas uogas, kad jos negautų lietaus. Uogos turi likti sausos, – pasakojo Marius.
Nuo to paties krūmo uogos renkamos 4–5 kartus. O ir vargo čia nemažai: ant šakelės jos noksta skirtingai, tad tenka skinti po vieną uogą.
Dar prieš keletą metų, planuodama sodinti šilauogių, pora svarstė, ką padaryti, kad derliaus ėmimas truktų kuo ilgiau. Su šia mintimi jie pasisodino kelių rūšių šilauogių, kad jos sunoktų skirtingu metu.
Tačiau šiemet dėl karštos vasaros uogos suskubo nokti veislės vienu metu.
Prie hektaro plote augančių krūmų eilių, kai nelyja, pluša ne tik pora, talkina visa šeima: Eglės mama, Mariaus mama, tėtis tuo metu saugo anūkus, uogas rinkti padeda ir kaimynų atžalos.
Uogų rinkimas prasideda liepos viduryje ir baigiasi rugsėjį. Šilauogės skinamos kiekvieną dieną, kai nelyja.
Myli tarsi žmogų
Uogas perka aplinkinių kaimų gyventojai, tauragiškiai, dalis klientų – Kelmėje, kadangi pora ten turi giminaitę.
– Didžioji dalis pirkėjų uogas perka paskanauti, kai kurie jas šaldo, yra kas iš šilauogių gamina uogienes. Specialiai uogienėms prekiaujame mažesnėmis uogomis ir parduodame šiek tiek pigiau. Žinoma, virti uogienę iš šilauogių gana brangu, kita vertus, anksčiau gi virdavome mėlynių uogienes, o šiemet šios uogos net brangesnės už šilauoges. Šiemet mėlynių kaina už litrą kai kur siekė ir keturis eurus, – pasakojo Eglė.
Viena pirkėja su pora pasidalijo receptu: šilauogių uogienę verda su bananais.
Tiesa, šaldymui skirtos ne visos šilauogių rūšys, labiausiai tam tinka „Bluecrop“ ir „Bluegold“, netinka „Patriot“.
Su šilauogėmis Jankauskai susidraugavo 2015 m., tiksliau, tais metais jiems kilo idėja auginti uogas. Kruopščiai suplanavę, kad uogos derėtų skirtingu metu, jie įsigijo ir apsodino Mariaus senelių sodą šilauogėmis.
– Rudenį sodinome. Padarėme įvairių klaidų. Buvo sausas ruduo, sodinukai išvargo ir dalis jų pavasarį žuvo, teko atsodinti. 2016–2017 m. buvo vos viena kita uoga. Va šiemet treti metai, ir pirmasis mūsų toks derlius. Ir tai dar nepasiekta visiška šilauogių branda. Aišku, mes per savo užsiėmimus uogoms nespėjame atiduoti tiek, kiek jos norėtų. Kiek pastangų įdedame, tiek uoga mums duoda grąžos, – pasakojo Marius.
Pora taip brangina savo šilauoges, kad kartais apie jas atsiliepia tarsi pasakodami apie žmogų. Įnoringą, bet dosnų, draugišką, nekantrų.
Pora norėtų daugiau laiko skirti uogų priežiūrai, jų galvoje sukasi dešimtys minčių, kaip būtų galima uogų krūmokšnius apsaugoti nuo piktžolių. Dar pernai turėjo vargo gindami ir nuo strazdų – dangstė audiniu, kad paukščiai nenulestų uogų.
130 metrų vagos
Su meile sode plušanti pora spinduliuoja užsidegimu. Tiesa, šilauogės jiems – kol kas labiau daug laiko atimantis hobis nei pajamų šaltinis. Pagrindinis pajamų šaltinis – darbas valstybinėje tarnyboje. Marius – Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešvilės užkardos specialistas, Eglė – rinktinės tyrėja.
– Tai va, po 25 metų išeisime į pensiją ir galėsime kapstytis su šilauogėmis. Žinoma, juokauju, greičiau čia kuprotas tapsi nei turtingas, – juokiasi Marius.
O rūpinimasis šilauogėmis išties pareikalauja begalės laiko. Pora net sudarinėdami savo darbo grafikus stengėsi laisvalaikį planuoti taip, kad kuo daugiau jo liktų šilauogėms. Marius dirba pamainomis, Eglė – visą darbo dieną.
Ir nors užsakymų ir pirkėjų netrūksta, pelno dar teks laukti ilgai. Kol kas uždirbti pinigai skiriami investicijoms padengti.
– Dirbame tam, kad grąžintume skolas. Ėmėme paskolą traktoriukui. Juo pjauname žolę, vežame durpes mulčiavimui. Yra ką veikti. Vienos vagos ilgis – 130 metrų. Kiekvieną krūmą reikia apmulčiuoti, – pasakojo Eglė.
Tiesa, šilauogės nėra vienintelės uogos, sode besimėgaujančios Eglės ir Mariaus skiriamu dėmesiu. Kitos numylėtinės – vynuogės. Prieš keletą metų viešėjęs Italijoje Marius buvo sužavėtas tenykščių vynuogynų. Taip stipriai susidomėjo vynuogių auginimu, kad vien joms sode paskyrė tris šiltnamius. Lankantis šių eilučių autorei tankios uogų kekės svėrė vynuogienojų šakas. Žaliosios, raudonosios, besėklės – visos mylimos ir išpuoselėtos.
Ką planuoja veikti su besiplečiančiu vynuogynu, tikimės, pora papasakos kitąmet.
