Regina Fominichienė
Regina Fominichienė save laiko tikra tauragiške, nors yra gimusi Skaudvilėje. O ir daugelis tauragiškių ją pažįsta, bent jau iš matymo – ją galima sutikti įvairiuose renginiuose, o ir gatvėje jos šypsena šviečia iš tolo. Savo amžiaus ji neslepia: Reginai – 68-eri, tačiau ją matydamas supranti, kad amžius nesvarbus, jei eini per gyvenimą atvira širdimi. O dabar visą gyvenimą poeziją mėgusi moteris tapo slemere. Ir jai puikiai sekasi!
Liūdėti nėra kada
Baigusi pedagogikos studijas Regina iš pradžių dirbo „Pušelės“ vaikų darželyje, paskui perėjo į „Šaltinėlį“, kai ten buvo atidaryti vaikų namai. Su vaikais ir dirbo visą laiką – darbo stažo sukapsėjo ar ne 42 metai.
– Smagu ir dabar susitikti buvusius auklėtinius, – šypsosi Regina, – pribėga, apkabina...
Savo darbą ji mėgo. Vis dėlto ir išėjusi užtarnauto poilsio liūdėti ar nuobodžiauti ji neturi kada, ypač pastaraisiais metais, kai visa galva pasinėrė į poeziją ir slemą.
Poeziją Regina pasakoja mėgusi visada, tačiau pati kurdavo ne itin daug – tik tada, kai prireikdavo kokio posmelio sveikinimui ar sienlaikraščiui.
Prie Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ ji pasakoja iš pradžių prisijungusi kaip fanė: eidavusi į visus renginius, paskui buvusi priimta į literatų gretas.
– Visi pradėjo raginti kurti, – pasakoja Regina, – tai vienąkart kažkas atėjo į galvą, sukūriau, kitąkart... Dabar visur su klubu važinėjame, kur pakviečia, paskaitau savo kūrybos... Pradėjau tokius trumpus apsakymukus rašyti. Daugiausia – iš gyvenimo.
Paklausta, kaip gimsta jos kūryba, Regina susimąsto:
– Būna, kad netikėtai ateina į galvą. Net prie lovos turiu sąsiuvinį – kad užsirašyčiau, kai kartais staiga mintis kyla. O šiaip dažnai, kai einu kur nors, stebiu aplinką, tai visokių pastebėjimų gimsta. Grįžusi užsirašau, sudėlioju. Dabar su slemu daug kur važinėjam, dalyvaujam renginiuose. Buvom Jurbarke, Pagėgiuose, Smalininkuose, Kelmėje...
Į slemerių gretas ji įsiliejo gana netikėtai sau pačiai: Renata Karvelis kurį laiką vadovavo literatų klubui, paskui surengė slemo dirbtuves. Regina jose sudalyvavo, o paskui slemo varžybose užėmė antrąją vietą, nustebindama pačią save.
Ji džiaugiasi buvusi nuoširdžiai priimta jaunimo.
– Po vienų slemo varžybų vienas čiupo už rankos, sako, noriu nusifotografuoti su žvaigžde! O vienas gimnazistas net pasakė, kad norėtų turėti tokią močiutę kaip aš, – juokiasi Regina, – visada džiaugiamės susitikę, jauni žmonės labai maloniai su manim bendrauja, juokauja...
Neseniai bibliotekoje byko „Skaitymai prie sienos“, Regina sako jiems sukūrusi kai ką naujo. Be to, klubas „Žingsniai“ išleido sako kūrybos almanachą. Netrukus Kaune, „Girstupio“ bibliotekoje vyks jo sutiktuvės. Važiuos ir Regina.
Ne senyn, o jaunyn
Regina pasakoja, kad sėdėti ant sofos ir žiūrėti serialus – ne jos charakteriui:
– Man viskas įdomu, visko noriu. Turbūt visi esam girdėję: „Tauragie nieka nie...“ Nesutinku su tuo, taip sakantys toliau savo nosies nemato ar tingi pasidomėti. Renginių apstu! Jei ne Kultūros rūmuose, tai bibliotekoje, jei ne bibliotekoje – tai muziejuje. Pilna, tik eik. Būna net, kad į vieną dieną keli supuola, nors persiplėšk. Tai, sakau, eisiu, kol kojos neša...
Paklausta, ar visada tokia buvusi, Regina pasakoja bendrauti su žmonėmis, būti jų apsupta visada mėgusi, tačiau ypač atsipalaidavusi sulaukusi 50-mečio. Tada pajuto būtinybę lankytis renginiuose, kaip pati sako, nardyti po Tauragę.
– Jei anksčiau kas man būtų pasakęs, kad gyvensiu tokį gyvenimą, būčiau pirštu prie smilkinio pasukiojusi. O dabar kitaip ir nebeįsivaizduoju, ir kuo tolyn, tuo geryn. Toks jausmas, kad einu ne senyn, o jaunyn. Beje, ir mano mama tokia buvo – ji buvo be galo išradinga, turėjo puikų humoro jausmą. Piršliaudavo, prigalvodavo visokiausių įdomybių, atrakcijų, staigmenų per vestuves, jubiliejus, giminės balius, – prisimena Regina.
Laužanti stereotipus
Muziejuje dirbanti poetė, slemo pradininkė Tauragėje Renata Karvelis, paprašyta pasidalinti mintimis apie Reginą, išrėžė visą pagiriamąją kalbą:
– Reginą pirmiausia pažinau kaip aktyvią muziejaus renginių lankytoją. Ji labai noriai įsitraukdavo į mano, kaip renginių organizatorės, vedamą dialogą, atsakydavo, sugalvodavo, ypač slemo renginiuose, tokią savo atskirą rubriką – apdovanojimus. Pvz., organizuojant slemo varžybas pagal renginio sumanymą yra vertinimai, kuriuos atlieka auditorija balsuodama. O Regina po apdovanojimų įsteigdavo savo asmeninį prizą, dažniausiai tai būdavo kokie nors įdomūs, netradiciniai skanumynai arba įdomiai supakuotos dovanėlės. Taigi pasibaigus slemo varžyboms ji paprašydavo žodžio, atsistodavo ir labai išraiškingai, artistiškai įteikdavo apdovanojimą jai labiausiai patikusiam poetui ar slemeriui. Tai būdavo kaip atskira pasirodymo dalis. Pamenu, vienais metais pasiūliau jai pasiruošti daugiau ir ji slemo varžybų metu svečio teisėmis paskaitė savo tekstą. Tai buvo toks įdomus intarpas prasiblaškymui. Kitais metais ji jau dalyvavo slemo varžybose kaip visavertė dalyvė ir, didžiausiai mūsų nuostabai, tauragiškė slemerė, pirmą kartą užlipusi ant scenos, užėmė trečiąją vietą, pralenkdama ankstesniais metais labai žinomą slemerį – Marių Povilą Eliją Martynenko. Šiemet Regina, jau turėdama patirties, dar labiau pasiruošė ir vėl užėmė trečiąją vietą. Kas svarbiausiai tose varžybose? Panašu, dabar jau yra nusistovėjusi tokia tendencija, kad į slemo varžybas ateina jaunimas arba labai suinteresuoti, motyvuoti, jau žinantys, į kokią veiklą ateina, tauragiškiai. Tai Reginai dalyvauti slemo varžybose yra didžiulis iššūkis ir dėl savo amžiaus. Bet ji sulaukia palaikymo, simpatijų, jaunimas ją pripažįsta! Ilgai mąsčiau, kur yra Reginos paslaptis. Kiek teko neformaliai su ja bendrauti tų meninių, artistiškų improvizacijų metu, ji turi polinkį visur, kur eina, savo asmenines savybes realizuoti. Kiek žinau, ir ankstesniame savo gyvenimo etape ji dirbo tokioje vietoje, kad savo artistiškumą tikrai panaudojo. Slemeriai turi būti psichologiškai labai lanksčios asmenybės, tolerantiškos kitokybei. Tad apibendrinant galima pasakyti, kad Reginos atvejis yra ypatingas. Tai tauragiškė, kuri džiaugiasi gyvenimu, kuri ima iš gyvenimo visas pasitaikančias galimybes, ji yra drąsi ir nuovoki moteris. Esame įpratę matyti, kad vyresnio amžiaus žmonės (noriu priminti, kad ji pagal tradicinį vertinimą yra senjorė) geriausiu atveju eina į renginius. Tai geriausiu atveju, o didžioji dalis senjorų sėdi namuose, įninka į buitį, nebenori savo gyvenime priimti naujų iššūkių, ir jų gyvenimas yra monotoniškas. Regina yra ta moteris, kuri laužo stereotipus apie tai, koks turi būti brandusis gyvenimo etapas. Ji rodo, kad galima pilnavertiškai, gyvybingai įdomiai gyventi ir brandžiame amžiuje. Kartą Reginos klausiau, ar ji turi naminį gyvūnėlį. Ji pasakė: „Ne, jei turėčiau jis visą laiką būtų vienas, nes neturėčiau laiko juo rūpintis. Visą laiką esu kur nors išėjusi, kur nors dalyvauju, man tai patinka“. Žvelgdama į Reginą kartais pagalvoju apie savo ateitį, nes juk mūsų kūnas keičiasi, visi tapsime seni. Kaip būtų gerai, kad nesikeistų mintys, kad nesikeistų noras gyventi ir pažinti naujoves. Žiūrėdama į Reginą pati save labai motyvuoju, kad senatvė yra galbūt labiau pasirinkimas nei duotybė. Regina įrodo, kad žmogus gali būti jaunas savo mintimis, savo protu. Tai labai džiugu. Manau, tauragiškiams tai yra puikus pavyzdys, kaip galima gyventi pilnavertišką gyvenimą.
Slemas – išlaisvinta poezija
Kas gi tas slemas? Reiškinys, 1984-ųjų Čikagoje pavadintas „slam‘u“, taip ir liko be tikslaus paaiškinimo. „Man slemas yra nenuobodžioji poezija“, – sako Lietuvai Europos slemo čempionate atstovavusi Aistė Širvytė.
Lietuvos slemo kultūra pradėjo formuotis prieš dešimtmetį, kaip kiekvienam atvira žodinės kūrybos forma. Poezijos „vilkams“ slemas nėra patrauklus. Slemo poezija nėra skirta knygoms, jos esmė — būti pasakojamai vieną kartą, dažniausiai – baruose ir klubuose, nesiekiant išliekamosios vertės. Tai nėra minusas, tai – slemo žavesys.
Slemas neretai pristatomas ir kaip sakytinė poezija, jis gali būti suprantamas ir kaip platforma, leidžianti menininkams savo kūrybą pristatyti neformalioje aplinkoje.
Tauragėje organizuojamos slemo varžybos skiriasi vertinimo sistema. Jeigu Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose vertinimas vyksta kortelėmis, kurias atsitiktine tvarka gauna keli žmonės auditorijoje, tai Tauragėje slemo varžybų metu komisija virsta visa renginio auditorija – čia veikia vadinamoji klyksmų sistema. Visi atėjusieji į renginį yra betarpiškai įtraukiami. Dėl to Tauragės sleme yra daugiau bendrystės jausmo nei didžiuosiuose miestuose organizuojamuose slemuose, kur anonimiškumas gilesnis, kur žmonės vienas kito taip ir lieka nepažinę. O Tauragės sleme taip nėra – visi čia yra laukiami, visi palaikomi, atsikratoma amžiaus stereotipų, kas neva gali, o kas jau nebegali būti šiuolaikinės performatyviosios poezijos kūrėjais. Nuo 2019 iki 2023 metų dėl slemo čia nemažai padaryta.
