Silvija Zuokaitė, Bronius Zuokas ir Eugenija Zuokienė su giminaite Elena Augaityte. Palanga. Apie 2010–2012 m.
Elena su mama Magdalena Augaitiene
Elenos Augaitytės kaklo papuošalas ir auskarai. 1971 m.
Keturios merginos gimnazistės: pirma iš kairės – Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė, trečia – Elena Augaitytė. Kitos dvi nežinomos
Elena Augaitytė
Elena Augaitytė jaunystėje
Tauragės gimnazijos 7 klasė. Auklėtojas – Bronius Šimkevičius. Antroje eilėje pirma iš kairės stovi Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė, šalia jos – Elena Augaitytė
Elenos Augaitytės diplominis darbas – skulptūra „Berniukas jūreivis“ (1955 m.), saugoma tėviškėje, Dauglaukyje, Zuokų namuose
Šiomis dienomis sukanka 95 metai, kai Kuisių kaime gimė dailininkė, skulptorė, gintaro apdirbimo meistrė Elena Augaitytė (1928 04 22–2021 01 09).
Tauragės B.Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje renkama ir saugoma informacija apie iškilius kraštiečius. Deja, apie Palangoje gyvenusią dailininkę kraštotyros fonde buvo tik trumpi biografiniai aprašai. Dėkojame Dauglaukyje gyvenančiai Eugenijai Zuokienei, kuri mielai pasidalijo savo tetos nuotraukomis ir užrašė prisiminimus apie ją. Įdomūs pačios E. Augaitytės atsiminimai apie savo šeimos vargus baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir perkeltųjų dalią po jo.
Elena Augaitytė mokėsi Dauglaukio pradinėje mokykloje ir Tauragės gimnazijoje. Po to studijavo skulptūrą Kauno taikomosios dailės institute.
Savo atsiminimuose E. Zuokienė rašė: „Mano teta, mamytės sesuo Elena Augaitytė mokymąsi Tauragės gimnazijoje buvo nutraukusi 1944–1945 m., kai visa šeima buvo išvaryta į Vokietiją. Sunkiais pokario metais mokymąsi vėl atnaujino. Tauragėje kambarį nuomojosi pas Kaminskus, dar Jovaruose pas kažką, bet daugiausia pas Samoškienę, su kurios dukra Nijole Samoškaite (vėliau – Michelkevičiene), mokėsi vienoje klasėje.
Baigusi mokyklą įstojo į Dailės institutą, kuris iš pradžių buvo Kaune, o paskutinius metus jau mokėsi Vilniuje. Mokydamasi labai vargo, nes iš namų mažai ką galėjo atsivežti, be to, kelionė iki Vilniaus būdavo sudėtinga, ne tokia, kaip dabar. Gerai, kad dar gaudavo nors ir nedidelę stipendiją. Parvažiuodavo pora kartų per metus ir visada stengdavosi sutaupiusi ir atstovėjusi eilėse nupirkti ką nors parvežti – tai cukraus, tai ryžių, tai ką nors saldaus mums, sesers vaikams. Jos šeima – mamutė ir mažasis broliukas – gyveno kartu su vyresniosios sesers šeima. Rengdavosi iš senų drabužių persiūtais drabužėliais ir sakydavo, kad beveik visos tokios vargšės būdavo. Iš pradžių nuomojosi su drauge kambariuką, o Vilniuje jau gavo bendrabutį.
Kažkiek prisidurdavo piešdama, bet tam priemonės irgi būdavo brangios. Visą laiką buvo kukli ir apsieidavo su mažais ištekliais.“
E. Augaitytė 1955 m. Vilniuje, Lietuvos dailės institute, apgynė diplominį darbą ir buvo paskirta nuolatiniam darbui į Palangą. Dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinato etalonų kūrimo gintaro ceche.
E. Zuokienė apie tą laikotarpį rašo: „Jau ir namai buvo arčiau, ir atlyginimas didesnis, todėl mums, vaikams, parveždavo įvairių knygelių, kad tik mes mokytumės ir stengtumės piešti, skaityti. Vėliau nusiveždavo į Palangą, pabūdavome prie jūros. Apie 1965 m. mes jau buvom matę „Eglę žalčių karalienę“, „Jūratę ir Kastytį“, pabuvoję ant Birutės kalno ir parke.
Nors buvo kukli ir nedrąsi, susitaupiusi pinigų, apie 1973–1974 m. nusipirko „Žigulius“. Tada beveik kas savaitgalį atvažiuodavo į tėviškę. Veždavo mamutę ir mūsų šeimą apžiūrėti įžymesnių Žemaitijos vietų. Labai mėgo vairuoti ir tai darė iki pat senatvės. Įsigijusi kooperatinį butą labai džiaugėsi, prisimindama sunkius studijų metus ir pokario vargus.“
Gintaro ceche dailininkė kūrė etalonus, pagal kuriuos buvo daromi masiniai gaminiai pramoninei gamybai, gintarinius papuošalus, suvenyrus, kitus gintaro dirbinius. Savo darbuose stengėsi maksimaliai atskleisti natūralų gintaro grožį. Ji gerai žinojo gintaro medžiagos specifines savybes. Kūrinio idėją jai padiktuodavo pats gintaras, jo gabalėlių forma, spalva, vidinė tekstūra, atspalvių ritmas. Darbuose atskleidžiami jautrūs gintaro spalvos deriniai, išryškinamos natūralios medžiagos morfologinės faktūros.
E. Augaitytės apžvalginė gintaro dirbinių paroda Palangos gintaro muziejuje buvo eksponuota 1971 m. vasario 5 d. Tai buvo pirmoji trumpalaikė paroda, surengta Palangos gintaro muziejuje nuo jo įkūrimo pradžios. Tuo metu dailininkės kūriniai jau buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų, Londone, Briuselyje, Bratislavoje, Leipcige, Monrealyje, Osakoje, JAV miestuose).
Kraštietė buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narė.
Mirė 2021 m. sausio 9 d. Palangoje. Palaidota tėviškėje, Pajūrėlio kapinėse.
E. Augaitytės prisiminimai apie šeimą karo ir pokario metu:
„Gyvenome Tauragės valsčiaus Kuisių kaime. Mūsų šeima buvo: tėvai – Vincas Augaitis, Petro (g. 1874 m.) ir Magdalena Augaitienė (g. 1901 m.), vaikai – Zofija Augaitytė – (g. 1927 m.), Elena Augaitytė (g. 1928 m.), Antanas Augaitis (g. 1943 m.). Pas mus gyveno ir Petras Augaitis – tėtuko brolis.
1944 m. spalio 10 d. Tauragę užėmė rusai. Nuo to laiko tėtukas ir dėdė Petras kiekvieną rytą vokiečių kareivių buvo išvaromi vežti spygliuotų vielų prie fronto linijos. Su mūsų arkliais ir vežimu. Vakare vežėjus paleisdavo namo, o arklius pasilikdavo. Taip buvo ir spalio 18 rytą, o po pietų beveik visus kaimo žmones išvarė iš namų į Vokietiją. Mamutę su broliuku užsodino ant kaimynų vežimo, mudvi [su sese] išėjome pėsčios. Po kelių savaičių kelionėje broliukas susirgo tymais, jį atėmė iš mūsų ir nuvežė į kažkokią ligoninę. Mums nepasakė kur. Tai atsitiko Braunsbergo mieste.
Marienburge sužinojome, kad tėtuką iš namų išvarė viena diena vėliau už mus ir jis važiuoja įkandin mūsų, vienos dienos atstumu. Mes pasilikom nuo savo bendrakeleivių ir visą dieną paplentėj laukėm jo atvažiuojančio. Ta vežimų kolona į Marienburgą vakare atvyko, bet tėtuko joje nebuvo: susirgo paskutinis kareivių numainytas arklys, ir tėtį bei dėdę Petrą pasodino į traukinį ir nuvežė gilyn į Vokietiją.
Gruodžio pradžioje pasiekėme Pomeraniją. Mus apgyvendino pas būrus Noištetino (kr. Neustetin) apskrity, Noikoprieben (Neukoprieben) kaime. Prieš pat rusams užimant (kovo 4 d.) suradom broliuką bombarduojamo Doiče Krone (Deutsche Krone) miesto ligoninėj.
Rusai mus pavarė atgal per Lenkiją. Ilgą laiką išbuvome perkeltųjų stovykloj Brombergo (Bytgoše) mieste. Gegužės mėnesį traukiniu grįžom namo.
Kaimą radom be žmonių ir tuščią. Visą kelionę alkom, šalom, vargom, o namuose kurį laiką gyvenom visai pusbadžiu.
Po ilgo laiko grįžo dėdė Petras. Tėtuko nesulaukėme – ? miestelyje po operacijos (kraujo vėžys) jis mirė. Ten ir palaidotas.
Užrašyta: 2000 m., Palanga
Silvija Zuokaitė, Bronius Zuokas ir Eugenija Zuokienė su giminaite Elena Augaityte. Palanga. Apie 2010–2012 m.
Elena su mama Magdalena Augaitiene
Elenos Augaitytės kaklo papuošalas ir auskarai. 1971 m.
Keturios merginos gimnazistės: pirma iš kairės – Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė, trečia – Elena Augaitytė. Kitos dvi nežinomos
Elena Augaitytė
Elena Augaitytė jaunystėje
Tauragės gimnazijos 7 klasė. Auklėtojas – Bronius Šimkevičius. Antroje eilėje pirma iš kairės stovi Nijolė Samoškaitė-Michelkevičienė, šalia jos – Elena Augaitytė
Elenos Augaitytės diplominis darbas – skulptūra „Berniukas jūreivis“ (1955 m.), saugoma tėviškėje, Dauglaukyje, Zuokų namuose
