Alvidas Jancevičius: „Negalima išbraukti iš gyvenimo vietos, kuri tau davė sparnus“
Įkelta:
2022-02-06
Nuotrauka
jencevicius
Aprašymas

Alvido Jancevičiaus asmeninio albumo nuotraukos

 

,
Nuotrauka
jencevicius
,
Nuotrauka
jancevicius
,
Nuotrauka
jancevicius

Tauragėje gimė daug pasaulinio garso žmonių – Jozefas Šereševskis, Davidas Kacelenbogenas, Robertas Lemanas, Taurogeno žeme vaikščiojo net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas Karlas Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai Aleksandras Borodinas, Hektoras Berliozas, Robertas Šumanas, rašytojas ir politikas Aleksandras Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio“ herojus popas Gaponas, Aleksandro Puškino žudikas Žoržas Dantesas… Šiuos ir dar daugybę mažai kam žinomų ar netgi visai negirdėtų Tauragės istorijos faktų atkapstęs kraštietis Alvidas Jancevičius sudėjo juos į knygą-straipsnių rinkinį „Užmirštasis Tauroggenas“, kurią jau netrukus pristatys Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. O belaukiant susitikimo – pokalbis su jos autoriumi.   

– Kada ir kodėl susidomėjote istorija?

– Nugyvenau nei per daug linksmą, nei kokį nevykusį, žodžiu, visai neliūdną gyvenimą. Daug metų dirbau žodžio darbininku, žurnalistu, per gana netrumpą metą sutikau gausybę įdomių, gražių, o kartais ir ne visai dorų asmenybių, padėjau dešimtims valdžios nuskriaustų, apgautų ar tiesiog nelaimingų žmonių pasiekti tiesą, įveikti didžiulius biurokratinius barjerus. Ir nors šiandien turtinga žurnalistinė praktika jau padėta į archyvo lentynas, monotoniška pensininko kasdienybe apsiriboti neketinu, nes juk buvusių žurnalistų nebūna. 

Kai kas nekukliai vadina mane vieninteliu Lietuvoje cirko istoriku, kritiku. Gal kažkiek tiesos yra, nors pats savęs tokiu įvardinti nedrįsčiau. Kita vertus, gausybė rašinių ano meto popierinėje spaudoje ir dabar interneto portaluose, archyvai, fondai, dalyvavimas įvairių cirko konkursų žiuri, krūvos interviu neleidžia nustumti į pašalę to, kam paskyriau apie penkiasdešimt gyvenimo metų. Pagaliau, atrodo, priartėjau prie storos ir solidžios Lietuvos cirko istorijos knygos užbaigtuvių, nors vis dar atsiranda naujų faktų ir kartkartėmis tenka grįžti prie to darbo, įterpti, redaguoti. Ar veikalas kada nors bus išleistas, labai abejoju, nes savų lėšų tam tikrai neturiu, o valstybę tokia tema mažiausiai domina. Ačiū Dievui, kad atskirus skyrius pavyko išspausdinti kai kuriuose šio meno istorijai neabejinguose Lietuvos leidiniuose bei įvairiose enciklopedijose, ypač „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kuriai kaip vienintelis šios temos autorius esu parašęs per šimtą straipsnių. Kita vertus, kaip nebūtų juokinga ir keista, ilgus metus darbuodamasis teisės propagandos baruose, aiškinau įstatymus, nušvietinėjau teismų praktiką, filmavau šiurpiausius nusikaltimus. Ir kartu lygiagrečiai daug koncertavau su humoro, iliuzijos programomis, aktyviai domėjausi cirko meno praeitimi bei nūdiena. Liaudis sako: „Devyni amatai – dešimtas badas“. Gal tiesos yra…

Ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad, užbaigęs ilgametį cirko istorijos paieškų darbą, radau naują nišą. 

Labai didžiuojuosi, kad jau keletą metų galiu atskleisti nežinomus ar mažiau girdėtus mano gimtojo krašto istorijos puslapius. Kai studijavau Vilniaus universitete, žurnalistikos specialybė buvo Istorijos fakulteto dalis. Tačiau giliau į šio mokslo dirvonus niekada neteko įbristi, jeigu neskaičiuosiu 1979 metais „Mokslo“ leidyklos išleistos mano knygelės „Vilniaus universitetui – 400“. Būdamas savikritiškas privalau pripažinti, kad tai buvo daugiau mano mielų, puikių redaktorių Genovaitės Gustaitės ir Toleinos Daržinskaitės nuopelnas. 

Istorija vienaip ar kitaip domisi kiekvienas. Tik vieni profesionaliai, kiti mėgėjiškai. Niekada nelaikiau savęs tikru istoriku, nors dabar po rašiniais vis dažniau pasirašau šiuo vardu.    Domėjimasis atėjo vėlgi per cirką. Buvo atsiradusi reali galimybė tapti solidžiu mokslininku, parašyti disertaciją ir šiandien galbūt pasipuikuoti gražiomis dviem raidėmis prie pavardės – dr.  Baigęs universitetą šešerius metus darbavausi Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje.  Ten buvo susitelkęs iš tiesų žurnalistikos mokslo žiedynas – V. L. Žeimantas, B. Raguotis, J. Bulota, S. Makauskas, V. Juodakis, L. Tapinas, S. Valiulis ir kiti teoretikai bei praktikai. Jau buvau pasitvirtinęs disertacijos temą, gavęs leidimą dirbti spec. fonde (buvo Universiteto bibliotekoje toks padalinys, kuriame saugoti leidiniai, „netinkami“ skaityti eiliniams skaitytojams), pradėjau rinkti medžiagą. Tačiau visada, matyt, reikia laiku suvokti, kam tu tinki ir ką gebi. Pačiam suvokti. Ir laiku, kad vėliau netektų skaudžiai gailėtis. Kiek negundė mokslininko darbas, kiek nežavėjo vėliau besišvietęs gana solidus mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) atlyginimas, vis dėlto ryžausi kelti sparnus.

Skaitydamas įvairių laikotarpių spaudą vis rasdavau intriguojančių faktų ir iš kitų sričių, savo gimtosios Tauragės istorijos fragmentų. Taip kaupėsi archyvas, klodai informacijos, kurią atskleidžiu tik po daugelio metų. Sugrįžęs prie tų labai senų faktų ėmiau gilintis dar labiau, ieškoti daugiau naujienų. Tai nepaprastai įdomu bent jau man – atsukti laikrodį keletą dešimtmečių ar šimtmečių atgal, pajusti tolimo laikmečio kvėpavimą. O jeigu dar kažkas susidomi kartu su manimi – tai tikras balzamas širdžiai. Džiaugiuosi, na, gal ne visada atradęs, bet priminęs Tauragei, kad čia gimė daug pasaulinio garso žmonių – Jozefas Šereševskis, Davidas Kacelenbogenas, Robertas Lemanas. Ar kas žinojo, kad Taurogeno žeme vaikščiojo, čia gyveno net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas Karlas Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai Aleksandras Borodinas, Hektoras Berliozas, Robertas Šumanas, rašytojas ir politikas Aleksandras Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio“ herojus popas Gaponas, Aleksandro Puškino žudikas Žoržas Dantesas. Pagaliau ar kas iki tol girdėjo, kad čia lankėsi pats Leonidas Brežnevas? Žinoma, man daug kas įgels, kad Tauragė, visais laikais būdama pasienio miestu, negalėjo nesulaukti tų įdomių asmenybių. Tada tai buvo vienas pagrindinių kelių į Vakarus. Tačiau ar dėl to mes turime tuos žmones užmiršti? 

– Istorija – be galo plati sąvoka. Kokios jos sritys ar laikotarpiai jums įdomiausi ir kodėl?

– Žinoma, būčiau juokingas, jeigu mėginčiau aiškinti, jog plačiai domiuosi visomis istorijos peripetijomis, visais laikmečiais. Tai per daug platu ir per daug neatsakinga. Dar kartą noriu pabrėžti, kad nesu profesionalus istorikas, nors, pavyzdžiui, cirko istoriją Lietuvoje tyrinėju, nekukliai nuskambės, tikrai vienintelis. Šiam darbui atidaviau per penkiasdešimt metų. Šiandienos jaunimui nesuprantama, kad nebuvo kompiuterių ir netgi ne viską buvo galima primityvia to meto technika atsišviesti. Teko išsirašinėti ranka, o po daugelio metų, atsiradus kompiuteriams, skaitmeninti… Pats kūrybos procesas tokiu atveju jau tampa antraeilis.

Taip jau susiklostė, kad pagrindiniai įvykiai, kuriais domėjausi, vyko XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Todėl į šį laikotarpį daugiausia ir gilinuosi.

– Vis atrandate dar nežinomų, negirdėtų istorijos faktų. Kaip vyksta jūsų tiriamasis darbas?

– Viskas prasideda nuo informacijos rinkimo. Kaip nebūtų keista, bet paprasta tinkamai suformuluota užklausa internete neretai pateikia pačių netikėčiausių atradimų. Aptikus reikiamą pavardę ar faktą prasideda informacijos kaupimas. Vienas tokių pavyzdžių – šachmatininkas Elijas Baikovičius. Apie jį radau parašyta vos keletą eilučių – ir tai tebuvo žaistų partijų statistika. Jeigu ne prie pavardės parašytas Tauragės pavadinimas, galgi žmogus būtų likęs šiandien niekam nežinomas. Po ilgų paieškų susikaupė labai įdomi ir skaudi biografija, dabar jau žinoma visiems tauragiškiams. Ypač maloniai prisimenu  legendinės Holivudo aktorės Mari Aldon (Aldonos Pauliutės) sugrąžinimą į gimtinę. Netikėčiausia buvo, kai rašiniui pasirodžius paaiškėjo, kad Tauragėje gyvena jos tikrasis pusbrolis, mano mielas jaunystės dienų bičiulis Aloyzas Šlepavičius… Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. O štai dabar jau kurį laiką mėginu rasti kuo daugiau faktų apie vieną JAV cigarų pramonės magnatą, iš Tauragės kilusį, Lipmaną. Informacijos labai mažai, nors figūra neeilinė. Labai norėčiau parašyti apie Tauragę siaubusius gaisrus bei miesto atstatymus, tačiau visa archyvinė informacija – Rusijos archyvuose, kurie šiandien man nepasiekiami. Labai domina Tauragės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Būdamas optimistas tikiuosi, kad tai kada nors pavyks įgyvendinti. Faktologijos dar turiu nemažai ir, jeigu tik leis sveikata, naujų rašinių bus.

Nuotrauka
jancevicius

– Tikriausiai neretai jūsų nagrinėjami šaltiniai būna parašyti ne lietuvių kalba. Kiek kalbų mokate, kaip jų išmokote?

– Nežinau, ar labai nuliūdinsiu, bet užsienio kalboms niekada nebuvau per daug gabus. Dar studijų metais mėginau mokytis senovės graikų kalbos, bet geri norai taip ir liko norais. Laisvai kalbu ir rašau rusiškai, galiu bendrauti bei skaityti angliškai. To paprastai užtenka renkant informaciją straipsniams. Be to, šiandieninės technologijos labai talkina ir padeda išversti sudėtingiausius tekstus. Svarbu tinkamai suformuluoti norimą užklausą. 

– Tikriausiai narpliojant kokios nors istorinės asmenybės ar įvykio eigą prireikia begalinės kantrybės ir atkaklumo. Kiek paprastai užtrunka išnarplioti vieną kurį epizodą?

– Vienu sakiniu atsakyti į šį klausimą nesiryžčiau. Darbas darbui nelygu. Jau ko ko, bet kantrybės ir atkaklumo reikia tikrai nepaprastai daug. Būta rašinių, kurie gimė per porą naktų, o kai kuriems atiduota net keletas savaičių. Sakykime, greta viso būrio pavardžių aptinki vieną nieko nesakančią. Tačiau ji kažkodėl sudomina, ir prasideda… Po truputį iš įvairių šaltinių kaupiasi faktai, informacijos daugėja, ir staiga pradedi suvokti, kad atradai perlą, nepaprastai įdomaus likimo asmenybę. Kalbant apie knygą „Užmirštasis Tauroggenas“, galiu prisipažinti, kad čia manęs paties tykojo ne vienas malonus atradimas. Pavyzdžiui, iš Skaudvilės kilęs JAV kviečių baronas S. Fišmanas, pasaulinio garso biochemikas R. Lemanas, kuris po ilgų paieškų atsiliepė ir netgi atsiuntė Tauragės gyventojams savo sveikinimą. Nepaprastai įdomu buvo rašyti apie legendinio kompozitoriaus R. Šumano viešnagę Tauragėje, tikru stebuklu tapo atrastas jo žmonos laiškas ir džiaugiuosi, kad prie Tauragės pašto esančioje informaciniame stende, greta O. Balzako pavardės, įrašyta ir R. Šumano… Didžiulis autoritetas man visada buvo ir bus legendinis tauragiškis J. Šereševskis, būdamas paralyžiuotas tolimojoje Kinijoje į mandarinų kalbą išvertęs ir vienu pirštu išspausdinęs Bibliją… Niekada nepasitikiu vienu surastu informacijos šaltiniu, todėl labai įdomu ir labai sudėtinga buvo rašyti apie Sovietų Sąjungos lyderio L. Brežnevo lankymąsi Tauragės miškuose. Kai pavyko rasti dviejų to meto miškuose tarnavusių karininkų knygose aprašytą mano turėtos informacijos patvirtinimą, supratau, kad  būtina tai parodyti visuomenei. Kai prieš šešiasdešimt metų atėjau į Tauragės pilyje buvusios mūsų mokyklos pirmąją klasę, nė susapnuoti negalėjau, kad kada nors rašysiu apie pastato rūsiuose buvusį kalėjimą ir jame uždarytus pasaulinių automobilių lenktynių Italijos komandos narius. Šis pasakojimas yra knygoje, tačiau tikiuosi, kad pavyks jį praplėsti, nes kartu su ekipažu važiavęs žurnalistas po lenktynių išleido sensacingą knygą apie šią kelionę. 

– Kas ant jūsų darbo stalo guli dabar? Kokius istorijos vingius tyrinėjate? Gal ketinate atskleisti kokių nors naujų reikšmingų faktų?

– Kiekvienas nors kiek kūryba užsiimantis žmogus retai apsiriboja vienu kokiu darbu. Kol leidžia jėgos ir galimybė rezultatus parodyti visuomenei, stengiuosi nesustoti. Kompiuteryje yra ne vieno straipsnio apmatų, tačiau kada tie rašiniai išvys dienos šviesą, bijau pasakyti. Tai pagaliau priklauso ne vien nuo manęs, bet ir leidinio, kuriame spausdinuosi, pozicijos bei galimybių. Žinoma, norėčiau, kad tai būtų dažniau. 

Kartu noriu pasakyti, jog domiuosi ne vien Tauragės istorija. Rusų kalba leidžiamame savaitraštyje „Obzor“ beveik kiekvieną mėnesį pasirodo mano rašiniai iš ciklo „(Ne)užmiršti vardai“. Čia stengiuosi iš tolimos praeities sugrąžinti nepelnytai užmirštus prieš daugybę metų Vilniuje gimusius pasaulinio garso menininkus. Jų daug, todėl veikti yra ką.

Neseniai kartu su „Baltijos“ cirku baigėme labai įdomų Lietuvos kultūros tarybos paremtą projektą – Lietuvos cirko istorijos almanacho pirmąją dalį. Informacija jau pradėta skelbti internete.

Todėl tiksliai atsakyti, kokius konkrečius istorijos vingius dabar tyrinėju, negalėčiau. Vis dėlto pirmenybę visada teikiu Tauragei, kurios istorija dar slepia nemažai įdomių paslapčių, intriguojančių dalykų. 

– Kiek žinau, jums yra tekę dirbti įvairiose srityse. Koks darbas buvo labiausiai prie širdies?

– Per vieną kūrybinį susitikimą renginio vedėjas, mane pristatydamas, pasakė: „Jeigu kas ateityje domėsis A. Jancevičiaus biografija, turės nusilaužti ne vien koją, bet ir ranką…“ Tokia realija. Tik nežinau, ar ji sektina. Teko būti spaudos ir televizijos žurnalistu, teatro ir cirko artistu, scenoje bei manieže pasirodžiusiu per šešis tūkstančius kartų, režisieriumi, renginių vedėju, dviejų aukštųjų mokyklų dėstytoju, atstovu spaudai, kritiku, istoriku… Vargu ar galėčiau išskirti iš šio sąrašo kurią nors vieną sritį. Nes čia – kaip aktoriui – mylimiausias vaidmuo tas, kurį kuri dabar. Esu diplomuotas žurnalistas, todėl, noriu ar nenoriu, tai pagrindinė mano gyvenimo sritis. Darbas prieš daugybę metų „Leniniečių balse“, kitų laikraščių redakcijose, televizijoje davė tikrai daug gyvenimiškos patirties, leido bendrauti su pačiais įvairiausiais skirtingų rangų bei padėties asmenimis. Niekada neužmiršiu tų pirmųjų tauragiškių kolegų, savo mokytojų, jų pavardes prisimenu ir po keleto dešimtmečių: J. Marcinkevičius, B. Jagminas, J. Strikaitienė, V. Čepas, J. Gaižauskas, B. Pocius, R. Baliūnas, A. Morozovas, su kuriuo kartu rengėme siužetus respublikiniam radijui, bendravome, diskutavome įvairiausiais klausimais man jau ir išvykus iš Tauragės.

Koncertai su Valstybinio jaunimo teatro aktorių grupe išmokė sceninio reiklumo, griežtos atsakomybės, disciplinos. Ir dar mano gyvenime labai daug vietos užėmė cirkas – jo istorija ir praktiniai pasirodymai su garsiausiais įvairių šalių meistrais manieže. Tai mano antrasis gyvenimas. Jo dėka aš susipažinau su tokiomis legendomis, kaip Olegas Popovas, Igoris Kio, Jurijus Nikulinas, su kuriuo pažintis siejo septyniolika metų – iki artisto mirties. Pusę metų palapinėje dirbome su vienu geriausių Europos klounų, profesoriumi, Alos Pugačiovos kurso vadovu A. Nikolajevu. Kai, pradėjęs studijas Vilniaus universitete, parašiau pirmąją „Jantar“ cirko šapito programos recenziją „Literatūrai ir menui“, garsusis teatro kritikas Egmontas Jansonas, pasikvietęs į redakciją, pasakė: „Mes ir taip išspausdinsime. Bet aš norėjau pamatyti tą unikumą, taip profesionaliai išmanantį cirką“. Ir prasidėjo – pažintys su artistais, direktoriais, kurso draugų pašaipos, kartu su straipsniais nešami buteliai, nes neretai tai būdavo vienintelė galimybė išspausdinti rašinį.

Gaila, kad pastaraisiais metais senasis šimtametes tradicijas turintis menas vis labiau degraduoja. Bent jau tai, ką matome Lietuvoje. Vis dažniau ateina atsitiktinių žmonių, sportininkų, nebelieka tradicijų perimamumo. Artistai vis dažniau galvoja, ne ką parodyti, bet kiek uždirbti…

– Papasakokite apie savo ryšį su Taurage. Ar dažnai čia apsilankote? Koks jis jums atrodo dabar?

– Prieš kurį laiką Vilniaus Gedimino prospekte laukiau kolegos, su kuriuo  buvom sutarę eiti į renginį Rašytojų klube. Laiko buvo, sėdėjau ir stebėjau praeivius. Ir staiga pajutau, kad seniai nesijaučiau taip keistai. Tiksliau, niekada nesijaučiau taip keistai ir kvailai. Pro šalį ėjo visai svetimi man žmonės, nuo jaunystės iki kaulų smegenų pažįstamus pastatus puošė nelietuviški  pavadinimai. Skambėjo įvairiausiomis kalbomis tariamos frazės... Supratau, kad mano praeitis, mano istorija nuėjo negrįžtamai. Laimė tik, kad nors čia, istoriškiausioje Lietuvos vietoje, dauguma pastatų išsaugojo pirmykštį savo pavidalą. Žinoma, kvailai, gal net labai juokingai atrodyčiau teigdamas, jog viskas turėjo likti kaip buvę… 

Kas kita – gimtinė. Ji – kaip pirmoji meilė, kad ir kiek metų nepraeitų, prisimeni viską iki smulkmenų, viskas visada atrodo idealu. Teisingai rašė Romas Sadauskas: „...viskas sensta ir blanksta viskas rūdija išskyrus meilę ir tai ne bet kokią – tik pirmąją bei paskutinę...“

Nors, žinoma, seniai nebėra to dabar juokingo, bet ryškaus vaikystės įspūdžio, kai po pamokų Tauragės pilyje, tada dar pradinukai, specialiai eidavom iki aukščiausio tuo metu miesto pastato – universalinės parduotuvės – užlipdavom į trečią aukštą ir žiūrėdavom per didelį langą iš viršaus. Nebe ta (žinoma, daug gražesnė) mano vaikystės Tarailių (buvusi Melioracijos statybos valdyba) gyvenvietė, kur nustatytomis dienomis visi iš barakų vatos sienomis ėjome maudytis dyzelio kvapu persmelktų mechaninių dirbtuvių pirtyje, o ištisas vasaros dienas mes, paaugliai, leisdavom ant Jūros upės kranto. Trūko labai daug ko – elementarių patogumų, serviso, prekių,  tenkinomės primityviais dalykais. Tačiau tai buvo mūsų vaikystė, jaunystė, tai buvo laikas, kuris metams bėgant vis labiau gražėja.

Šiandien su Taurage mane sieja tik keletas dar išlikusių pažįstamų ir tėvų bei senelių kapai Papušynės bei Gaurės kapinėse. Sieja ir graži draugystė su mano mažąja tikrąja gimtine Lomiais. Tačiau labai dėmesingai internete seku gimtojo miesto ir rajono reikalus, ekonomikos, kultūros, sporto naujienas. Juk negalima išbraukti iš gyvenimo vietos, kuri tau davė sparnus, palydėjo į skrydį. 

Kad ir retai atvykdamas į gimtinę, stengiuosi kuo daugiau paklajoti miesto gatvėmis, sugrįžti į tolimas jaunystės dienas. Tauragė keičiasi neatpažįstamai, vis labiau įgydama didmiesčio vaizdą. Gaila tik, kad kai kurios vietos netrukus išliks vien prisiminimuose. Nežinau, ar tai gerai. Pagaliau gal ir neturiu teisės griežčiau vertinti – esu patriotas per atstumą. Todėl, matyt, ir ėmiausi tolimos savo krašto istorijos, kad nors kokį pėdsaką palikčiau. Prieš kurį laiką visai atsitiktinai išgirdau, kad kraštiečiai Lietuvos šimtmečio proga išrinko mane į labiausiai nusipelniusių Tauragės kraštui asmenų šimtuką. Miesto centre įspūdingame stende puikiuojasi tos garbingos pavardės, tik aš niekaip negaliu suprasti, kaip ten patekau. Sako, išrinko žmonės, o gal komisija. Tokiame įspūdingame sąraše turėtų atsidurti vertingiausieji, gal ne vienas ir iš mano atrastų garsiųjų asmenybių. Ką padarysi, juk ne pats save įsirašai. Tik gaila, kad, radus lėšų gražiam įamžinimui kažkodėl neatsirado keliasdešimties eurų bent kukliems atvirukams pranešti dar gyviems šio sąrašo herojams apie jų įamžinimą… 

Kalbėjosi Birutė Slavinskienė

Nuotrauka
jancevicius
Nuotrauka
spaudos
Nuotrauka
jonines
Įkelta:
2022-07-01
Ilgąjį savaitgalį Joninių vainikais puošėsi visa Lietuva. Joninės arba Rasos – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė – siautulingai minėta ir Tauragės rajone – Jovaruose, Taurų parke, Dacijonuose, Pagramantyje, Adakave ir daugelyje kitų vietų.
Nuotrauka
Antaninių šventės akimirka. Autorės nuotrauka
Įkelta:
2022-06-17
Šeštadienį Kęsčiuose su trenksmu nuaidėjusi Antaninių šventė „Pieno kelias: nuo šienapjūtės iki sūrio“ sulaukė nemažo aplinkinių kaimų gyventojų susidomėjimo. Netrūko smalsavusių susipažinti su šios šventės, dar kitaip vadinamos – šienpjovių švente, tradicijomis. Tą dieną pagerbti varduvininkai, jubiliatai, bendruomenės naujagimių tėveliai bei naujakuriai.
Nuotrauka
bliudziuviene
Įkelta:
2022-06-12
Reginą Bliūdžiuvienę galima pristatyti įvairiai: poetė, tautosakininkė, pedagogė, aktyvi Žygaičių miestelio bendruomenės narė. Regina apie savo darbus girtis nėra linkusi, tik žaviais eilėraštukais retsykiais pasidalija savo feisbuke.
Nuotrauka
pilies teatras
Įkelta:
2022-05-20
Gegužės 11-ąją Tauragės meno mokyklos (TMM) Pilies teatras pakvietė į spektaklio, pastatyto Krystal Sutherland romano „Mūsų širdžių chemija“ motyvais, premjerą. Pilnutėlėje Pilies salėje žiūrovai kiek ilgiau nei valandą stebėjo pasirodymą, kuris ne vieną privertė braukti ašarą – jaunųjų aktorių emocijos abejingų nepaliko. Toks ir buvo Pilies teatro tikslas. 
Nuotrauka
muz
Įkelta:
2022-05-16
Gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, visi keliai veda į pažinimą. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ ir jo padaliniai – Tremties ir rezistencijos muziejus, įkurtas buvusioje NKVD būstinėje, tauragiškių vadinamas Šubertine, Skaudvilės krašto muziejus, Alfonso Čepausko dailės galerija, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras – tądien kviečia ne tik apsilankyti muziejuose nemokamai, bet ir dalyvauti gausybėje renginių.
Nuotrauka
sondra
Įkelta:
2022-05-15
Šiandien minime Šeimos dieną. Kiek mums visiems svarbi šeima? Ko gero, paprasčiausias meilės savo šeimai įrodymas – domėjimasis jos istorija. Sondrai Vaišvilaitei, pribloškiančios savo grožiu knygos „Šviesybių namai“ autorei, be galo svarbi kiekviena, net ir smulkiausia giminės istorijos detalė, kurias ji kartu su seserimi Danguole rinko po kruopelytę ne vienerius metus ir sudėliojo iš jų ištisą paprasto gyvenimo epą, įdomų ir vertingą ne tik artimiesiems. Susirinkusieji į Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ pristatymą vos tilpo B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje – žinia apie šią ypatingą leidinį priviliojo ne tik  autorės draugus, artimuosius, bet ir kraštotyra, istorija, etnografija besidominčius žmones. 
Nuotrauka
paulinos
Įkelta:
2022-05-05
Daugiau nei 10 metų fotografuojanti tauragiškė Paulina Dubė rimčiau šio darbo ėmėsi baigusi mokyklą – tada, pasak jos, atsirado ir laiko, ir noro užsidirbti. Visą savo laiką darbui skirianti moteris sako nežinanti, kaip daugiau save įvardinti nei fotografe. Ji pasakoja, kad pomėgiui tapus darbu laisvalaikio ji nelabai ir turi – didžiąją dalį laiko skiria fotosesijoms ir nuotraukų redagavimui.
Nuotrauka
viktorija
Įkelta:
2022-04-28
Tauragės „Versmės“ gimnazijos trečiokė Viktorija Rezgytė Lietuvos moksleivių liaudies dailės parodos-konkurso „Sidabro vainikėlis IX“ regioniniame ture už savo siuvinėtus darbelius jau trečią kartą laimi prizinę vietą. Mergina turi daug įvairių pomėgių – nuo siuvinėjimo adinukės stiliumi, piešimo, grojimo gitara iki pasivaikščiojimų gamtoje, knygų skaitymo bei domėjimosi istorija.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-18
Praėjusiais metais mokyklą baigusi tauragiškė Simona Bendikaitė nusprendė ieškoti savo gyvenimo kelio. Apie tolesnes studijas svarsčiusi mergina nebuvo iki galo apsisprendusi, ką būtent toliau studijuoti, tačiau pradėjusi savanoriauti Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ji suprato, kad norėtų pasinerti į kultūros pasaulį.
Nuotrauka
AutOrės nuotrauka
Įkelta:
2022-04-16
Didžioji savaitė prieš Velykas, ko gero, ne vienam asocijuojasi su vaško kvapu – gi juo dažnas margina kiaušinius. Tada ir vaikystės prisiminimai užplūsta – kaip varžytasi dėl gražesnio ir ryškesnio margučio, kaip laukta antrosios Velykų dienos, kad galėtum bėgti pas kūmą pinigėlio. Nuo darbų sustirusios Pagramančio socialiniuose globos namuose įsikūrusių senolių rankos kiaušinių marginimo edukacijos metu bando prisiminti ir atkartoti margučio raštus – vieni rezultatu labai patenkinti, kiti lyg ant savęs pyksta ir sako, kad anksčiau ir brūkšneliai būdavo tiesesni, ir ranka labiau klausydavo. Bet džiaugsmo pamačius spalvą įgavusį margutį netrūksta, o ir stalo kaimynui pasigirti smagu. Stebi smagų senolių šurmulį ir tiki – artėja graži  ir prasminga šventė. 
Nuotrauka
kulturos muitine
Įkelta:
2022-04-05
„Kultūros muitinė“, jau tradicija tapęs renginių ciklas, šiemet prasidėjo neįprastai –  austrių degustacija Pilies menėse, o po kelių dienų į kitą renginį irgi kulinarine tema pakvietė Skaudvilės krašto muziejus.
Nuotrauka
mmm
Įkelta:
2022-04-05
Balandžio 6-ąją, 17 val., Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Pilies menėse bus atidaryta ypatinga paroda. Tai kolektyvinė paroda, o jos eksponatai – moterų, lankančių Tauragės suaugusiųjų dailės studiją „MMM“ (Moterys mokosi meno, meno mokyklos moterys), darbai. Parodos pavadinimas visaapimantis ir daugiaprasmis – „Interpretacijos“.
Nuotrauka
batakiai
Įkelta:
2022-03-18
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai dauguma bendruomenių bei kultūros namų kvietė atvykti į renginius bei susibūrimus ir pasidžiaugti mūsų tautos laisve. Dauguma jų prasidėjo maldomis ne vien tik už mūsų laisvę – nepamirštas ir Ukrainoje vykstantis karas.
Nuotrauka
uzgavenes
Įkelta:
2022-03-06
Pirmoji pavasario diena šįmet prasideda Užgavėnėmis, simbolizuojančiomis žiemos palydėtuves ir pavasario sutiktuves. Nors pasaulį šiandien yra apėmęs nerimas dėl karo Ukrainoje, ir, atrodytų, linksmybėms vietos nebeliko, vis dėlto šios linksmos šventės atsisakė ne visi, o ją organizavusieji įsitikinę, kad  tradicijos padeda susitelkti. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-18
Lietuvos valstybės atkūrimo dieną visa šalis, o kartu ir tauragiškiai, paminėjo kaip laisvės, nepriklausomybės, demokratinės šalies dieną. Ši tautai svarbi diena minėta Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, kur Šv. Mišios aukotos už Lietuvą ir Lietuvos žmones, Tauragės kultūros rūmuose surengtame iškilmingame koncerte dalyvavo Kultūros centro kolektyvai ir atlikėjai, kai kurios bendruomenės leidosi į pėsčiųjų žygius, vieni kitus džiugino dainomis, šypsenomis.
Nuotrauka
16
Įkelta:
2022-02-16
Praėjo 104 metai, kai tautos šviesuoliai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Mūsų tėvai ir seneliai gali pasidalinti prisiminimais, kaip šią šventę švęsdavo praeityje. „Šaltinio“ progimnazijoje, kai klases retina vis įsisukdama COVID epidemija, mokytojai pasiūlė 5–8 klasių mokiniams pasidalinti mintimis, kaip mokinių šeimose švenčiama Vasario 16-oji, ką jaunajai kartai reiškia žodžiai Tėvynė, Laisvė... Pabiro tiek gražių, nuoširdžių žodžių, kuriuos jau šią savaitę mokyklos fojė mokiniai skaito per pertraukas televizijos ekrane. Kitame mokyklos koridoriuje – Vėjų pievoje – paroda „Lietuva pro mano langą“. Penktadienį, paskutinę savaitės dieną, bus suvedami rezultatai, kaip šiai šventei paminėti 1–8 klasių mokiniai papuošė savo kuprines. „Švenčiame ir švęsime visi: 1–8 klasių mokiniai, mokyklos administracija, klasių ir  būrelių vadovai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos...“, – sako mokyklos bendruomenė ir dalijasi mokinių istorijomis, kaip šeimos švenčia Vasario 16-ąją. 
Nuotrauka
betrice
Įkelta:
2022-02-10
Artėjant svarbiausioms valstybinėms šventėms progą tautiškumą perteikti piešiniuose turėjo ir jaunieji Lietuvos menininkai. Iš 423 konkursui „Ateities miestai“ siųstų piešinių atrinkta 20 favoritų, kurių skaitmeninį katalogą kovo 1–15 dienomis ketinama pristatyti Lietuvos Respublikos Seime Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtoje parodoje. Sėkmės sulaukusio ir į 20-uką patekusio piešinio autorė tauragiškė abiturientė Beatričė Arštikytė pasakoja, kad laisvė jai svarbi ne tik kaip Lietuvos pilietei, bet ir kaip meno kūrėjai. 
Nuotrauka
slaviunas
Įkelta:
2022-01-30
Žymusis tautosakininkas Leonardas Sauka rašė: „Nedaug tėra žmonių, kurie lygiai gerai galėtų nagrinėti liaudies buitį, papročius, apeigas, tikėjimus, muzikinę ir poetinę liaudies kūrybą“. Šie žodžiai skirti tautosakininkui, etnografui ir folkloristui Zenonui Slaviūnui (iki 1939 m. – Slavinskui), prieš 105 metus, 1907 m. sausio 14 dieną, gimusiam Skaudvilėje, vargonininko šeimoje. Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šios sukakties proga paskelbė savo surinktą medžiagą apie šį garsų kraštietį. 
Nuotrauka
mizgiriene
Įkelta:
2022-01-17
Priešpaskutinę praėjusių metų dieną mūsų krašto šviesuolei, Tauragės rajono garbės pilietei Almai Mizgirienei (Valaitytei) būtų sukakę 90 metų. Buvusiai kolegei atminti bei Archyvų metams pažymėti B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pakvietė susipažinti su ekspozicija, kurios tikslas – atkreipti bendruomenės dėmesį į Tauragės krašto šviesuolės paveldo tyrinėjimo darbus, žymių kraštiečių atminimo išsaugojimą ir skleisti informaciją apie bibliotekoje saugomą jos sukauptą kraštotyrinį archyvą. 
Nuotrauka
dainu dainele
Įkelta:
2022-01-17
Sausio 11-ąją Tauragės meno mokykloje (TMM) vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“ rajoninis etapas. Kaip teigia konkurso organizatoriai, konkurse skambėjo daug gražių dainų ir muzikos garsų, kuriuos lydėjo konkurso dalyvių, jų mokytojų, tėvelių, žiūrovų ir vertinimo komisijos palaikymas ir jaudulys.
Nuotrauka
a
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-19
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ projektas „Kultūros muitinė“ jau trečius metus kvietė Tauragės pilies menėse įgyti naujų kultūrinių patirčių. Pilyje prasidėję kultūriniai mainai keliauja tolyn – nes muziejininkai mėgsta neapsiriboti tradiciniais sprendimais, eksperimentuoti. Taigi finalinis „Kultūros muitinės“ renginys – pleneras „Fotografika“ persikėlė į neįprastą erdvę – buvusią Skaičiavimo mašinų elementų gamyklą, įprastai tauragiškių vadinamą „Skaičiukais“. „Skaičiukai“ tapo istorija, bet moterys ir menas čia sugrįžo vienam vakarui.
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-10-15
Praėjusį penktadienį Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka paminėjo ypatingą datą – Tauragės valstybinio centralinio knygyno skyriaus (dabartinė biblioteka) 90-ųjų įsteigimo metinių šventę. Ta proga viešojoje bibliotekoje rinkosi garbingi svečiai, perskaityta  laudacija pirmajai bibliotekos vadovei Larisai Kopaitei ir bibliotekos darbuotojams. O bibliotekos gyvenimas mūsų mieste prasidėjo 1931 m. Ir pirmosios patalpos nebuvo net panašios į įstaigą – tada įsikurta mažame kambarėlyje Vytauto gatvėje. Miestiečiams buvo siūloma pasirinkti vieną iš dešimties knygų. Pirmoji bibliotekos vadovė nustebtų išvydusi, kokia biblioteka dabar.