Karantinas, uždaręs žmones namuose, ne vienam tapo depresijos priežastimi. Vis dėlto kai kurie tuo metu tarsi atrado save iš naujo: prisiminė kadaise mėgtas veiklas, ėmė kurti – kas eiles, kas paveikslus ar dekoracijas, o kas tortus, ir taip įprasminti staiga atsiradusį laisvą laiką. Bibliotekininkė iš Skaudvilės Žydrė Macienė prisipažįsta niekada negalvojusi, kad jos tapyti paveikslai gali būti kam nors įdomūs, tačiau dabar jie tapo parodos eksponatais. Žydrė įsitikinusi: kiekvienas galime rasti kūrybiškų veiklų, kurios teikia malonumą, ir jei išdrįstume į jas pasinerti, depresijų tikrai būtų kur kas mažiau.
Piešė nuo vaikystės
Užaugo Žydrė Mažonuose. Ji prisimena piešti, kaip ir jos sesuo, mėgusi nuo mažens – tėveliai nespėdavo pirkti piešimo popieriaus.
Be to, ir užrašydami į mokyklą, tuometinę pirmąją vidurinę, tėvai, žinodami dukters pomėgį piešti, pasirinko dailės klasę. Taigi šiokius tokius pradmenis ji gavo dar vidurinėje.
Žydrė sako, kad jai sekasi nuolat savo aplinkoje turėti menui neabejingų, kūrybingų žmonių. Tuomet, pasak jos, likimas pamėtėjo Mažonuose gyvenančią dailininką Juzefą Bružienę, kuri suburdavo vaikus įvairiausioms meninėms veikloms – veždavo į ekskursijas, repetuodavo šokius, statydavo spektaklius, kurdavo jiems dekoracijas. Žydrė mielai ne tik vaidindavo spektakliuose, bet ir prisidėdavo piešiant dekoracijas.
Jai labai patikdavo ir kurti atvirukus įvairioms progoms.
– Bet kokiai šventei artėjant mūsų namuose būdavo darbymetis: abi su seserimi akvarele liedavome atvirukus giminėms, draugams, o tėvams tekdavo pareiga juos išvežioti ir įteikti, – prisimena ji. – Ir atminimų, nuotraukų albumai, sveikinimai mokykloje būdavo mano pieštomis rožėmis išpuošti. Klasės draugai net čiupinėdavo norėdami įsitikinti, ar jos tikrai nupieštos, nes būdavo iškilusios – tepdavau daug sluoksnių dažų.
Žmonės grįžta į bibliotekas
Vis dėlto kai teko rinktis, kur studijuoti, Žydrė nedvejodama pasirinko bibliotekininkystę – skaityti knygas jai visada labai patiko. Dar vaikystėje iš bibliotekos sako jas vilkdavusi krūvomis – po 10, 15, o skaityti tekdavo net pasislėpus nuo tėvų.
– Mama liepdavo kambarius valyti, o aš neva palovį valau, iš tikrųjų – skaitau. Jei ji prieina, knygą po lova pakišu... – dabar prisiminusi juokiasi Žydrė.
Savo ateitį įsivaizduodama bibliotekoje ji nesuklydo – dabar, kai darbo stažą skaičiuoja jau dešimtimis metų – greit bus trisdešimt, ji džiaugiasi iškart radusi savo vietą gyvenime.
Visą širdį atiduodama darbui ji sako savo pomėgį tapyti užmiršusi, o ir laiko tam nebeliko, jį užgožė įprasta rutina: darbas, namai, šeima, vaikai...
Paklausta, ar daug dabar žmonės skaito, Žydrė svarsto, kad vaikai, deja, dabar skaito mažiau (tiesa, priduria, kad galbūt jie skaito mokyklos bibliotekoje), tačiau į bibliotekas grįžta suaugusieji. Ir ne karantinas čia kaltas – tokią tendenciją bibliotekininkė sako pastebėjusi jau anksčiau ir labai ja džiaugiasi:
– Pažįstu žmonių, kurie daug skaitydavo, paskui buvo padėję knygą į šalį, o dabar vėl ėmė aktyviai skaityti. Ateina net su sąrašėliais.
Bibliotekai, pasak jos, reikia gyvybės. Ir Skaudvilės bibliotekoje jos netrūksta: iki karantino Žydrė, paprašiusi kolegių pavaidinti, statydavo spektakliukus vaikams. Dabar jie persikėlė į virtualią erdvę.
Pomėgis atgimė po 30 metų
Prasidėjus karantinui, kai atsirado daugiau laisvo laiko, prieš 30 metų pamirštas noras tapyti atgimė. Žydrė pasakoja prisipirkusi dažų ir pradėjusi. Iš pradžių tapydavo pasidėjusi ant stalo. Būdavo sudėtinga piešti, nes nematyti šešėliavimo. Paskui marti padovanojo molbertą. Tapo ji ne tik teptukais – kartais prireikia ir kempinėlės, ir netgi ausų krapštukų.
Paklausta, kaip gimsta paveikslų idėjos, Žydrė prisipažįsta nė pati nežinanti.
– Tiesiog sėdu piešti ir ateina mintis... Gal nuo nuotaikos priklauso. Kartais norisi tiesiog peizažo, atspindinčio vidinę būseną, o būna ir taip, kad gimsta abstrakti idėja ir paskui tik mąstau, kaip ją atskleisti. Antai paveikslas su moterimi: moteris kaip žemės simbolis. Juk moteris ir yra žemė. Juk iš ko išauga tas daigas, ta nauja gyvybė? Tik iš moters...
Ji atskleidžia ir paveikslo, kuriame pavaizduota moteris, kurios pusė veido paslėpta, idėją:
– Juk mes kiekvienas turime daug paslapčių ir niekada neatsiskleidžiame visiškai. Ypač moterys. Kažkokią dalį pasiliekam sau, neatveriam niekam... Juo labiau, kad ir visuomenėje taip įprasta – jei būsi pernelyg atviras, liksi nesuprastas.
O būna ir taip, kad paveikslo idėja tarsi vizija kurį laiką tarsi auga, vystosi viduje, jam reikia pribręsti. Žydrė sako vieną tokią viziją, kuriai prireiks naujoviškesnių technikų – siūlų ir netgi... cemento, jau kurį laiką nešiojanti galvoje. Ketina ji ir išbandyti naujas technikas – norėtų tapyti mentele.
Daryk tai, kas patinka
Žydrė sako, kad kūryba jai atneša atsipalaidavimą, dvasinę ramybę. Pasak jos, tapant pasaulis su visais savo rūpesčiais tarsi kažkur nuplaukia.
– Dėl to ir kitiems žmonėms sakau: susiraskit mėgstamą veiklą ir nebereiks depresuoti. Jei blogai jautiesi, apsimesk, kad nematai sujauktų namų ir tiesiog daryk tai, kas tau patinka – iškart jausiesi kitaip. Bibliotekoje, būna, moterys kartais net drovisi to, kad mėgsta skaityti meilės romanus. O aš sakau: kokia čia gėda, jei tai jums padeda atsipalaiduoti, atgauti vidinę ramybę. Nes depresuojančių labai daug. Vieni sako – nežiūrėkit televizoriaus, kiti – neskaitykit lėkštų knygų. O aš manau taip: tegu kiekvienas daro tai, kas padeda jam jaustis laimingam, – įsitikinusi ji, – o sau mielą kūrybos sritį, manau, turi kiekvienas, tik reikia ją atrasti.
Talentų – visa puokštė
Žydrė atrado savyje ir konditerės gyslelę: ji kepa pyragus. Tai, pasak jos, naujas hobis. Moteris mėgsta juos visaip puošti. Marti pamačiusi ir tam skirtų priemonių padovanojo.
– Pastarasis pomėgis figūrai labai pakenkė, – juokiasi Žydrė, – dvigubai sustorėjau per tuos pyragus...
Ypač gražūs jai išeina želė tortai, papuošti rožėmis iš apelsinų.
Turi ji ir daugiau talentų: rašo eiles, vaidina mėgėjų teatre. O pastaruoju metu su muziejininke Inga Nagaitiene, įsijausdamos į kaimo „bobulencijų“, kaip ji sako, vaidmenį, veda virtualias ekskursijas po Skaudvilę, pasakoja šio krašto legendas – taip įsijaučia į vaidmenis, kad pamiršta net scenarijų. Žydrei tai leidžia prisiminti širdžiai mielą dūnininkų tarmę.
Dar Žydrė iš popieriaus karpo nuostabias snaiges – prisipažįsta, kad šis užsiėmimas – tikras relaksas, ir sako, kad galėtų tai daryti amžinai, o snaigės išeina viena už kitą įdomesnės.
„Niekada negalvojau, kad savo darbus kam nors rodysiu...“
Skaudviliškiai apie kūrybingus kraštiečius daugiau sužinojo tada, kai „Muziejų naktų“ metu muziejuje buvo surengta jų darbų paroda „Kūrybos aruodai“. Joje šalia Žydrės darbų – dar kelių autorių kūriniai.
– Kai buvo tos parodos atidarymas muziejuje, man buvo taip nejauku – juk yra tikrai gabių, talentingų žmonių, kurie tikrai išskirtinius darbus kuria, o mes – paprasti žmonės. Niekada negalvojau, kad savo darbus kam nors rodysiu, – kuklinasi moteris.
