Tautodailininkas Juozas Galbogis – vienas Tauragės tautodailės veteranų. Šiandien jis švenčia garbingą 90-ies metų sukaktį. Garbaus amžiaus sulaukęs kūrėjas turi ką prisiminti – sunki vaikystė, karo metai, vingiuotas profesinis kelias. Vis dėlto turbūt maloniausi prisiminimai – apie kūrybos momentus ir, žinoma, šeimą – gausią, muzikalią ir talentingą.
Vaikystė buvo sunki
Juozas Galbogis gimė 1931 m. gegužės 7 d. tuometinės Tauragės apskrities Eržvilko valsčiuje, Pavidaujo kaime (dabar – Jurbarko rajonas). Būdama trejų metukų neteko mamos. 1939 m. tėvas pardavė ūkį, bet iš to nieko neliko: nei ūkio, nei pinigų – prasidėjo karas.
Karo metus Juozas praleido sunkiai, kilnodamasis iš vienos vietos į kitą, tarnaudamas pas ūkininkus. Ten pat krito sviediniai, apkasuose slėpėsi kareiviai, o vaikas netoliese ganė karves.
Mokėsi tai vienur, tai kitur, o pradinę mokyklą baigė jau būdamas Klaipėdos krašte. Mokytojas, griežtas, bet doras žmogus, linkėdamas mokiniams gero, primygtinai ragino mokytis toliau. Juozas kartu su keliais klasės draugais patraukė į Klaipėdą, baigė amatų mokyklą, išmoko tekintojo specialybės.
Baigęs mokyklą, Juozas buvo paskirtas į Klaipėdos laivų statyklą. Neilgai trukus sušlubavo sveikata: netiko šaltos ir drėgnos darbo sąlygos.
Pusmetį pasimokęs Viešvilės žemės ūkio mokykloje technikos dalykų 1950 m. jis atvažiavo dirbti į Tauragę, į MTS (Mašinų ir traktorių stotis). Dirbo tekintoju, frezuotoju. Vėliau jam teko dirbti MSV (Melioracijos statybos valdyba), Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje. Per tą laiką Juozas baigė vakarinę vidurinę mokyklą.
J. Galbogis yra gavęs daugybę padėkos raštų ir III laipsnio ordiną už gerą darbą, racionalizacinius pasiūlymus, visuomeninę veiklą.
1991-aisiais išėjo į pensiją.
Kūriniai pasklido plačiai
Dirbdamas gamyklose Juozas pradėjo kurti. Iš pradžių tai buvo daugiau praktinės paskirties daiktai, kuriuos gaminant reikėjo tekinti, frezuoti, vėliau drožė, kalė, apdirbo metalą, ragą, gintarą. 1967 m. buvo priimtas į liaudies meno draugiją.
Susipažinęs su Antanu Bagdonu, Juozas ėmė dalyvauti pleneruose, liaudies meistrų kūrybinėse stovyklose. Meno teorijos pagrindų sėmėsi lankydamas dailės studiją, vadovaujamą Aleksandro Fadino. Dalyvavo įvairiose parodose: rajoninėse, respublikinėse, kūriniai būdavo išvežami į tuometinės sovietų sąjungos valstybes. Didelę paramą suteikė tuometinis kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus, kurio dėka J.Galbogio parodos, kūrybiniai sumanymai būdavo naudojami rajoninėse šventėse, minėjimuose, o darbai kaip suvenyrai pasklido po visą Lietuvą ir svečias šalis.
Antrojo pasaulinio karo doto Jūros krantinėje apipavidalinimas – irgi J.Galbogio darbas.
Tėvo pėdomis
Galbogiai užaugino tris sūnus – Joną, Vidą ir Raimondą.
Sūnus Vidas gimė Tauragėje, mokėsi Tauragės ketvirtojoje (dabar Žalgirių gimnazija) vidurinėje mokykloje, Muzikos mokykloje. Baigęs Klaipėdos konservatoriją, kurį laiką dirbo Tauragėje muzikos mokytoju. Tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje buvo orkestro vadovas.
Vidas dirba Jovarų pagrindinėje mokykloje technologijų mokytoju. Kartu su mokiniais dalyvauja moksleivių liaudies dailės konkursinėse parodose „Sidabro vainikėlis“, jo mokiniai yra pelnę prizinių vietų.
Abu Galbogiai, tėvas ir sūnus, muzikuoja, abu yra ne kartą dalyvavę muziejuje rengiamose bendrose Tauragės rajono tautodailininkų kūrinių parodose. Talentinga, muzikali visa gausi Galbogių šeima.
2006 metais Elena ir Juozas Galbogiai atšventė auksines vestuves.
Kur Juozo jaunatviškumo ir kūrybos versmė? Genuose, nelepintoje vaikystėje, darbe, tvirto ir žmogiško charakterio dorovinėse vertybėse... Keliais žodžiais nepasakysi, kaip nepasakys bitės, iš ko konkrečiai jos padaro medų. Bites J.Galbogis labai myli, o savo ir šeimos gyvenimą yra plačiau aprašęs Antano Bagdono knygoje „Kūrėm grožį“.
Savo medžio ir metalo kūrinių Juozas Galbogis yra padovanojęs Tauragės krašto muziejui „Santaka“.
Parengta pagal Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ informaciją