Adelė Jasienė. Autorės nuotraukos
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Šiltas jaukus pledas ar lovatiesė iš natūralios vilnos praverstų, ko gero, bet kuriuose namuose, tačiau numegzti jį, patikėkite – tikras iššūkis. Kas bent kiek išmano apie mezgimą, supras, kaip tai nelengva, kiek laiko, jėgų ir kantrybės tam reikia. Juk vien siūlų lovatiesei reikia kelių kilogramų, o vienoje mezginio eilėje būna apie 1000 akių. Sunkaus mezginio net virbalai dažnai neatlaiko, o ir rankos nuo jo paskausta. Numegzti tokią lovatiesę užtrunka mėnesį. Vis dėlto didžiules lovatieses ir pledus mezganti tauragiškė Adelė Jasienė įsitikinusi, kad megzti sunku tam, kas šio užsiėmimo nemėgsta, o jai tai tiesiog pomėgis, poilsis, malonumas.
Mezga nuo vaikystės
Aistra megzti tauragiškės Adelės Jasienės neapleidžia visą gyvenimą. Ji gali numegzti bet kokį drabužį, išmegzti bet kokį raštą. Jos sukurtais drabužiais džiaugiasi visa šeima – vyras, dvi dukros, sūnus ir penki anūkai. Ji rodo paskutinius savo darbus – anūkui skirtą dvispalvį megztuką, kepures dukroms. Mamos rankomis sukurtus megztukus dukros gavo ir dovanų per Kalėdas.
Šilalės rajono Šiauduvos kaime gimusi ir augusi, o dabar Tarailiuose gyvenanti moteris pasakoja megzti išmokusi pati, žiūrėdama, kaip mezga mama. Tada jai nebuvo nė penkerių.
– Mama tada mezgė kojines. Padėjusi mezginį išėjo karvių melžti, o aš paėmiau mezginį ir ėmiau megzti toliau. Mama pamačiusi sakė, kad viską padariau gerai, tik mezgiau... ne į tą pusę. Tad mano išmegztas eiles teko išardyti, – prisimena Adelė.
Vėliau ji netruko išmokti įvairiausių raštų, be vargo nusimegzdavo bet kokį drabužį. Mat siūlų namuose netrūko – tėvai augino avis, patys verpė siūlus, juos dažydavo įvairiomis spalvomis.
Tiesa, Adelė pasakoja ne tik megzti išmokusi labai anksti – ji su broliu ir ausdavo, o savo austus užtiesalus parduodavo, kad turėtų už ką nusipirkti mokyklinių reikmenų ar drabužių.
– Tiesa, tada tos naminės vilnos nesinorėjo, – pasakoja mezgėja, – džiaugdavausi, kai tetos iš Kauno atveždavo pirktinių siūlų.
Vilna lydi visą gyvenimą
Užtat dabar ji įsitikinusi, kad vilna – pats geriausias siūlas.
– Su amžiumi imi vertinti tai, kas tikra, natūralu ir tvaru, – teigia A. Jasienė, – supratau, kad vilna – nepakeičiamas siūlas.
Adelė pasakoja, kad dažniausiai ji perka Lietuvoje auginamų avių vilną, kurią ne tik sveika nešioti, bet ir labai lengva prižiūrėti. Tiesa, turi numezgusi lovatiesių ir iš Zelandijos avių vilnos su šilku – jos ypač minkštos ir švelnios.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad tikros vilnos gaminių nereikia skalbti? Žinoma, jei atsitiko taip, kad apipylėte ją kava ar vynu ar kaip kitaip ištepėte, teks tą vietą pavalyti, tačiau šiaip vilnonį gaminį pakanka išnešus į lauką išpurtyti, pakabinti lauke, kad vėjas prapūstų, ir viskas. Dar svarbu nelaikyti saulėje. Mat, pasak Adelės, vilna turi tokių ypatingų savybių – ji atstumia purvą.
– Esu bandžiusi lovatiesę po keleto metų naudojimo skalbti, nors tai išties nelengva – į skalbimo mašiną juk neįkiši. Skalbiau vonioje. Vanduo liko švarus, – pasakoja mezgėja.
Mugėse sulaukia pagyrų
Dar iki praėjusios vasaros Adelė dirbo, tad ir laiko mezgimui buvo kur kas mažiau, ir prekiauti savo mezginiais mugėse nebuvo kada. Dabar ji jau atsisveikino su darbu, tad laiko, ypač žiemą, mezgimui lieka daugiau.
– Bet žinote, kaip sakoma, pensininkai – labiausiai užimti žmonės, tad ir man to laiko vis pritrūksta, – pasakoja mezgėja. – Ypač vasarą, kai netrūksta darbų kieme ar darže. Va, žiemą laiko mezgimui daugiau.
Ir į muges nuvažiuoti su savo mezginiais Adelei smagu. Juk malonu pabendrauti su žmonėmis, pažiūrėti, ką gamina ir siūlo kiti ir, be abejo, išgirsti komplimentų, pagyrų savo darbams.
– Daug gerų žodžių išgirstu, – pasakoja mezgėja, – viena moteris mugėje Juodkrantėje sakė jau nebesitikėjusi išvysti ką nors naujo ir gražaus, bet pamačiusi mano lovatieses apsidžiaugusi. O mugėje Vilniuje vienas vyriškis pripažino lenkiąs savo žilą galvą už mano kantrybę ir darbštumą... Pamenu, Vilniuje mano lovatiesę apžiūrėdami kiti prekiautojai sakė, kad už tokį darbą reikėtų kokio tūkstančio eurų prašyti...
Adelė pripažįsta – kaina jos sunkaus darbo neatperka. Už dvigulės lovos užtiesalą ji paprastai prašo maždaug 200–250 eurų. Siūlai atsieina per 100 eurų, o numegzti užtrunka apie mėnesį. Taigi mėnesio uždarbis – 100–150 eurų. Todėl mezgėja tvirtina, kad mezgimas – ne „biznis“, o tik pomėgis, malonus laikas sau.
– Įvertina mano darbą tik tie, kurie jį supranta, – atsidūsta moteris, – štai bendrauju su viena dizainere, ji kartais perka mano darbus kurdama interjerus. Ji suvokia, kiek verti tokie mezginiai.
Mugėse ant Adelės prekystalio – ne tik didžiulės lovatiesės, bet ir pagalvės, kepurės.
„Mezgimas – tai meditacija“
Prieš kelerius metus numezgusi pirmąją lovatiesę moteris jas tiesiog įsimylėjo. Ji prisimena lovatiesių mezgimą „atradusi“ atsitiktinai – dukra, persikrausčiusi į naują butą, paprašė numegzti lovatiesę. Paskui lovatiesės prireikė ir kitai dukrai. Taip ir prasidėjo.
– Tačiau pradėjusi megzti niekada nežinau, kokią lovatiesę numegsiu, sumanymas gimsta tik numezgus kraštą, – teigia A. Jasienė.
Pomėgis ją taip įtraukė, kad be virbalų sunkiai įsivaizduoja dieną. Anksčiau laiko turėdavo mažai, bet vis tiek vakarais grįžusi namo į rankas imdavo mezginį.
Tai jos atsipalaidavimas, pabėgimas nuo slogių minčių, nes mezgant sudėtingus raštus, skaičiuojant akis joms tiesiog nebelieka vietos.
Mezgėja tikina, kad geriausias būdas įveikti depresiją – išsitraukti virbalus ir siūlus.
– Mezgimas – tai meditacija, kai pamiršti visas blogas mintis, – teigia tauragiškė.
Ji pasakoja girdėjusi lyginant mezgėjos darbą su rašytojo darbu:
– Ir iš tiesų: rašytojas parašo raidę, mezgėja išmezga akį, rašytojas parašo eilutę – mezgėja išmezga eilę. Rašytojo darbas sušildo sielą, mezgėjos – ir sielą, ir kūną.
Lietuviai mezga nuo neatmenamų laikų
Mezgimas buvo žinomas senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai – megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.
Senovės Lietuvoje megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais, metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai.
Manoma, jog pirmiausia pradėtos megzti juostos, kuriomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau – kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešinės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys.
Iki praėjusio amžiaus naudota natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažyti pakuliniai, lininiai, vilnoniai verpalai, medvilnė. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo megztinio paskirties. Vasarai mezgė iš lininių arba medvilninių, rudeniui – iš vilnonių siūlų. Dažniausiai rinktasi pastelinės spalvos.
Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ir laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Gausu saulučių, žvaigždučių, snaigių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Raštų nekartojo – juos nuolat perkurdavo, tobulindavo.
Praėjusiame amžiuje Lietuvoje atsiradus mezgimo mašinoms, rankinis mezgimas patyrė nuosmukį. Tačiau mašina neįstengė ilgai konkuruoti su kūrybinga mezgėja. Šiuo metu mezgimas Lietuvoje vėl populiarus.
Adelė Jasienė. Autorės nuotraukos
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka
