Kūno dizaino treniruotės Jovarų mokyklos aktų salėje .
Autorės nuotrauka
Trenerė bei Jovarų pagrindinės mokyklos fizinio ugdymo mokytoja Regina Artimavičienė Tauragės visuomenės sveikatos biure (VSB) veda nemokamas treniruotes Jovarų pagrindinėje mokykloje ir Dapkiškių bendruomenėje. Tai trenerė, su kuria Tauragės visuomenės sveikatos biuras dirba nuo pat įkūrimo. Regina sako neįsivaizduojanti savo gyvenimo be sporto.
– Vedate kūno dizaino treniruotes. Nežinantiems paaiškinkite, kokios tai treniruotės?
– Tai yra darbas ne tik su viso kūno raumenimis, bet ir sausgyslėmis. Visą kūną išjudiname ir kartu sustipriname. Moterims ypač svarbu, kad nebūtų suglebę raumenys, kad jos būtų lieknos, gražios, tvirtos ir, kas svarbiausia, sveikos.
– Kokias dar treniruotes, be kūno dizaino, vedate? Papasakokite apie kitas savo veiklas.
– Vedu treniruotes su savo kūno svoriu bei su inventoriumi: didžiaisiais gimnastikos kamuoliais, jogos kamuoliukais, hanteliais, gumomis. Turime labai daug visokio inventoriaus.
Efektyviausių treniruočių negalėčiau išskirti, nes tai, kas tinka vienai, gali visai netikti kitai. Viena gali judėti greičiau, kita kaip tik lėčiau, dar kitai daugiau kvėpavimo, lėtesnių ar kitokių pratimų reikia. Vienos moterys turi problemų su stuburu, kojomis, kitos – su svoriu. Mes vis keičiame treniruotes, pritaikome. Vieną dieną dirbame su vienu inventoriumi, tarkim, su kamuoliais, kitą dieną – su svareliais, trečią – tik su savo kūno svoriu.
Šiuo metu dirbu tik Jovarų pagrindinėje mokykloje, esu fizinio ugdymo mokytoja ir vedu nemokamas treniruotes Visuomenės sveikatos biure Jovaruose bei Dapkiškiuose. Anksčiau dirbdavau ir Meno mokykloje – vesdavau aerobikos treniruotes mergaitėms. Vesdavau treniruotes ir moterims. Dabar jaučiu, kad nebesuspėju, nebegaliu tiek savęs dalinti.
– Kaip atėjote į sportą? Ar tai jūsų pašaukimas?
– Iš tiesų tai sportas mane atrado. Treneris dar vaikystėje pamatė, kad esu imli sportui. Aš buvau lengvaatletė, šokinėdavau į aukštį. Mokiausi kaip tik šioje mokykloje (Jovarų pagrindinėje mokykloje). Po septynių klasių išvažiavau mokytis į Panevėžio sporto mokyklą, tada įstojau į Lietuvos sporto universitetą. Esu fizinio ugdymo mokytoja bei aerobikos trenerė. Kiek save pamenu, visada buvau susijusi su sportu. Negaliu ilgiau gyventi be jo, man trūksta muzikos ir judesio.
– Kokių savybių reikia turėti norint tapti treneriu?
– Labiausiai reikia užsispyrimo, nuoseklumo, mokėti išklausyti žmogų, išgirsti, ką jis sako. Turi patikti tai, ką darai – turi degti tuo, tobulėti, eiti į priekį. Negali sėdėti toje pačioje vietoje. Jeigu ant to paties laiptelio sėdėsi – pasidarys nebeįdomu. Man pačiai irgi neįdomu būti vienoje vietoje. Norisi kuo daugiau patirti, kad būtų kuo įdomiau. Treniruotes ir pamokas irgi stengiuosi paįvairinti. Ypač kai pastebiu, kad tą dieną vaikams sunku ar nuotaika prasta, stengiuosi laviruoti – bandau eiti per žaidimus.
– Kaip padedate žmonėms? Kokias sveikatos bėdas galima įveikti sportuojant? Dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai kreipiasi į jus?
– Dažniausiai jaunesnės moterys ateina dėl išvaizdos, joms nepatinka, ką jos mato veidrodyje, pastaruoju metu karaliauja gražaus kūno kultas. Moterims svarbu, kaip jos atrodo. Vyresnės moterys kreipiasi dėl sveikatos problemų. Jos skundžiasi nugaros ar sąnarių skausmais. Kartais pačios pajaučia, kad dirbdamos sėdimą darbą nori daugiau pajudėti. Be to, vienas namuose taip nepasportuotum, o kai ateini į kolektyvą – gali pajusti visiškai kitokią motyvaciją bei viena kitos palaikymą. Būna, į treniruotes kartais ateina net kelios kartos – močiutė, mama ir dukra. Amžiaus skirtumas būna nemažas, bet moterys susibendrauja, dalinasi įspūdžiais, ką patiria, kaip jaučiasi, ką veikia, ką valgo ir taip toliau. Tai kaip maža bendruomenė, kurioje jos jaučiasi gerai.
– Su kokiais sunkumais susiduriate vesdama treniruotes?
– Vienas didžiausių iššūkių buvo koronaviruso pandemija. Pirma pradėjau vesti treniruotes per nuotolį, pradėjome sportuoti per „Zoom“ programėlę. Kadangi dirbu su vaikais, ir pradėjau jiems vesti nuotolines pamokas, VSB specialistė pasiūlė vesti nuotolines treniruotes ir moterims. Pačios moterys iš pradžių žiūrėjo į tai skeptiškai. Buvo neaišku, kiek visa tai tęsis, kaip seksis ir ar bus įdomu. Kas buvo įdomiausia, kad mano pavyzdžiu pasekė ir daugiau trenerių. Pradėjome vesti treniruotes ir viskas sekėsi kuo puikiausiai. Nuotoliniu būdu sportavome visą žiemą, kol vėl galėjome sportuoti gyvai stadione. Nuotolyje nėra taip, kaip salėje, negali prieiti, pakoreguoti judesių. Sudėtingiau viską sukontroliuoti, bet vis tiek bandėme išsikapanoti iš to.
– Ar nemokamos VSB organizuojamos treniruotės, kurias vedate, yra populiarios?
– Taip, labai. Kiek pastebiu ir iš kolegų, kurie dirba šioje srityje, iš tikrųjų šios nemokamos treniruotės labai populiarios, ir aš be galo džiaugiuosi būtent Tauragės VSB, nes jie yra tikros darbo bitelės. Nerealu, kaip jie dirba, rašo projektus, kad tik žmonėms galėtų duoti treniruočių ir paskaitų. Tokio darbo nemačiau nė viename rajone. Kiekvieną dieną yra tvarkaraščiai, galima pasirinkti, į kokią treniruotę nori eiti. Kasdien vyksta bent dviejų trenerių vedamos treniruotės, galima rinktis, kas labiau patinka.
Treniruotėse lankosi daugiausia moterys, vyrų nelabai turime. Turėjome kelis, bet jie ateina labiau tik smalsumo vedami, kažkaip neprigyja jiems kūno dizaino treniruotės. Kai dirbau viename sporto klube, ten jau buvome įpratinę ir vyrus ateiti į grupines treniruotes. Būdavo tokių treniruočių, kad kartais būdavo tik vyrai ir kokia viena moteris. Apie vyresnius žmones to negalėčiau pasakyti. Vyresni vyrai supranta, kad sportuoti gali šalia savo moters ir nėra ko gėdytis. O jauni vyrai, manau, dar nueina į sporto klubus, sportuoja su treniruokliais.
Sporto inventoriaus atsinešti pačioms daug nereikia. Moterims reikia turėti kilimėlius, svarelius ir kartais gumas. Kamuolius duodu aš, o jei kuri pamiršta kilimėlį, galiu paskolinti. Žinoma, nešiotis kamuolį būtų sudėtinga ir tikrai nepatogu, – šypsosi pašnekovė.
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Labai mėgstu mišką, mėgstu pasivaikščiojimus jame. Gyvenu šalia miško, man labai patinka ten leisti laiką. Be sporto negalėčiau gyventi. Negaliu ir be muzikos, man reikia garso. Tarkime, važiuodama automobiliu mėgstu garsiai pasileisti muziką. Taip pat ir sporto salėje, kai būna mokinių atostogos, garsiai leidžiu muziką.
– Papasakokite apie save. Kokia jūs? Trys geriausios jūsų charakterio savybės? O gal nebijote įvardinti ir ydų?
– Labai sunku save įvertinti. Manau, kitas žmogus gali tai padaryti geriau. Stengiuosi visus darbus padaryti nuosekliai ir pabaigti juos, tai yra labai svarbu. Stengiuosi elgtis su žmogumi taip, kaip noriu, kad su tavimi elgtųsi. Tiesiog kad būtų pozityvas. Kad motyvacija susidarytų, kad norėtųsi kažką daryti. Labai stengiausi, kviečiau koleges, kad ateitų sportuoti, nes tai yra tokia galimybė nemokamai gauti gerą produktą. Moterys ateina, sportuoja ir džiaugiasi. O ydų… Nežinau, mėgstu ilgiau pamiegoti rytais, kai galbūt būtų galima anksčiau atsikelti.
– Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
– Viena mano taisyklių – „Elkis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi“. Stengtis padėti kitam, ypač dabar, kai visai šalia vyksta karas. Stengtis būti kuo nors naudinga ir tobulėti, nesėdėti vietoje, nes pati labai nemėgstu apkerpėjusių žmonių, kurie nieko nenori, neranda laiko sau.
– Kokių patarimų ar palinkėjimų turite norintiems pradėti sportuoti ar rūpintis savo sveikata?
– Pradėti reikia šiandien. Ne rytoj. Ne kada nors, bet šiandien. Iš tikrųjų reikėjo vakar (šypsosi – red.). Reikia tiesiog drąsiai eiti ir ieškoti variantų, galimybių. Dabar jų yra labai daug. Ir tikrai labai džiaugiuosi, kad VSB tiek daug duoda Tauragės žmonėms. Tai nuostabu, kad jie gali lankyti treniruotes. Pinigų mokėti nereikia, o treneriai – puikūs. Treniruotės vyksta skirtingose miesto vietose, tai vėl patogumas žmonėms, jie gali pasirinkti arčiau namų ar darbo.
