Asmeninio albumo nuotrauka
Į gimtąją Tauragę Juozas Gaižauskas užsuka dažnai
Asmeninio albumo nuotrauka
Po piligriminės kelionės Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje aktorius parašė pirmąją knygą
Asmeninio albumo nuotrauka
Tauragėje gimusio Lietuvos teatro ir kino aktoriaus, knygų autoriaus Juozo Gaižausko miesto gatvėse kraštiečiai kasdien nesutinka – meno kūrėjas jau 35-erius metus gyvena sostinėje. Šiandien aktorių galima pamatyti teatre, lietuviškuose filmuose ar serialuose, paklausyti jo kuriamų dainų, įgarsintų filmų, audioknygų ar paskaityti jo paties kurtose knygose išspausdintas mintis. Teatras, muzikavimas ir knygų rašymas aktoriui mylimiausi, o naujausią knygą – „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ jis išleido šių metų pradžioje.
Į teatrą ruošiantis eiti žiūrėti spektaklio neretai kyla klausimas – ką gi aktorius galvoja prieš lipdamas į sceną? Kaip pavyksta nuvyti šalin jaudulį ir įsijausti į vaidmenį? Aktorius Juozas Gaižauskas sako, kad neretai nuo nuotaikos priklauso ir visas spektaklis, o nuotaikų kaskart esama gana įvairių.
– Diena dienai nelygu. Ypač tai jaučiasi, kai vaidini monospektaklį. Koks esi tą akimirką, toks ir spektaklis būna. Kartais daugiau liūdesio, kartais svajingumo, kartais – juoko ar ašarų. Bet ką jaučia aktorius prieš spektaklį, kitiems paaiškinti sudėtinga. Artimiausias jausmas –,,čia ir dabar“, – galvodamas apie vieną mieliausių veiklų, kalbėjo aktorius.
O jei paties spektaklio metu išvysite trumpą aktoriaus J. Gaižausko žvilgsnį aukštyn – galite numanyti, kad į personažo vaidmenį įsijautusio aktoriaus akys ieško to, kas realiame gyvenime turi prasmę. Galbūt netyčia rasdamas tinkamą akimirką, o galbūt sekdamas scenarijų aktorius, vaidindamas mažesnio miestelio kultūros centro scenoje, visuomet trumpam pakelia žvilgsnį į viršų ir ten ieško su paukščiais besikalbančio berniuko. Tas berniukas – tai pats Juozas, paauglystėje gaisrinės kopėčiomis kabarodavęsis ant Tauragės kultūros namų stogo. Ant stogo kartais tupėdavo ir balandžių, šie mažajam Juozui palaikydavo kompaniją stebint apačioje vykstančius koncertus ir spektaklius. Paukščiai net turėdavę vardus, tad mamos vėliau paklaustas, su kokiais draugais jos sūnus leido laiką, jis vis tiek būtų turėjęs atsakymą. Dabar aktorius ir pats norėtų tokį berniuką išvysti savo spektaklio metu, o tuomet nusišypsotų ir pamerktų jam akį.
Pokalbis su Vytautu Mačerniu
Šią istoriją apie su balandžiais stebimus Kultūros namų renginius galima rasti ant naujausios Juozo Gaižausko knygos viršelio. „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ – tai jau trečioji autoriaus knyga, kurią jis apibūdina kaip pokalbį su poetu Vytautu Mačernio tarp šiapus ir anapus.
– Čia sudėti visi jo eilėraščiai ir mudviejų pokalbiai, kur neretai ir eiliuoju Mačernio lūpomis. Ko tik nerasi šioje knygoje: ir gitaros akordų virš jo eilėraščio, ir mano apsakymų. Bet labiausiai norėjosi, kad būtų galima išvysti, koks gilus ir laikui nepavaldus yra šis poetas ir jo poezija. Kai knyga su praėjusio amžiaus poeto eilėraščiais atsiduria skaitomiausių grožinės literatūros knygų topuose – manau, kad tuomet poetas iš anapus mums šypsosi. Tuomet šypsausi ir aš, – kalbėjo trečiąją knygą išleidęs autorius.
J. Gaižauskas sako, kad poetas Vytautas Mačernis buvo jaunas, gilus, talentingas, bet anaiptol ne tobulas vaikėzas, netikėtai žuvęs „pakrikštytas“ klasiku. Netobulumas, autoriaus teigimu, labiausiai sieja jį ir lietuvių poetą.
Pirmoji knyga – prieš keletą metų
Šių metų sausį pristatęs naują knygą autorius yra išleidęs ir du romanus – „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“. Pirmąjį J. Gaižauskas parašė po 800 kilometrų piligriminės kelionės Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje.
– Nemanau, kad kelionės metu pažinau kitokį save. Ėjau kelią dėl kitų priežasčių, jos asmeninės ir labiau religinės. O su savimi pažindinuosi kasdien, kantriai ir neišvengiamai. Tikiuosi, kad dar daug ko apie save nežinau ir turėsiu progų sužinoti. Kiek ir kaip pasikeičiau po kelionės – spręsti ne man, tačiau atėjo suvokimas apie tai, kiek nedaug žmogui reikia, – svarstė knygų autorius.
Pirmoji J. Gaižausko knyga išleista dar visai neseniai – 2020-aisiais. Vyras teigia, kad pats knygos rašymas jau yra galutinis procesas – iki tol galvoje sukasi begalė knygos puslapiams skirtų minčių. Kada ateina laikas rašyti knygą? Autorius sako, kad supranta labai paprastai – pradėdamas rašyti, nes kol gali to išvengti – nerašo.
J. Gaižauskas pasakoja, kad yra keletas žmonių, kurie visada pirmieji perskaito knygos rankraštį ar net atskiras jo dalis. Tai šeima ir pora artimiausių draugų, kurių nuomonę vyras vertina. Žmona Agnė ir dukra Gabrielė lengvai pasako ir aštresnių pastabų, jei tokių yra. Visgi, perduodamas asmenines mintis skaitytojams, autorius supranta, kad dėl savo atviravimo yra labai pažeidžiamas.
– Toks jau tas rašymas. Tave tiesiog gali sudaužyti kaip obuolį, bet kažkodėl atsiduri skaitomiausių knygų viršūnėje, o tiražai yra kartojami, – mėgstamos veiklos ypatumais dalijosi kraštietis.
Kolegoms – gražiausias miestas
Nemažai kūrybinių veiklų skaičiuojantis J. Gaižauskas aktyvus buvo ir vaikystėje. Tauragės muzikos mokykloje baigęs fortepijono specialybę jaunuolis save atrado ne tik meno bei muzikos srityje, bet ir užsiimdamas sportu.
– Kartais gyvenimas apdovanoja įvairiomis dovanomis, o jaunam žmogui ne taip lengva suprasti ir pasirinkti, kuri iš jų tikrai tavo. Esu kairiarankis, patiko žaisti ir rankinį, ir badmintoną, ir groti fortepijonu, bet šiandien esu aktorius. O mano dabartiniame darbe praverčia visi vaikystėje įgyti įgūdžiai, – pasakojo J. Gaižauskas.
Prisimindamas vaikystę vyras džiaugiasi, kad Tauragėje buvo ir yra nuostabių mokytojų, kurie nuolat išugdo neįtikėtinų žmonių. Visgi aktorius dar paauglystėje suvokė, kad norėdamas daryti tai, kuo užsiima dabar, turės keliauti į Vilnių. Šiandien Juozas mielai atvažiuoja į Tauragę aplankyti draugų, vaidinti spektaklių, koncertuoti ar pristatyti knygų.
– Visada pasidžiaugiu, kad miestas gražus, klestintis, jame pilna besišypsančių žmonių. Atvažiuojame čia su „Domino“ teatru, bent keletą kartų buvau Tauragės bibliotekoje su knygos pristatymais, vesdamas renginį ir koncertuodamas. Atvažiuoju ir šiaip, aplankau draugus. Čia dar gyvena brolis, čia palaidoti tėvai. Paskutinį kartą buvau sausio pradžioje. Vasarą apėjau prie Zumpės tvenkinio įsikūrusį Kartų parką – kiek ten visko pridaryta! Smagu, – džiaugsmo neslepia tauragiškis aktorius.
J. Gaižauskas prisimena vaikystėje daug laiko praleisdavęs bibliotekos fonotekoje, pilies kiemelyje ar vasaros estradoje. Šiandien sugrįžusį į gimtąjį kraštą aktorių traukia apsidairyti, kas mieste pasikeitę. O pasikeitę išties nemažai.
– Tiek daug kavinių! Gražus miestas. Mano kolegos aktoriai visuomet giria Tauragę, kai atvažiuojame į gastroles. Pažįstu tokių, kuriems tai gražiausias miestas Lietuvoje, – apie gimtąjį miestą kalba aktorius.
Asmeninio albumo nuotrauka
Į gimtąją Tauragę Juozas Gaižauskas užsuka dažnai
Asmeninio albumo nuotrauka
Po piligriminės kelionės Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje aktorius parašė pirmąją knygą
Asmeninio albumo nuotrauka
