Laukdami gražiausių ir šilčiausių metų švenčių, prisiminimais nuklystame į vaikystę, kuri kvepia pyragais, mandarinais, o namus pripildo artimiausių žmonių šiluma. Kūčias, Kalėdas vaikystėje paprašėme prisiminti ir rajono vadovų, politikų – kas papasakojo smagų atmintin įstrigusį nuotykį, kas pasidalijo šeimos tradicijomis. Prisiminimais dalijasi savivaldybės administracijos vadovai ir savivaldybės tarybos frakcijų seniūnai, turėję teisę galimybę pasisakyti perleisti kitam frakcijos nariui.
Meras Dovydas Kaminskas:
– Vaikystėje Kūčias švęsdavome su šeima, prie bendro stalo susėsdavo tėveliai, brolis, sesuo ir aš. Tradiciškai lauždavome paplotėlį, pasimelsdavome ir padėkodavome už praėjusius metus, kad turime vienas kitą. Po šventinės Kūčių vakarienės važiuodavome į Bernelių mišias.
Kalėdų rytą išpakuodavome dovanas, tačiau vėliau ši tradicija keitėsi ir dovanomis apsikeisdavome grįžę iš Bernelių mišių, Kūčių vakarą. Dabar tradicijos yra panašios, tik prie artimųjų rato prisijungė antroji pusė ir jos šeima, tad švenčių scenarijus kasmet šiek tiek kinta, bet esminiai dalykai išlieka. Kaip anksčiau, taip ir dabar, laikomės krikščioniškų papročių, lankomės Bernelių mišiose, susitinkame su artimaisiais. Antrąją Kalėdų dieną aplankome draugus.
Kalbant apie įsimintiną įvykį, pamenu, kad vaikystėje labai norėjau vieno žaislo, žinojau, jog tėvai juo jau pasirūpino ir žaislas yra paslėptas mūsų namuose. Jį radau likus maždaug mėnesiui iki Kalėdų, pamenu, kaip džiaugiausi būsima dovana ir ypatingai laukiau Kalėdų ryto, kada galėsiu pradėti žaisti. Tuo metu šis laukimas prailgo, tai prisimenu ir iki šiol.
Vicemerė Virginija Eičienė:
– Ir Kūčios, ir Kalėdos mūsų šeimoje yra labai laukiamos šventės, kurioms ruošiamės iš anksto. Anksčiau Kūčias švęsdavome tėvų namuose, tačiau jiems išėjus jas sutinkame savo namuose, drauge su vyru. Laikomės Kūčių tradicijų, ant šventinio stalo dedame 12 patiekalų.
Kalėdinėmis dovanomis pasirūpiname iš anksto. Artėjant šventėms užsienyje gyvenantį sūnų ir jo šeimą nustebiname siuntiniu. Jame supakuojame ne tik dovanas, bet ir paplotėlį, kurį Kūčių vakarą pasidalija visa šeima. Stengiamės, kad svetur gyvenantys vaikai ir anūkai nepamirštų mūsų tradicijų, jas puoselėtų.
Kalėdas sutinkame savo namuose, į svečius atvyksta artimiausi žmonės, džiaugiamės vienas kito draugija ir gerai leidžiame laiką.
Kalbant apie vaikystės Kalėdas, pamenu, kad visuomet aplankydavo Kalėdų senelis. Prieš akis iškyla ir viena kuriozinė situacija, kai įteikęs dovanas Senelis paprašė uždegti jo pypkę, man tuomet buvo šešeri. Tikriausiai nujaučiate, kuo viskas baigėsi... Užsiliepsnojusią Kalėdų senelio barzdą teko gesinti tėčiui.
Administracijos direktorė Gintarė Rakauskienė:
– Didžiąsias metų šventes sutinkame su artimaisiais. Aplankome mano, vyro tėvus, o kartais prie šventinio stalo susirenkame visi drauge. Savo šeimoje dalį švenčių tradicijų perėmėme iš tėvelių.
Mėgstu naujoves, eksperimentuoti, todėl kiekvienais metais sugalvoju naują patiekalą, kurį atsinešu į šventės vietą. Kalėdos man taip pat asocijuojasi su paukščio ruošimu (kalakuto, anties, žąsies), pagal mūsų receptą jam paruošti reikia trijų dienų. Šis procesas asocijuojasi su švenčių laukimu ir šeimos tradicijomis.
Didžiausias dėmesys per Kalėdas skiriamas vaikams, bet po eglute dovanas randa visi šeimos nariai, nes pas mus tai lyg padėka už šiuos metus vieni kitiems. Jas išpakuojame prie kavos ar arbatos puodelio, ankstų Kalėdų rytą.
Šiltus jausmus keliantis atsiminimas iš vaikystės – krikštamotės kalėdiniai siuntiniai iš Amerikos (barbės, saldainiai ir kitos dovanos, kurių Lietuvoje tuo metu nebūdavo).
Pasinaudodama proga noriu padėkoti savo šeimai, mano ir vyro tėvams už didžiulę pagalbą bei rūpestį mūsų šeima.
Kalėdos – gerumo metas, todėl sau ir kitiems norisi palinkėti būti atlaidesniems, geresniems, prisiminti ir įvertinti tai, jog kiekviena diena yra dovana.
Administracijos direktorės pavaduotojas Tomas Raulinavičius:
– Kūčios man labiausiai asocijuojasi su močiute, kuri griežtai laikėsi senųjų tradicijų bei perdavė jas savo vaikams. Visų pirma – tai pasninko diena ir pasiruošimas iškilmingai vakarienei. Jos metu laužome plotkeles ir bandome paragauti visus patiekalus, kurių būna daugiau nei 12.
Net ir dabar po balta staltiese dedame šieno kuokštą, pamenu, kad vaikystėje tai sukeldavo ne ką mažiau emocijų nei Kalėdų senio pasirodymas.
Po Kūčių rimties Kalėdos būna šurmulio diena. Grįžę iš bažnyčios puldavome ieškoti dovanų ir jomis džiaugtis. Prisimenu gautą krepšinio kamuolį, kuris dundėdavo namuose kiekvieną dieną. Pajuokaudamas pasakysiu, kad Kalėdų senelis pasigailėjo, kad atsiuntė man šią dovaną, nes nesuvaldytas jis ne vieną namų vazą apgadino.
Kalėdos – dovanojimo ir dalinimosi metas. Smagu šią dieną brūkštelt palinkėjimą bendražygiams ir draugams, paskambinti tiems, kuriems per skubėjimą nerandame laiko. Be abejonės, Kalėdos – svarbiausia metų šventė, kurią visad praleidžiu su šeima ir artimaisiais.
Linas Janušonis(Liberalų frakcija):
– Kalėdos – viena didžiausių metų švenčių mūsų šeimoje. Ir šiek tiek kitokią prasmę ji įgavo atsiradus vaikams. Nors vaikai Kalėdų eglutę norėtų jau puošti vos tik atsiranda dekoracijos prekybos centruose, bet aš linkęs tai daryti kuo vėliau. Eglutę mūsų šeima puošia likus savaitei arba dviem iki Kalėdų.
Kūčių vakaras pas mus skirtas artimiausiems šeimos nariams. Stengiamės išlaikyti tradiciją, kad ant Kūčių stalo būtų dvylika patiekalų, bet dažniausiai jų būna žymiai daugiau... Na, o prie Kalėdų stalo sėdame didesniame giminės rate.
Visas dovanas išpakuojame Kalėdų rytą, ir labai anksti, nes vaikai tą rytą nelinkę ilgai miegoti.
Rita Grigalienė (Socialdemokratų frakcija):
(nuotraukoje – pirma iš kairės)
– Kiekvienos šeimos švenčių tradicijos atkeliauja iš vaikystės, ir tai turbūt bene ryškiausi vaikystės prisiminimai. Labai branginu savo prisiminimus iš vaikystės, kurie jau tapo ir mūsų šeimos tradicija. Iš vaikystės Kalėdų labiausiai man įsiminė du dalykai – kai gavau lėlę, kuri buvo bemaž mano dydžio, ir kai sužinojau, jog Kalėdų senis – tai ne tas Kalėdų senis, kurį įsivaizdavau. Mūsų šeimos tradicijos irgi atėjo iš mūsų su vyru tėvų, senelių šeimų. Visuomet Šv. Kūčių vakarienei stengiamės pasigaminti 12 patiekalų. Šeimoje Kūčių dieną pasiskirstome darbais: kas stalą dengia ir puošia, kas virtuvėje sukasi. Visada kartu susėdame Kūčių vakarienės ir laužiame plotkelę, linkime paties geriausio vienas kitam bei prisimename išėjusiuosius. Kūčių vakarą einame į šventas mišias, o Kalėdų rytą visi ieškom po egle savo dovanos. Vėliau visada važiuojame pas mano brolio šeimą, kur lankausi ir dalyvauju Lauksargių bendruomenės mišiose. Mes patys ne tik atsinešame tradicijas iš vaikystės, bet ir kuriame savas – iš anksto kepame kūčiukus, gaminame žvakes, kurias dovanojame kitiems. Savo šeimos vardu linkiu visiems jaukių šv. Kūčių, džiaugsmingų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų!
Giedrė Stulginskienė (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija):
– Mano vaikystės šv. Kalėdos buvo pati laukiamiausia metų šventė. Kūčių vakarą puošiama eglutė, jauki būtinai 12 patiekalų vakarienė ir smagiausia – didelis būrys artimųjų prie stalo. Šios šventės būdavo paslaptingos, kadangi eglutė buvo puošiama paslapčia, Kūčioms nebuvo galima jos puošti. Tuomet eglutės būdavo puošiamos Naujųjų metų šventei. Artimieji taip pat skubėdavo po darbo namo vakarienei, paprastai tai būdavo vėlai vakare. Mano vaikystės šventė buvo be dovanų, prekybinio šurmulio ir blizgučių. Linkiu sau ir jums visiems atrasti tą šventų Kalėdų jaukumo ir artumo jausmą, puoselėti ir kurti šeimos tradicijas, kurias su meile prisimintų mūsų vaikai kaip didžiausią vertybę.
Kęstutis Balašaitis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija):
– Prisiminimai iš vaikystės, aišku, ne tokie turtingi dovanomis kaip šiais laikais. Kadangi gimęs esu 1957 m., tai apie šventinį periodą prisimenu kažką galimai nuo 1963 m. Kalėdų ir Naujųjų metų. Pirmiausia, ką prisimenu, yra tai, kad mama kepdavo pyragą, kuris mums, vaikams, būdavo be galo skanus. Dovanėlės atsirado tik kai pradėjome eiti į mokyklą. Na, ir aišku, kadangi tuometinė valdžia nepripažino šv. Kalėdų šventimo, tai senio šalčio sulaukdavome mokykloje per naujametinę eglutę.
Iš tokių įdomesnių nutikimų užsifiksavę yra tai, kad tėtis antrą Kalėdų dieną nenuėjo į darbą, už ką, prisimenu, kolūkio valdžia tėtį nubaudė. Tėtis 1956 m. buvo grįžęs iš lagerio, gal dėl to į tokius „išsišokimus“ kaip Kalėdų šventimus tuometinė valdžia labai jautriai reaguodavo.
Na, o per Kalėdas jau kuris laikas suvažiuoja visi vaikai su anūkais. Švenčiame be alkoholio. Aišku, tradiciškai kepamas kugelis su daug kojikių. Šiais metais šiek tiek paįvairinsime šventę – ketiname pasėdėti karštame kubile.
Vidas Bičkus (Nepriklausoma frakcija „Nepartinė Tauragė“):
– Ačiū Tėveliams, kurie man ir mano sesei įskiepijo meilę tradicijoms ir papročiams. Šv. Kūčios ir šv. Kalėdos mūsų šeimoje visada buvo švenčiamos laikantis tradicijų. Ant Kūčių stalo visuomet būdavo ne mažiau kaip 12 patiekalų, vakarienės metu sukalbama malda ir laužoma plotkelė, prisimenami išėję artimi žmonės. Smagiausia buvo laukti Kūčių vakarienės, nes atmosfera tikrai būdavo kitokia, neeilinė, ir patiekalai nekasdieniški. Labai laukdavome ir Kalėdų ryto, kai rasdavome Kalėdų senelio paliktas dovanas ir su tėveliais keliaudavome į mišias Skaudvilės bažnyčioje. Papuošimai, prakartėlės grožis ir žmonių gausa yra išlikę atmintyje. Taip pat iki pat šiol yra išlikęs įprotis melstis toje pačioje vietoje, kurioje būdavome su tėveliais.
Švenčių labai laukdavome, nes mandarinai ir kiti skanėstai nebuvo kasdienybė kaip dabar. Tėtis dirbo vairuotoju, tad jis pasirūpindavo, kad mandarinų ir saldumynų netrūktų. Dovanoms nebuvo skiriamas labai didelis dėmesys, tad ir dabar to nesureikšminu. Manau, kad svarbiausia yra tarpusavio meilė, pagarba ir supratimas!
