B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje eksponuojama unikali paroda, kurioje – ukrainiečių liaudies tapytojos, naiviojo meno atstovės tapybos Marijos Prymačenko darbai. Sodrių spalvų, įvairiausias fantastiškas būtybes vaizduojančiuose paveiksluose – gėrio ir blogio kova.
Paklausta, kaip šie darbai pasiekė biblioteką, jos direktorė Meilė Parnarauskienė pasakoja, kad progą tauragiškiams susipažinti su ukrainiečių menininkės darbais suteikė Lenkijos institutas Vilniuje, su kuriuo biblioteka bendradarbiauja jau daug metų.
Dorotos Pietrzyk (PrestoPortal.pl) parengtoje informacijoje apie menininkę teigiama, kad prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. vasario 27 d. sudegė Kijevo apskrities Ivankivo kraštotyros muziejus. Nedidelio muziejaus rinkiniuose buvo 25 ukrainiečių menininkės M. Prymačenko paveikslai. Dalį darbų pavyko išgelbėti drąsių ivankiviečių dėka, jie išnešė kūrinius iš degančio muziejaus.
M. Prymačenko (1908–1997) – ukrainiečių liaudies tapytoja, naiviojo meno atstovė. Ji piešė, siuvinėjo, tapė ant keramikos. Naiviojo meno kūrėjų pasaulis pasakiškas, pilnas neegzistuojančių būtybių ir augalų. Jiems tokia tapyba – įprastas dalykas. O mums, išaugusiems su akademine tapyba, meno studijavimas su deramu dėmesiu ir turint žinių apie augalus, gyvūnus, žmones padeda sužadinti intuiciją. Panagrinėkime M. Prymačenko paveikslus. Jie gražūs, spalvingi, juose gausu neįprastų būtybių ir augalų. Nieko keisto, nes Marija augo šeimoje, kurioje visi turėjo kokį nors meninį talentą. Jos močiutė buvo margučių dažymo mokovė, tėvas – puikus dailidė, o motina – siuvinėjimo meistrė. Visa ši aplinka, dirbančio tėvo stebėjimas, vyšyvankų ir kilimų, kuriuos darant matė motiną, ornamentikos pojūtis negalėjo neturėti įtakos jos menui. Tačiau turtingoje Prymačenko darbų ornamentikoje, artimoje ukrainiečių vyšyvankai, pasitaiko ir jau minėtų keistų, neegzistuojančių būtybių. Yra nuomonių, kad jos atsirado iš kančios ir ligos. Marija sirgo poliomielitu, arba vaikų infekciniu paralyžiumi, ir tai, be abejonės, paveikė jos psichiką ir paliko pėdsaką visam gyvenimui. Liga sukėlė stiprių fizinių sutrikimų. Ji baigė keturias pradinės mokyklos klases, tad praktiškai neturėjo galimybių tapti žinoma platesnei auditorijai.
Galbūt apie ją niekas ir nebūtų išgirdęs, jei ne dailininkė Tetiana Floru iš Kyjivo, atradusi M. Prymačenko 1935 metais. Tetiana kaimo kultūros namuose vykusioje parodoje pastebėjo jos siuvinėjimus. Jie ją taip sužavėjo, kad iš karto nuvyko į gimtąjį M. Prymačenko kaimą, norėdama asmeniškai susipažinti su menininke. Paaiškėjo, kad Marija ne tik siuvinėja, bet ir tapo. Profesionalūs dailininkai dažnai ieškodavo niekam nežinomų liaudies menininkų, važinėdavo po kaimus, siekdami atrasti talentų. Būtent taip buvo rasta ir Marija. Tuomet ji pateko į viename iš Kyjivo muziejų suorganizuotas dirbtuves. Ten ji pirmą kartą pasijuto dailininke, suprato, kad jos pašaukimas – tapyba. Po dirbtuvių buvo surengta paroda. Joje Marija pelnė pirmojo laipsnio diplomą. Kyjive ji susipažino su būsimu vyru, susilaukė sūnaus Fediro. Per karą vyras žuvo, Marija liko viena su vaiku. Likimo siųsti rūpesčiai – atsakomybė už namus, liga, atskirtis – paliko pėdsaką jos kūryboje, kurios pagrindinė tema – nuolatinė gėrio ir blogio kova. Marijos darbai gražūs, juose daug gyvų, sodrių spalvų. Ji tapė vandeniniais dažais – plakatiniais, dar vadinamais tempera pradedantiesiems. Tik į gyvenimo pabaigą jai teko panaudoti ir brangesnių, geresnių temperų (vandeninių dažų su akacijų sakais). Pasikartojantys simetriški augaliniai motyvai – liaudies meno atspindys. Galima įžvelgti šiokių tokių jos paveikslų sąsajų su ikonomis, kurioms labai svarbūs buvo pastovumas ir nekintamumas. Vis dėlto Marijos tapyboje gražiausia visa tai, kas nutolę nuo realaus pasaulio. Įvairiausios būtybės, keistų keisčiausi gyvūnai ir padarai. Viena vertus, galima būtų mėginti juose įžvelgti ukrainiečių folkloro įtaką, kita vertus, tai būtų pernelyg paprasta.
Marija sukūrė savo nepakartojamą stilių. Jos fantazijos pasaulis – įtraukiantis, truputį primenantis pavojingą, nerimą keliančią pasaką. Menininkė išgarsėjo ne tik tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Jos parodos vyko Prahoje, Paryžiuje, Sofijoje, Monrealyje, Varšuvoje. 1986 m. Marija sukūrė nuostabią „Černobylio seriją“. Tais metais įvyko ketvirtojo Černobylio atominės elektrinės energijos bloko avarija. Perkaitus reaktoriaus šerdžiai sprogo vandenilis, kilo gaisras ir į aplinką pasklido radioaktyvios medžiagos. Kaimas, kuriame gyveno M. Prymačenko, yra už 40 kilometrų nuo Černobylio, tad jis visas turėjo būti evakuotas. Tačiau menininkė ir jos sūnus Fediras nenorėjo išsikraustyti ir pasiliko savo namuose. Dailininkei gimtasis kaimas buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Tapytoja sakė, kad jokioje kitoje vietoje negalėtų kurti. Paskutinius aštuonerius gyvenimo metus M. Prymačenko praleido prikaustyta prie lovos. Iki pat mirties tapė, mokė, priimdavo svečius. Mirė 1997 m. rugpjūčio 18 d. tame pačiame kaime, kuriame ir gimė. Buvo Valstybinės Taraso Ševčenkos premijos laureatė, nusipelniusi Ukrainos meno veikėja. 2009-uosius UNESCO paskelbė Marijos Prymačenko metais. Be to, jos garbei pavadinta mažoji planeta – 14624 Prymačenko. Pablo Picasso, Paryžiuje apsilankęs M. Prymačenko parodoje, pasakė: „Lenkiuosi prieš šios genialios ukrainietės meno stebuklus“.
Parengė Birutė Slavinskienė
