Kultūra

Prieš metus apie tremtis kalbėjome kaip apie skaudžią praeitį, tačiau dabar, Rusijai kariaujant prieš Ukrainą, šie įvykiai vėl tapo baugia dabartimi. Tauragėje apsilankęs europarlamentaras Liudas Mažylis prisiminė lietuvius, kurie buvo ištremti į Sibirą, ir teigė, kad Rusija šiuo metu Ukrainoje vykdo tas pačias represijas, kurių ėmėsi okupavusi Lietuvą.

Vadinamojoje Šubertinėje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, kuriame kadaise buvo įkurtas KGB kalėjimas, praėjusią savaitę apsilankęs L. Mažylis pristatė laiškų parodą „Skausmo ir nevilties laiškai iš šalčio žemės“. Šiuos skirtingų žmonių parašytus laiškus vienija vienas adresatas – L. Mažylio močiutė Antanina, kuriai pavyko išvengti tremties. Mažylių šeima remdavo tuos, kurie buvo išvežti į Sibirą.

Aptiko karstą

Dalis laiškų liudija tragišką Siručių šeimos likimą.

– Ši šeima, kaip tuo metu darydavo, buvo išskirta, – pasakojimą pradėjo L. Mažylis. – Jonas Sirutis po suėmimo iškart žuvo, Onutė Sirutienė su mažamečiu sūneliu Jonu pateko prie Laptevų jūros. Jonukas, būdamas 2 metų, mirė iš bado. Onutei pavyko išgyventi, dar po kurio laiko ji ryžosi Lenos upe keliauti į Irkutską. Ji visą laiką buvo labai dėkinga mano močiutei už bet kokią paramą. Laiškas, kuris išties mano kartai, badų, vargų nemačiusiai, suvokiamas sunkiai. Jame rašoma: „Po ilgesnio laiko nusipirkau kopūstų“. Tokio dalyko ji ilgą laiką nebuvo mačiusi. Siručių šeimos laiškų nedaug, Onutės laiškai daugiau iš vėlesnio laikotarpio, 1990-ųjų metų. Likimas susiklostė taip, kad prasidėjus Sąjūdžiui visiškai atsitiktinai žmogus iš Charkivo keliavo Lenos žemupiu ir rado vaikelio karstelį, kuris atitirpo iš ledų. Jis pamatė, kad rašmenys ant jo ne kirilica parašyta, o lotyniškais rašmenimis, ir perskaitęs paskambino į Kauno Sąjūdį. Onutė 1990-ųjų laiškuose užsimena apie vaikelį, kuriam tada būtų buvę 50 metų, rašo, kad jo palaikai atgabenami ir perlaidojami Suvalkijoje.

Demonstravo moralinę tvirtybę

L. Mažylio tėvo pusbrolis Juozas Sirutis laiškuose aprašydavo savo kasdienybę. Jis į Rusijos gilumą buvo ištremtas 1941-ųjų birželio 14-osios naktį.

– Lemtingai sutapo, kad jį ištrėmė būtent iš mano senelių namų. Tai buvo pirmieji trėmimai. Nebuvo aišku, nei kas vyksta, nei kas planuojama. Sovietinė valdžia pirmuosius trėmimus suorganizavo tikrai gana slaptai. Tą naktį pasibeldė į duris. Juozas Sirutis ir kitas giminaitis buvo priregistruoti senelių namuose. Jeigu būtų žinoję, kas nutiks, būtų atsakę, kad šiltą naktį turbūt Juozas yra šokiuose, nėra čia jo, – kalbėjo L. Mažylis.

Nors visuomenė buvo pradėjusi suvokti, kad Lietuva okupuojama, vyravo įsitikinimas, kad  paprastų žmonių valdžia tikrai nelies. Deja, klaidingas.

Juozas, pakeltas iš miego, apsirengė ir sovietų pareigūnai jį išvežė kartu su kitais 18 tūkst. žmonių į vadinamąją šalčio žemę – Sibirą.

Nuotrauka

Autoriaus nuotrauka

– Pirmas laiškas iš Juozo Siručio atkeliavo po 4 metų, 1945 metais, per visą nacių ir sovietų karo laikotarpį nieko nebuvo žinoma. Aš visada sakau, kad šie laiškai turi didelę prasmę. Lyg ir nieko naujo į vadovėlius, enciklopedijas neįrašysi, bet kasdienybės aprašymas iki Stalino mirties man ir, tikiu, istorijai svarbus. Mes matome, kad ant tų laiškų yra ir cenzūros antspaudai. Vėliau jau jaučiama savicenzūra, nes žmogus negali rašyti visko. Tačiau jis drįsta ir gali rašyti apie buitį, tiesa, nėra viskas labai atvirai pasakoma. Jis rašo optimistiškiau nei iš tiesų yra, tačiau galima suprasti, kas išties vyksta. Pavyzdžiui, užsimena, kad 2 savaites sirgo, tuomet džiaugiasi, kad darbas jau lengvesnis. Tad galima tik įsivaizduoti, koks darbas buvo iki tol, kai reikėjo gabenti medieną. Aprašoma, kad turi 50 gramų duonos, kruopų sriubos. Po to atsiranda atgalinis ryšys. Džiaugiasi viskuo, dėkoja už viską. Matosi, kad mano senelių šeima siųsdavo siuntinius su apmokėtu atsakymu, kad jie nenukeliautų kur nors ne ten. J. Sirutis prašydavo įvairių dalykų, pavyzdžiui, apavo, tabako. Rašė, kad nerūko, bet tabakas lageryje yra universalus dalykas, gali pavaišinti draugą ar viršininką, tada kitaip į tave žiūri. Prašė tinkamo popieriaus tabakui, laiškams, – pasakojo L. Mažylis.

Laiškuose, sakė jis, Mažylių šeima ragindavo pranešti, ar tikrai Juozas gavo vieną ar kitą siuntinį. „Teta, nesijaudinkite“, – atsakydavo pastarasis.

– Čia prasideda tai, kuo aš niekaip negaliu nustoti stebėtis, tai  Sibire atsidūrusių žmonių moralinė tvirtybė. Tai juos turėjo guosti tie, kurie čia gana taikiomis sąlygomis liko, bet iš laiškų matosi, kad tai Juozas guosdavo likusius Lietuvoje, – kalbėjo L. Mažylis.

Laiškuose – elito pavardės

Iš laiškų turinio galima sužinoti, kokie žmonės patyrė tremtį, kaip galėjo klostytis jų likimas.

– Pirmasis laiškas informatyvus jau vien tuo, kad Juozas išvardija visus žmones, kuriuos jam per tuos 4-erius metus pavyko sutikti. Visas Kauno tarpukario elitas. Anksčiau nebuvo žinoma, kur jie dingo, be to, 1941–1944 metais daug žmonių mirė. Ministras Černeckis sušaudytas, Vasario 16-osios akto signataro Prano Dovydaičio, su kuriuo jam teko kartu kalėti, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Matyti, kad pavyko išgyventi Jurgiui Aleknai, Lietuvos valstybės tarybos nariui. Saugumo direktorius Statkus žuvo 1941-aisiais. Cenzūra praleisdavo, nes tos pavardės jiems tikriausiai nieko nesakė. Vienintelis žodis, kuris buvo išbrauktas – „generolas“. Šis žodis užtušuotas, – sakė europarlamentaras.

Siųsdavo ir knygų

Anksčiau miške dirbęs lietuvis vėliau įsidarbino lentpjūvėje, čia jam jau nereikėdavo gabenti medienos, užtekdavo ją apdoroti. Viename laiškų J. Sirutis paprašė jam atsiųsti braižybos reikmenų.

– Kitaip tariant, galima sakyti, kad jau įsitvirtino, nes buvo pavaldus tik lentpjūvės vadovui, kuris, spėju, buvo belaisvis, nes jo tautybė – austras. Jis buvo inžinierius. Juozas, nebaigęs inžinerijos studijų, buvo labai dėkingas savo buvusiems profesoriams už tai, kad šie siuntė jam darbe pravertusias knygas, – pasakojo L. Mažylis

Atvykdavo į Lietuvą

Laikai keitėsi ir laisvėjo, ypač po Stalino mirties. J. Sirutis jautė stiprų Lietuvos ilgesį, prisiminė šventes, Kauną. 

– Jis rašydavo, kad per šventes daug galvoja apie tai. Gal ta laisvė ir artėja, bet į Lietuvą jam grįžti leista nebus, rašė Juozas, – teigė L. Mažylis.

Paskutinėje savo tremties vietoje Kazachstane J. Sirutis sutiko savo mylimąją Poliną, jie susituokė, susilaukė vaiko. 

– Paskutiniuose laiškuose rašoma, kad grįžti vis tiek neleis, tai čia ir įsikurs, – sakė L. Mažylis.

Europarlamentaras teigė, kad J. Sirutis liko gyventi Kazachstane, bet vėliau jau grįždavo į Lietuvą atostogų. 

 – Labai dažnai jis atvažiuodavo pas mus. Manęs kartais klausia, kaip aš tuos dalykus sužinojau, kaip jais susidomėjau. Kalbant apie mano sovietinę vaikystę, tai pamenu, kad atvažiuodavo dėdė Juozas iš Kazachstano. Geros širdies, bendraudavo su vaikais, mane pakalbindavo. Praėjęs tuos pragarus, kuriuos galima tik numanyti. Ar į galvą galėjo ateiti tada man, kad jis tokį siaubą patyrė? – sakė L. Mažylis.

Tais laikais L. Mažylis šeimą aplankantiems svečiams kartais rodydavo skaidres – nuotraukas, kurias pavykdavo užfiksuoti įvairiose Lietuvos vietose.

– Nebuvo įdėmesnio skaidrių žiūrovo nei Juozas. Valandų valandas galėdavo žiūrėti, – prisiminė jis.

Istorija kartojasi Ukrainoje

Anot europarlamentaro, kaip anksčiau, taip ir dabar Rusija veikia tuo pačiu metodu – ši valstybė imasi trėmimų ir žudymų, kai vykdo okupaciją. Šįkart tą matome Ukrainoje, iš kurios okupuotų teritorijų žmonės tremiami gilyn į Rusiją.

– Tremčių patirtis šiandieniniai politikai turėtų turėti galvoje, kad žinotų, kaip drastiškai kartais pasikeičia aplinkybės, – įsitikinęs L. Mažylis. – Deja, Rusijos mąstymas ir mąstymo metodologija nepasikeitusi nuo caro laikų. Jie perėmė visą patirtį, kaip represuoti, tremti, gniaužti. <...> Žmonės, kurie net nieko blogo nepadarę, nuvertinami iki priešų, fašistų lygio. Deja, dabar vyksta lygiai tas pats. Užima kokią teritoriją Ukrainoje ir vykdo tą patį – tremia, veža, vaikus atskiria, kažkur kitur įvaikina ir niekas pasaulyje dabar iki galo nežino, kas vyksta. Lygiai kaip nežinojo ir tada – 4–5 metai turėjo praeiti, kol paaiškėdavo, kad žmogus iš viso gyvas. O kas dabar bus kitaip? Lygiai tas pats – iš Ukrainos pakraščių apie Rusijos elgesį sužinome vis naujų dalykų.