Kultūra

Atėjo lapkritis, o kartu su juo – ir tradicinis 30-asis respublikinis mėgėjų teatrų festivalis „Kvartetas“. Susėdome prie kavos puodelių su festivalio sumanytoja ir organizatore Tauragės liaudies teatro režisiere Genovaite Urmonaite pasikalbėti. Pasak jos, kalbėtis daug ir nereikės – vakar, sakė ji, lėktuve iš nuobodulio per trijų valandų skrydį sugalvojusi pokalbio formą ir, turėdama rankinėje daug tušinukų ir sąsiuvinį,  užrašė. 

Nekantraudama klausiu – tai kur ta medžiaga, surašyta lėktuve.

– Pati sau uždaviau 10 klausimų ir pasakiau 4 sakiniais  – nes „Kvartetas“ –  į juos atsakydama. Tai štai tas mano interviu su savimi.

G. U. Ką dar naujo prigalvojau po 30 metų?

G. U. Viskas kitaip. Vietoj 4 kolektyvų dalyvaus 8, ir jie nerodys atskirų spektaklių, bus bendras jungtinis ištisas vientisas fluxus, telefonu ypatingai repetuotas. Nes „pernai gatvę išasfaltavo, provincija daros nebe provincija, tik svarbu, kad žmonės galvotų neperiferiškai“ (žodžiai iš V.Kernagio dainos).

G. U. Ar girdėjau, kad periferijoj taip ilgai festivalis gyvuotų?  

G. U. Negirdėjau. Ir knyga „20 skrydžių“ festivalio 20-mečiui išleista, ir man trumpam pasitraukus į asociacijos „Mažoji scena“ veiklą, festivalis nenutrūko... Tad šiandien esu dėkinga ir ramiai galiu žiūrėti į akis keletą festivalių surengusiems Algimai Juščiuvienei, Rimai Bandzinaitei-Latožienei, Vilmantui Tamoševičiui. Su dar didesniu entuziazmu ir džiaugsmu grįžusi auginu savo kūdikį.

G. U. Per tiek metų koks festivalis buvo smagiausias?

G. U. Visi. Smagūs ilgiausiai draugavę festivalio vedėjai Donalda, Genovaitė, Sigitas ir Pranas. O kai jie dar uždainavo kartu su „Žvaigždžių kvarteto“ solistais Ona Valiukevičiūte, Janina Miščiukaite, Viktoru Malinausku ir Valdemaru Frankoniu, žvaigždėmis pasijuto ne tik jie, bet ir visas kėdes salėje užsėdę žiūrovai. O vaidinam ir dainuojam tik todėl, kad skambėtų mūsų miestas ir jo kultūra.

G. U. Kad jau taip smagu, pati girdėjau, kad ir baliai po festivalių buvo smagūs. 

G. U. O taip! Iki ryto. Ryte atėję tvarkyti stalų būtinai rasdavome bent du savo teatro artistus, bediskutuojančius ir daug kitų teatrų paliktų daiktų: raktų, striukių, pasų ir kitų dokumentų, rekvizito... O grojant ir dainuojant Alvydui Nausėdai ir Sigitui Kazakevičiui ir visiems šokant nepajusdavom, kaip išaušdavo. 

G. U. Pasiruošimo darbai nevargina?

G. U. Vargina. Jiems pasibaigus tampa nepakeliamai lengva ir džiugu. Svarbiausia, kad keletą metų iš eilės pasijusdavau direktore ir „įdarbindavau“ teatro kabinete žmogų, kuris man lakstant po miestą organizaciniais reikalais, atsiliepdavo netylančius laidinio telefono skambučius. Violetai Sugintienei, Antaninai Martinkienei, Sigutės Šimkuvienės draugei Daliai ir kitiems atsiskaitydavau „vokeliais“. 

G. U. Kuo vaišindavom kolektyvus?

G. U. Muzikanto Arūno Rakevičiaus, kuris po Vasaros estradoje vykusio tarptautinio estradinės muzikos vakaro nupirko du lagaminus netikro zuikio kolektyvams pavaišinti, nepranokom. Kultūros namų „sklepuke“ visų kultūros namų darbuotojai tepdavo sumuštinius, pjaustydavo rėmėjų dovanotas dešras... Kažkas iš artistų pravirdavo stipresnės arbatos. Teatro moterys išradingos ir virtuvėje.
G. U. Kokie atgarsiai pasiekdavo mus?

G. U. „Ot faina“. „Nežinai, kokį kolektyvą kitais metais pakvies?“ „Pasisiūlykim, paprašykim“. „O jau žiūrovų gerumas!“ 

G. U. Ar turiu ką pasakyti svečiams ir žiūrovams?

G. U. Labiausiai noriu padėkoti svečiams. Žiūrovams. Rėmėjams. Visiems geros valios žmonėms, kurie supranta, atjaučia, padeda. 

G. U. O kaip patys pagrindiniai – artistai?

G. U. „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų/ Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų!“ (Maironis). Senieji teatro aktoriai, su kuriais augau, tobulėjau, tiesiog gyvenau, ne vienas jau išėjo, bet dažnai pagaunu save su jais besikalbančią, prisimenančią linksmą nuotykį scenoje, gastrolėse ar gyvenime. Tie, su kuriais šiandien gyvenu, ir vėl moko augti, tobulėti, tiesiog gyventi. Nors kasdien ir nesiglėbesčiuojam, aš juos visus jaučiu savo oda, – ji šiurpsta, švelnėja, traukiasi, kvėpuoja.  

G. U. Kas labiausiai „veža“ mane pačią?

G. U. Nebeišmetu maisto likučių. Renku likusius trupinius. Ir tada pajuntu, kad dideliais kąsniais iš dangaus krinta mana, kuria turiu dalintis. Mama atvažiavus svečiams visada atkelia vartus. Aš gi išardžiau durų spynas ir išmečiau raktus, kad likčiau tuščias indas, į kurį vėl galima dėti.  

Nuotrauka

O būsimo festivalio programėlėje rašoma: „Kai Liaudies teatro artistai repeticijose po vieną, o scenoje visi kartu skaito Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklą „Mano mėnesiai“, aš visada galvoju, kad mūsų yra žymiai daugiau nei metai ar mėnesiai... Mes visi ir kiekvienas atskirai esame ir klystantys, ir abejojantys, kartais nelaimingi ar pikti, dažniausiai linksmi ir laimingi, bet visi jau daug dešimtmečių liekantys ištikimi sau, vienas kitam ir Melpomenei. Dienų tėkmėj ne dvylika ženklų, ne dvylika įvykių, ne dvylika skausmų ir džiaugsmų... Metuose ir mėnesiuose – visas Liaudies teatro artistų gyvenimas su begaliniu atsidavimu Scenai ir žmogui.

Atsisukusi atgal pastebiu, kad nebuvo sunku nuo 1993 metų kasmet rudenį surengti Respublikinį mėgėjų teatrų festivalį Tauragėje. Todėl jis ir įvyko, nes palaiko ne tik kolektyvas, bet vertina, padeda, paskatina mūsų artimieji, Lietuvos teatrų bendruomenė, fantastiški žiūrovai Tauragėje, Lietuvoje ir užsienyje, savivaldybė, bendradarbiai, tikintieji, visi, gyvenantys su gėriu lūpose ir širdyse...

Palaimos visiems geros valios žmonėms, nes aš jau jaučiuosi Palaiminta. 

Su meile – Tauragės liaudies teatro kolektyvo vardu Genovaitė.

Iki susitikimo SIELŲ PUOTOJE.

O prie ko čia pajacas? O todėl, kad jis „balagano“ artistas, juokdarys, liaudies teatro ir komedijos del arte personažas. O mes tokie ir esame. Ir būtent šis pajacas, išsaugotas mano balkone 30 metų, buvo padovanotas visiems pirmajame, 1993 metais vykusiame festivalyje „Kvartetas“ dalyvavusiems kolektyvams.

Ačiū pajacui, kuris kaip talismanas atlydėjo į trisdešimtą festivalį.“ 

Nuotrauka

  Baigdama interviu su savimi Genovaitė giliai įkvėpė, dar kažką prisiminusi nusijuokė garsiai savo su niekuo nesulyginamu juoku ir staiga surimtėjusi pasakė:

– O vieno klausimu – kodėl einam į teatrą – nebekeliu, nes atsakymas aiškus – dėl SPEKTAKLIŲ! Ir tik dėl jų, nes jų turiniais ir formomis pasitikriname save, savo gyvenimus, atradimus, viltis... Mūsų teatras, važiuodamas per Lietuvą, mato tūkstančius žiūrovų akių, o jie tarsi laukia, kad kažką išgirs, sužinos, pasimokys... Matome geras žmonių emocijas, nešdami žinią apie savo miestą –  Tauragę – mylime visą Lietuvą, didžiuojamės jos žmonėmis, sekame geraisiais pavyzdžiais. Tad su džiaugsmu, kaip namuose paruošę stalą, laukiame svečių lapkričio 12 d. – ateikime į Kultūros rūmus ir atverkime širdis iš 8 gimtinės kampelių atvykstantiems Teatrams.