Kultūra

Taip kalbėjo žmonės gražų penktadienio, liepos 22-osios, vakarą susirinkę į Bijotus – mažąją kultūros sostinę. Ten jau nuo pavasario vyksta mažosios kultūros sostinės renginiai, o birželį prasidėjo ir Bijotų dvaro festivalio renginiai. Bijotiškiai ir svečiai jau dalyvavo konferencijoje „Bijotai: vakar, šiandien, rytoj“, knygos apie Bijotus pristatyme, pranešimus skaitė garsūs mokslo žmonės, profesoriai, mokslų daktarai, istorikai. Birželio vidury susumuoti ir eilėraščių konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė“ rezultatai, apdovanoti laureatai, sėkmės sulaukė ir pirmą kartą prie muziejaus kluono organizuota teatrų sueiga. Tikrai daug visko įdomaus ir svarbaus buvo, dar daug ko bus, tik reikia sekti reklamą.

Bet grįžkime prie praėjusio penktadienio. Bijotų dvaro festivalio „variklis“ Valdas Latoža šiek tiek nerimavo, vis žvilgčiojo į orų programėlę telefone ir nerimastingai žvalgėsi į dangų: tai lis ar nelis – klaustukas, kaip toje Antanėlio dainoje, matėsi jo akyse. Dangus ne kažką gero žadėjo: blykčiojo žaibų strėlės, dangus Tauragės pusėje buvo raudonas lyg gaisrinės stogas, jame plaukiojo pritvinkę ir perkrauti debesų tanklaiviai. 

Nepaisant to, į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Velnio nuotaka“ sceninį-koncertinį atlikimą žiūrovų susirinko neįtikėtinai daug. Mano nuomone, jų buvo per 2,5 tūkstančio. Galėjai pamatyti žmonių iš visos Lietuvos – sutikau pažįstamų iš Šiaulių, Klaipėdos, Kelmės, Jurbarko, buvo daug šilališkių, gretimų apylinkių ir rajonų žmonių, tačiau daugiausiai, manding, atvyko tauragiškių. 

Kur bepažvelgsi – visur matėsi besišypsantys pažįstami veidai. Žiūrovai viens kitam mojavo, visaip kitaip reiškė savo smagumą, rodė gerą nuotaiką ir laukė, kol ateis vakaro prieblanda ir prasidės spektaklis. O prieblanda reikalinga, kad šviesų efektai būtų įspūdingi. Tad spektaklis šiek tiek vėlavo, bet tai nesukėlė nepasitenkinimo – oras buvo gražus, šiltas, veikė prekybos miestelis, kur buvo galima atsigaivinti gėrimais ar nusipirkti užkandžių. Bet ne tai svarbiausia, juk žmonės atėjo dėl legendomis apipinto spektaklio, paklausyti miuziklo muzikos autoriaus, kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino puikių ir labai žinomų melodijų.

Nuotrauka

Daugelis, matę pirmąjį lietuvišką Arūno Žebriūno režisuotą ir 1973 m. pastatytą muzikinį filmą, puikiai pažįsta visus aktorius, tikras garsenybes: Regimantą Adomaitį, Gediminą Girdvainį, Bronių Babkauską, Vaivą Mainelytę, Reginą Varnaitę... Pažįsta daugelis (taip aš galvoju apie šiek tiek vyresnio amžiaus žmones) ir šį nuostabų muzikinį filmą įgarsinusius dainininkus: Astą Chomentauskienę (Jurga), Joną Rupšą (Pinčiukas), Vytautą Kernagį (Girdvainis), Viktorą Malinauską (Baltaragis), Birutę Dambrauskaitę (Uršulė), Kauno valstybinį chorą (vad. Petras Bingelis) ir kt. 

Daugumai miuziklo nemačiusių Klaipėdos muzikiniame teatre buvo labai smalsu paklausyti naujosios kartos dainininkų ir palyginti juos su legendinio filmo atlikėjais. Tik palyginimas irgi gali ir turi būti sąlyginis, mat statant muzikinį filmą dainininkai įdainavo savo partijas už kadro, studijoje (tai yra šiek tiek lengviau), o vaidmenis atliko mano minėti kino ar teatro aktoriai. „Velnio nuotaką“ atlikti gyvai scenoje – vėl visiškai kita situacija. 

Mano pakalbinti žmonės po spektaklio iš tikro buvo patenkinti ir laimingi išvydę šį miuziklą gyvai lauko scenoje. Čia vėl gi kita situacija negu muzikinio teatro scenoje: scenografija pritaikyta būtent laukui, režisūra, man taip rodėsi, taipogi tam specialiai taikyta. Bet juk svarbu rezultatas. O jis buvo puikus. Ir šviesų efektai, prisijungiant ir aplink Bijotus plieskiantiems žaibams, ir muzikinė grupė, ir vokalistai ir man labai patikęs choras – viskas susidėjo į puikią visumą. O kai pagaliau visai besibaigiant miuziklui Pinčiukas prišaukė lietų – net ir jam šis monas nepavyko: žmonės nesiskirstė ir ovacijomis sveikino atlikėjus. Štai jie.

Vaidmenys ir atlikėjai

Virginijus Pupšys( Baltaragis), Tadas Jakas (Pinčiukas), Rita Petrauskaitė (Marcelė),  Judita Butkytė-Komovienė (Jurga), Šarūnas Šapalas (Girdvainis), Aurelija Dovydaitienė (Uršulė), Arūnas Ramelis (Raupys), Kęstutis Nevulis (Anupras), Modestas Narmontas (Jurgutis), Pranciška Kurmanskienė (Davatka) Lina Lukauskienė (Davatka), Jelena Anužienė (Davatka), Vytautas Bytautas (Malūnininkas), Vilius Trakys (Malūnininkas/kunigas Bobinas), Remigijus Mickus (Malūnininkas). Dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras, instrumentinė grupė. Dirigentas Vladimiras Konstantinovas.

Nuotrauka

Aš specialiai šioje trumpoje apžvalgoje nerašau apie  nūnai primirštą, bet labai talentingą rašytoją Kazį Borutą, sukūrusį „Baltaragio malūną“, neminiu jo nuopelnų lietuvių literatūrai, nekalbu apie jo įdomią ir prieštaringą asmenybę, sėdėjimus kalėjimuose prie visų valdžių. Kam reikės, tas susiras informacijos bibliotekose ar internete.

Tik paminėsiu eilutę iš jo eilėraščio, iškalto ant rašytojo kapo antkapio Rasų kapinėse: „Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo – gausti“.  Šie žodžiai daug ką pasako.

Ir tegyvuoja Bijotų dvaro festivalis! Tegyvuoja jo sumanytojai ir rėmėjai!

O liepos 23 dieną, šeštadienį, toje pačioje scenoje koncertavo kapela „Bijotaičiai“, „Jonis“, Viltė Kirstukaitė, Vaidas Baumila ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras bei solistės Dina Mataitienė ir Edita Bodrovaitė.

Savaitgalį vykę festivalio renginiai dar kartą patvirtino, kad Bijotai vienareikšmiškai yra verti Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardo. O pats Bijotų dvaro festivalis per ketverius metus taip stipriai išaugo, jog nė kiek nenusileidžia kitiems Lietuvoje vykstantiems panašiems renginiams.
Kitas Bijotų dvaro festivalio koncertas – rugpjūčio 7 d., sekmadienį, po Sumos Šv. Mišių, Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje – Evelina Sašenko, Paulius Zdanavičius ir Martynas Lukoševičius.