Kultūra

Sakoma, kad japoniški sodai gali būti tik Japonijoje. Visur kitur veisiami sodai gali būti tik vadinami japoniško stiliaus sodais. Šio stiliaus gerbėjų daugėja, o juos kuriančiai mūsų kraštietei, japoniškų sodų ekspertei Laurai Popkytei-Fukumoto klientus renka rikiuoti į eilę. „Tauragės žinių“ skaitytojams ji atskleidė, kuo ypatingas šis vienas mistiškiausių sodų stilių, labai besiskiriantis nuo mums įprastų žaliųjų erdvių. Pasak jos, kuriant japoniško stiliaus sodą labai svarbu skonis ir saiko jausmas, o visi elementai turi savo reikšmę ir prasmę. Laura įsitikinusi – jo patrauklus paprastumas ir ypatinga filosofija veikia ir šeimininko gyvenimą: sodo harmonija padeda išgyti nuo stresų ir depresijos.

– Japoniški sodai. Kokie jie? Kuo jie ypatingi?

– Japoniški sodai – tai tik viena iš daugelio japonų estetikos, filosofijos ir gyvensenos apraiškų. Japonų teigimu, sodų funkcija vienaprasmė – pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, padėti pajusti pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo, gamtos harmoniją. Pagrindinis išorinis japonų sodo skirtumas nuo europietiškųjų – tai akmenų dominavimas, tiksliau, neįprasta jų sąveika su augalais ir vandeniu bei komponavimo būdai. „Sausieji“ japonų sodai, kitaip dar vadinami karesansui, kuriuose dominuoja sugrėbstyta akmens skaldelė bei stovi akmenų grupelės, nustebina sodo lankytojus savo subtilia japoniška filosofija, simbolika ir estetika, verčia mąstyti, suprasti sodo kūrėjo idėją, kuri gali būti kraštovaizdį atkartojanti, religinio pobūdžio ar pilna mitologinių taoistinių minčių ir pan.

Nuotrauka

– Ar tiesa, kad tokio stiliaus sodai dabar ypač populiarūs? Kaip manote, kodėl?

– Japoniški sodai yra kuriami pagal savas taisykles, ir nors jų pritaikymas labai svarbus, kad sodas atitiktų japoniško sodo reikalavimus, tačiau improvizacijai vietos yra palikta labai daug. Šimtametė japonų tradicija juose demonstruoja savo išmintį, patirtį ir paslaptį bei unikalų žmogaus ir gamtos bendravimą būtent sodo erdvėje, kai žmogus sugeba perteikti gamtos vaizdus pagal savo idealizavimo prizmę. Todėl japoniškas stilius tarp visų sodų stilių užima ypatingą vietą. Manau, kad šio stiliaus sodai traukia žmones savo kitonišku akmenų grupavimu ir tuo, kad juose perteikiamas iš natūralios gamtos pasirinkto kraštovaizdžio atvaizdavimas sodo erdvėje. Japoniški sodai visame pasaulyje turėjo ir turi savo pripažinimą dėl sodo formavimo principų, estetikos perteikimo. Jeigu jie populiarėja, vadinasi, keičiasi žmonių skonis ir estetikos samprata. Šie sodai yra mažiau funkcionalūs praktiškai, tačiau turi didžiulės naudos žmogaus vidinei būsenai. Pritaikytas stebėjimui ar pasivaikščiojimui sodas savo lankytojus sustabdo, priverčia atsiriboti nuo išorinės kasdienybės ir pabendrauti su pačiu savimi. 

– O kaip jūs jais susidomėjote? 

Nuotrauka

– Baigusi Klaipėdos universitete kraštovaizdžio architektūros studijas labai norėjau įgyti praktinės patirties. Kad viską, ką ateityje projektuočiau, galėčiau suprasti, kaip tai panaudojama praktiškai. Pats likimas nubloškė į Japoniją, nors praktikos ieškojau ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje. 

– Galbūt su augalais „draugavote“ nuo mažens? Kaip išmokote juos pažinti ir puoselėti? 

– Vaikystėje labiau pamenu save skaldančią akmenukus ir stebinčią jų žėrintį vidų nei susidomėjusią augalais. Taip ir japoniškų sodų įrengimo darbuose –  akmenys yra pirmoje vietoje, augalai antroje. Nuo mažens labiausiai įstrigusius augalus turiu savo atmintyje – tai būtų neužmirštuolės, mėlynosios scylės, dantytasis auskarėlis ir banguojančio smidro krūmas babytės darželyje. Studijų metais daugiau teko pažinti dekoratyvinių augalų, būtent nuo tada suaktyvėjo mano susidomėjimas jais, o paties formavimo ir puoselėjimo išmokė japonų sodo meistrai. Būtent įmonėje, kurioje vykdavau praktinės sodų meistrystės patirties, vyresnieji kolegos ir vadovai (Japonijoje jie vadinami senpai) mokydavo, kaip formuoti augalus, kaip ir kiek jiems skirti dėmesio, kad savo išvaizda augalas atskleistų savo charakterį. Visada ragino „įsiklausyti į augalo širdį“. 

– Papasakokite, koks buvo jūsų kelias iki japoniškų sodų kūrėjos.

– Iki japoniškų sodų kūrėjos buvo gan ilgas kelias praktikos, sunkaus fiziškai, bet įdomaus darbo pas vieną profesionaliausių sodo meistrų Kitayama Yasuo (Kitajama Jasuo) Kioto mieste. Pradžioje, nuo 2004 m., būnant jauniausia mokine įmonėje, reikėdavo atlikti visus pagalbinius darbus, bet būtent per juos ateina supratimas ir buvo perduodamos žinios, kaip yra atliekami sodo priežiūros, įrengimo ir projektavimo darbai. Man tai labai patiko, būdama  mokine iš šono galėjau stebėti įvairius sode atliekamus darbus. O japonai dažnai sakydavo, kad taptum sodininku, reikia 10 metų šluoti tik samanas (kadangi japoniškų sodų pagrindinė danga yra samanos), ir iš to posakio išnyra gili prasmė, nes tuo būdu geriausia yra susipažįstama su  sodu ir jo aplinka. Nors per ilgus metus kolektyvas buvo kintantis, nes į Japoniją praktikuotis vykau iki 2015 m., bet visada jis buvo draugiškas ir linksmas. Mes dirbdavome ilgas valandas, tad darbo kolektyvas buvo artimiausia mano aplinka Japonijoje. Su jais dalindavomės sodų stebėjimo įspūdžiais, atlikimo technikos subtilybėmis, tuo, ką laisvu laiku galėjome aplankyti. O Kioto mieste yra labai daug lankomų sodų prie šventyklų ir imperatoriškųjų rezidencijų, tuo ir  buvo užimtas mano laisvalaikis – jų lankymu ir analizavimu, eskizavimu ar tiesiog pabuvimu juose. Net draugės ir draugai žinodavo, kad laisvadieniai yra skiriami žinių kaupimui ir sodų lankymui. Einant metams įmonėje aš tapau taip pat senpai ir darbų užduotys sudėtingėjo, įgijau pasitikėjimą ir galėjau mokyti jauniausiuosius, atėjusius praktikai. Paskutinį pusmetį savo mokytojo Kitayama Yasuo dėka buvau apgyvendinta pasauliui labai uždaroje moterų šventykloje. Tai buvo galimybė pajusti kitokio gyvenimo skonį. Gyvenau šioje šventykloje viena ir buvau atsakinga už jos sodą. Visų praktinės patirties metų įspūdžiai yra likę giliai atmintyje.

– Kaip gimsta japoniškas sodas? Kokio ploto jam reikia? Nuo ko viskas prasideda? 

– Japoniškam sodui gali užtekti ir kelių kvadratinių metrų. Mažesniame plote sodo stebėtojas gali labiau pajusti sodo išpildymą, kompozicijos idėją, o dideliu plotu pasižymintys sodai dažniausiai turi vis skirtingas sodo erdves ir daugiau skirti pasivaikščiojimui. Japoniškam sodui gimti pirmiausia reikia noro ir idėjos. Paskui viskas prasideda nuo reljefo formavimo, akmenų komponavimo, augalai palieka paskutiniame įrengimo etape. 

– Kokie yra pagrindiniai jo elementai – be ko neįsivaizduojamas japoniškas sodas? Ir per kiek laiko sodas įgauna savo tikrą vaizdą?

– Pagrindiniai sodo elementai yra vanduo, akmenys, samanos/augalai, mažoji sodo architektūra ir Ma. Ma yra neapčiuopiama, akimis nematoma, bet jaučiama vidumi. Šis pajutimas gali būti įvardijamas kaip harmonija, balansas ar Zen. 

– Ar daug tokių sodų esate sukūrusi? Ar tik Lietuvoje, ar ir kitose šalyse? 

– Kaip japoniškų sodų kūrėja, visada siekdama kokybės, nesiekiu kiekybės ir didelio masto objektų, labiau orientuojuosi įrengti sodus, kurie atitiktų japoniško sodo principus ir būtent tokie jie tiktų sodo šeimininkams, kad sodas atitiktų ir jų charakterį, nes kuriant naują erdvę teritorijoje yra užmezgamas ryšys tarp jo turėtojo ir paties  sodo, t.y. svarbu suvesti žmogų su gamta per jam priimtiną kelią. Kitu atveju sodas gali likti neprižiūrimas, nemylimas, nereikalingas. 

Šiuo metu Lietuvoje galėčiau suskaičiuoti apie dvi dešimtis savo kurtų ir įrengtų japoniškų sodų, kai kurie iš jų yra dalinės sodo erdvės užsakovo sode. Vienas yra įrengtas Peru, netgi tai ne sodas, o biuro įėjimo zona, įrengta pagal japoniško sodo principus. 

– Ar daug užsakymų turite? Ar norintiems tokio sodo tenka stoti į eilę?

– Užsakymai yra ruošiami dažniausiai metams į priekį. Rudens pabaiga ir žiema yra skiriama būtent projektų ir vizualizacijų paruošimui, o pavasariui prasidėjus darbai prie kompiuterio yra tiesiog neįmanomi dėl didelio užimtumo įrengiant sodus, tad pavasarį, tik atšilus orams, būna, kad kreipiasi užsakovai, tuomet jiems tenka kantriai stoti į eilę ir palaukti darbų atlaisvėjimo arba kitų metų.