Pasakodama apie savo kelią iki nuosavos siuvimo studijos Laura Vorochė ir pati stebisi: dar visai neseniai nė nežinojusi, kuo nori būti, ir apie siuvimą, o juo labiau – savo verslą nė sapne nesapnavusi, dabar ji klientes pasitinka puikiai įrengtoje studijoje, vos spėja vykdyti užsakymus, o galvoje knibžda begalė idėjų ir planų.
Kalėdų dovana – siuvimo mašina
Baigdama vidurinę mokyklą Laura Vorochė nežinojo, ką veikti toliau. Taigi niekur nestojo – visus metus dirbo drabužių parduotuvėje. Darbas jai patiko, nes mada domėjosi visada.
Vis dėlto mintis, kad reikia siekti aukštojo mokslo, niekur nedingo. Laura svajojo apie interjero dizaino studijas, tačiau nusprendusi, kad tai ne jos kišenei – neakivaizdinių studijų nėra, pragyvenimas sostinėje brangus, o ir mokslai nepigūs, neakivaizdžiai įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją – mokytis želdynų dizaino. Nors prisipažįsta jau per pirmąją paskaitą supratusi, kad ši sritis – ne jai, studijas pareigingai baigė.
– Kai atvažiuodavau į sesijas, kursiokės girdavo mano stilių, drabužius ir ragindavo pradėti siūti. O man atrodydavo, kad tai pagyvenusių moteriškių reikalas – sėdi su akinukais, su metru ir siuvi, – juokiasi L. Vorochė.
Vėliau išėjusi iš darbo ji susikūrė feisbuke paskyrą ir pradėjo prekiauti drabužiais savarankiškai. Pagal savo mergautinę pavardę susigalvojo ir vardą – „Pùpla“. Pasitaikydavo, kad užsakytus drabužius prireikdavo pataisyti. Kartą garsiai pasvarstė, kad būtų gerai turėti siuvimo mašiną – nereiktų kaskart nešti siuvėjai. Jos vyrui tie žodžiai įstrigo, ir Laura gavo siuvimo mašiną Kalėdoms! Juokiasi net apsiverkusi tada – siūti gi visiškai nemoka, be to, tada svajojo apie kažkokius ypatingus kedus.
Laura Vorochė: „O šiaip – imkite visas galimybes iš to, ką jums gali pasiūlyti gyvenimas, nes nežinosite, kuriame posūkyje jūsų laukia laimė ir sėkmė, jūsų savitas kelias. Gal net neįsivaizduojate savęs vienoje ar kitoje vietoje, bet gyvenimas ne be reikalo atveda ten, kur turite būti. Ir patikėkite, koks smagus yra tas darbas, kuris yra tavo. Koks smagus nuovargis ir kokia graži ta kelionė, su visomis sėkmėmis ir nesėkmėmis, pakilimais ir nuopuoliais, ašaromis ir džiaugsmu! Nes visa tai yra jūs ir jūsų!“
Meilės siuvimui „įpūtė“ mokytoja
– Bet paskui, galvoju, turiu daiktą, reikia bent pabandyti. Susiradau kas pamokytų, keliskart per savaitę ėjau mokytis pradžiamokslio, kaip naudotis ta mašina, kaip siūti pagrindines siūles ir pan. Ir pradėjo patikti! Gal dėl to, kad drabužiais domėjausi visada, ir kai pamačiau, kad galiu kažką sukurti ir pasiūti pati, – buvo nuostabu, – emocingai pasakoja Laura. – Tų bazinių žinių buvo maža, tad kitas logiškas žingsnis buvo siuvėjos amato mokytis Profesinio rengimo centre. Ten pusmetį mokiausi su darbo biržos siuntimu. Tai buvo pats geriausias dalykas, o Regina Paulikienė – auksinė mokytoja!
Pasak Lauros, vyraujantis profesinio rengimo centrų įvaizdis – klaidingas.
– Jei anksčiau man kas būtų pasakęs, kad mokysiuosi profesinio rengimo centre, būčiau tik nusijuokusi. Sunku patikėti, kad ten gali būtų tokių atsidavusių savo darbui mokytojų, kurie taip nuoširdžiai stengtųsi perteikti žinias. Ši mokytoja man „įpūtė“ dar daugiau meilės siuvimui, – pasakoja L. Vorochė.
Kursus baigusi pernai rugsėjį, o lapkritį, metusi drabužių pardavimo versliuką, Laura atsidėjo vien siuvimui. Iš pradžių – namuose, o maždaug nuo kovo mėnesio – jau išsinuomotose siuvyklos patalpose. Siuvykla įsikūrė Respublikos gatvėje, gražiame name šalia bibliotekos.
Nenori būti vadinama dizainere
– Viena siuvimo mašina, antra – žiūriu, namuose jau nelabai telpa... – pasakoja Laura. – O tos patalpos tarsi iš dangaus nukrito. Sako, reikia svajoti, ir svajonės pildosi. Tarsi kažkas girdėtų tas tavo svajones ir jas pildytų. Kažkada su vyru vaikštinėjom po miestą, ėjom šita gatve, man atrodo, būtent ties tuo namu ir buvom, kai pasakiau: „Kaip norėčiau čia turėti studiją!“. Gal po kokio mėnesio vyras atsiuntė skelbimą apie šiame name išnuomojamas patalpas.
Studija erdvi ir jauki, joje tvyro gera aura, čia gera būti – Laura prisipažįsta kasdien čia praleidžianti kone po 12 valandų, tačiau nepavargstanti. Ir žinoma, daug svajojanti... Jos svajonės didelės – plėstis, turėti savo komandą, daugiau žmonių, siūti visai kitokius drabužius. Ir daugiau laiko, kad galėtų juos kurti, tačiau jo tikrai niekas neduos...
„Nuo ryto iki vakaro... Stoviu čia ir be sustojimo kerpu, kerpu ir kerpu... Nuglostau ir atiduodu į kitas nuostabias savo komandos rankas, o tada dar pora operacijų, ir viskas keliauja į naujus namus, pas naujas šeimininkes, – rašo Laura „Pùpla“ feisbuko paskyroje. – Patikėkite, viską išleidžiame su tokia didele meile ir šiluma. O kitaip ir negali būti, kai dirbi svajonių darbą savo svajonių siuvykloje ir matai, kaip tikslai kasdien palipa laipteliu aukštyn. Ar aš jaučiuosi kūrėja? Naktį atsibudusi tikrai nebėgu paišyti eskizų, o ir nemoku to daryti. Viskas gimsta iš gyvenimo, iš to, ką pati noriu nešioti, kas mano suvokimu yra gražu ir stilinga. Aš esu siuvėja, kurios darbais susižavi kitos moterys“.
Vis dėlto ji pyksta vadinama dizainere:
– Aš nebaigusi jokių dizaino mokslų, baigiau tik profesinę mokyklą, taigi esu tiesiog siuvėja.
Ji įsitikinusi, kad siuvimas jai padėjo ir sunkiais gyvenimo momentais – tapo tarsi terapija ar meditacija.
Laura tikina siuvanti ne dėl to, kad reikia užsidirbti pinigų: darbas, o ypač jo rezultatas jai teikia laimę.
– Nors dirbant kartais būna visko, ir verkti norisi, ir sienomis lipti, tačiau kai pamatai laimingą klientės veidą, viskas atsiperka, – teigia siuvėja. – Turbūt su pasiūtais drabužiais ir joms perteikiu savo energiją, nes dažniausiai įsigijusios bent vieną drabužį jos grįžta.
Teko taikytis prie situacijos
Labiausiai šiuo metu siuvimo studija „Pùpla“ dirba su internetine prekyba: internete yra sudėtos gaminių nuotraukos, galima užsisakyti bet kurį modelį ir jis bus pasiūtas pagal kliento išmatavimus. Pagaminimo trukmė – iki 7 darbo dienų.
Kokie tai drabužiai? Laura juokiasi:
– Norėčiau siūti kokius nors išskirtinesnius drabužius, marškinukus, tačiau dabar, deja, aktualiau kas kita. Esu sakiusi, kad niekada nesiūsiu trikotažo ir treningų, tačiau karantino laikotarpiu, kai visi sėdėjo namuose, tai tapo itin aktualu, nes visiems prireikė ne ypatingai stilingų ar puošnių, o būtent patogių drabužių. Taigi teko perlipti per save ir daryti ne tai, apie ką svajojau. Bet man ir tie treningai patinka, aš ir pati juos nešioju.
„Pùpla“ siuvami treningai – irgi išskirtiniai, „su cinkeliu“: tobulų proporcijų, dažniausiai – oversaise, iš labai švelnių kokybiškų medžiagų. Ir labai elegantiškų spalvų: pieniškai baltos, šviesiai ir tamsiai pilkos, balintos kavos, kapučino, vadinamosios pelenų rožės...
Kitas modelis – šortų ir džemperio kostiumėliai. Maža detalė – ilgesni šortai, ir kostiumėlis tampa solidesnis ir prabangesnis.
– Neišrandu dviračio, nesugalvoju dar nematytų ir negirdėtų drabužių, nes to neįmanoma padaryti – viskas jau sugalvota. Tiesiog einu per pasaulį ir ieškau gėrio savo akims, nagrinėju detales, priderinu jas sau, ir vualia! Nieko stebuklingo, jokių paslapčių. Tai yra drabužiai, kuriuos myliu, nešioju ir su jais jaučiuosi galinga, – teigia Laura.
Laura pasakoja paprastai pirmiausia sugalvojanti modelį, o paskui ieškanti jam tinkančio audinio.
Ypatingas dėmesys – medžiagos kokybei
Pasak jos, ypač daug dėmesio tenka skirti medžiagų kokybei, o kadangi gamintojų daug, atsirinkti išties kokybiškus nelengva. Dažniausiai ji pirmiausia išbando medžiagą pati: nusiperka nedidelį kiekį, pasisiuva drabužį sau ir kokią savaitę nešioja, paskui skalbia. Sako, kas antrą tenka mesti į šiukšlinę. Tik per ilgesnį laiką atsisijoja, kurios medžiagos išties kokybiškos.
Net ir pasiūtus modelius Laura pirmiausia panešioja pati, įsitikina, kad jie patogūs.
Svarbu ir tai, kad juos galima derinti tarpusavyje.
– Spintos lūžta nuo drabužių, parduotuvės irgi pilnos pigių, nekokybiškų prekių. Man gi norisi pasiūti geriau, kokybiškiau, ilgaamžiškiau, – sako Laura ir teigia, kad besaikio vartojimo kultūra jai svetima.
