Audronis Skurvydas: „gydant“ senus daiktus prireikia ir konsiliumo
Įkelta:
2023-02-16
Nuotrauka
skurvydas
Nuotraukos autorius:
Juozo Petkevičiaus nuotrauka 
Aprašymas

Audronis Skurvydas

 

 

,
Nuotrauka
skurvydas
Nuotraukos autorius:
Autorės nuotrauka
Aprašymas

Skaudviliškio iš Amerikos parsivežtas lagaminas

Šiemet Tauragei tapus Lietuvos kultūros sostine, kurios koncepcija – penki keliai, vieno jų – Praeities kelio – ambasadoriumi tapo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ restauratorius Audronis Skurvydas, apie savo darbą kalbantis su tokiu entuziazmu, kad juo nesunku užsikrėsti. Jo dirbtuvėse akys laksto nuo daikto prie daikto, o rankos pačios kyla viską paliesti. Praeities kelias, pasak jo, simbolizuoja mūsų patriotiškumą, meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, tradicijų ir etnokultūros puoselėjimą ir pasididžiavimą savo kraštu. 

Kiekvienas eksponatas – mįslė

Restauratoriui niekada negana žinių. Kiekvienas naujas daiktas – tai nauji klausimai, o kartais – ir mįslės, kurias reikia įminti. Mokytis restauratorius turi visą gyvenimą – tai darbo dalis. Dar vienas nuostabus šio darbo aspektas – kruopščiu darbu prisidėti prie savo šalies ir žmonijos paveldo išsaugojimo. Kasdien. Tada gal ir nuobodžiai atrodančios procedūros įgauna prasmę, nors ir atima begalę valandų.

– Neskaičiuoju aš to laiko, – mosteli ranka restauratorius Audronis Skurvydas, paklaustas, kiek laiko dirba muziejuje. – O jei rimtai, kai pradėjau dirbti, iškart po muziejaus rekonstrukcijos, čia nieko nebuvo, tuščia erdvė. 

Muziejaus fondų lobiai

Dabar patalpoje muziejaus pusrūsyje, kurioje įsikūrė dirbtuvės ir fondai – kėdės, suoliukai, rėmeliai, paveikslai... Pilna daiktų, kurie jau ar netrukus bus restauruojami, o svarbiausia – įrankių visokiausiems darbams atlikti: įvairios įrangos, prietaisų ir priemonių, reikalingų restauravimui. Šalia – muziejaus fondų lentynos, kuriose tyliai snaudžia ir savo šlovės valandos laukia begalė senovinių daiktų. Tiesa, čia yra ir daiktų, kurie neturi didelės vertės, bet yra kaip atsarginiai, jų gali prireikti eksponavimo fonui.

Nors šios dirbtuvės neturi restauracinių dirbtuvių statuso, yra tiesiog muziejininko dirbtuvės,  A. Skurvydas turi restauratoriaus statusą, jis išmano metodikas ir yra ilgai dirbęs dėstytoju, pats ruošdavo specialistus. Jis mokėsi Klaipėdos kultūros fakultete, yra kultūros švietimo darbo organizatorius, paskui baigė muziejininkystės pakraipos studijas, nuolat kėlė kvalifikaciją. 

Kultūros paveldo akademija netgi kvietė A. Skurvydą vesti mokymus. Mat jis turi tokių kvalifikacijų, kurių daug kam reikia. Kviečia ir dabar daug kas, net ir į privačias ekspozicijas, bet jis atsisako – stengiasi susifokusuoti į darbus čia, pilyje. 

Nuotrauka
skurvydas
Autorės nuotrauka

Ir teoretikas, ir praktikas

– Iš pradžių restauravimas buvo kaip pomėgis. Paskui, kai iš Nacionalinio muziejaus Palangos filialo išvažiavau dirbti į Vilniaus nacionalinį muziejų, kvalifikuotis ėjau į Gudyno restauravimo centrą. Pas maestro Gudzevičių eidavau kaip mokinys, įgijau klijavimo, pjovimo, rėmų, minkštų baldų restauravimo pagrindus. Visko neapimsi, klasteris labai didelis, tad specializuojamasi kurioje nors vienoje srityje, – pasakoja A. Skurvydas.

Vis dėlto, nors yra medinių konstrukcijų, staliaus gaminių restauratorius, dirbant jam tenka susidurti ir su metalo, krosnių, koklių ir kt. restauravimu. Audronį domina ir kalvystė, ir šaltkalvystė, ir visokie kiti amatai, kurie visada eina šalia medžio darbų. Dabar jis, kiek leidžia kvalifikacija, dirba net ir su dailės kūriniais. Rodydamas į sieną atremtą popiežiaus Jono Pauliaus portretą pasakoja, kad jis sukurtas apie 1990 metus, bet buvo visiškai sugadintas, laikytas klaikiomis sąlygomis. Po truputį teko sutampyti drobę – tai ilgas procesas, per vieną kartą nepadarysi: reikia vandens, aliejaus, spirito, distiliuoto vandens procedūrų... O rėmą teko padaryti naują. Ir padarytas jis be staklių – jo dirbtuvėse viskas gaminama be staklių, kaip senais laikais.

– Parodau, kad senovėje žmonės su žymiai geresnėmis technologijomis dirbo, ir negalvokit, kad čia jūs siaurapjūklių prisidarę labai kieti esat. Mano darbas ir yra parodyti senuosius, archajiškus būdus, kaip žmonės dirbdavo, ir papasakoti istoriją, kada ir kodėl taip buvo daroma, – šypsosi muziejininkas.

– Tos mano kvalifikacijos kaitaliojasi. Esu ir teoretikas, ir praktikas. Kai reikia sutvarkyti kokį daiktą, esu restauratorius, kai reikalingas muziejininkas, kuris sudėtų daiktus pagal reikšmingumą, padėtų parengti ekspozicijas pagal tam tikrą chronologinę tvarką, loginę seką, – turiu labai didelės patirties dirbdamas su dailininkais, eksponuotojais. Taip jau sutapo, kad tokiam muziejui kaip mūsų būtent tokio specialisto ir reikia – kelių etatų neišlaikysi, o prireikia įvairių kvalifikacijų, – sako jis.  

Pasak jo, kiekvieną daiktą ekspozicijoje reikia padėti taip, kad jis būtų saugus. Net ir po stiklu dar būna atsarginiai sutvirtinimai.\

Būtent tokio specialisto ir reikia

– Kai „gydome“ senus daiktus, reikalingas konsiliumas kaip ligoninėj – kaip ateina daktarų grupė, taip ateina skirtingų sričių specialistai ir ieško konsensuso. Ir ten būna tokių „peštynių“: vienas prie vieno laikmečio „prikibęs,“, kitas prie kito – o kuris reikšmingesnis, kuris svarbesnis? Būna, kad priimamas vienas sprendimas, po mėnesio – jau kitas, nes kai pradedi restauruoti, kai savaime ir tyrimai vyksta, randi to, ko konsiliumo metu nežinojai. Galiausiai galutinis rezultatas būna visai kitoks negu pradžioje manyta, – restauratorių „virtuvės“ subtilybes atskleidžia A. Skurvydas.     

Pasak jo, negali iš karto pulti restauruoti daikto. Ir jo dirbtuvėse kai kada daiktas guli, kol muziejininkas renka apie jį medžiagą, būna, kad nusprendžia restauruoti vienaip, o po pusės metų supranta, kad reikia visiškai kitaip. 

Paprašytas pavardinti reikšmingiausius restauruotus eksponatus, A. Skurvydas sako:

– Koplytstulpis ir 1940-ųjų spinta Istorijos ir etnografijos skyriuje, etažerė, visiškai iš pagaliukų surinkta, praktiškai visas tas baldų komplektas yra mano sutvarkytas. Ir gana per trumpą laiką. Siuvimo mašinai irgi daug dėmesio teko skirti, neskaitant to, kad prie daugelio daiktų esu ranką pridėjęs... 

Restauratoriaus rankose sutvirtėjo ąžuolinis girnų stalas ir atgimė dvi senos kaimiškos kėdės. Greit jos sugrįš į Skaudvilės krašto muziejaus ekspoziciją.

Muziejus – ne senų daiktų kaupykla

Restauratorius dalyvauja ir atrenkant eksponatus, nustatant jų vertingąsias savybes – o tam reikia istorijos žinių.

– Muziejus nėra tiesiog senų daiktų kaupykla, tad pirmiausia turime nuspręsti, ko mums reikia būtent šitame krašte, kokie čia buvo amatai, kaip žmonės dirbo. Va čia yra prasmė – parodyti tą visą epochą, daiktai turi pasakoti mūsų krašto istoriją. Žinoma, daiktas gali būti iš kitų kraštų atkeliavęs, bet kaip nors susijęs su mūsų kraštu. Svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų informacijos apie mūsų kraštą, – tikina jis.  

Pavyzdžiui, muziejus fonduose guli lagaminas, pagamintas ne mūsų krašte, atkeliavęs iš Amerikos, tačiau yra Tauragės eksponatas: žmogus nuo Skaudvilės tikriausiai su pirmąja emigracijos banga išvyko į Ameriką užsidirbti pinigų ir grįžus pasistatyti namą. Taigi jis pasidarė dėžutę, kurioje laikė dokumentus, pinigus. Viskas padaryta hermetiškai – jeigu laivas skęs, dėžutė plūduriuos... 

– Toks daiktas pasakoja istoriją. Iš jų galima kurti ekspozicijas. O jei rinksi bet kokius senus daiktus, paskui galėsi eiti į sendaikčių turgų jų pardavinėti, – šypteli muziejininkas.

Geresnių įrankių visoj Europoj nerasi

Jis didžiuojasi savo įrankiais ir varstotais – nors teko gerokai pasistengti jų ieškant, pavyko surinkti išties gerą įrankių kolekciją. Kai kurių jų – išties vertingi. Audronis nesureikšmina ir to, kad neretai daug ką tenka pirkti už savo pinigus. Jis sako nesąs kolekcionierius ir nenorįs pakliūti į kolekcionavimo „spąstus“, jo darbas – viską išsaugoti muziejui.  

– Stengiuosi žiūrėti į perspektyvą. Rašiau projektus, gavau finansavimą ir supirkau tokius įrankius, kad geresnių Europoj ir nerasi, – teigia jis. – Dabar ir kainos labai keitėsi, ir per pandemiją viskas buvo iššluota, todėl labai džiaugiuosi, kad suspėjau jų nupirkti. Spėjau paskutinius surankioti – kanadietiškus, amerikietiškus. Būtų galima apie kiekvieną atskirai kalbėti, ką su jais galima daryti. Kiekvienas turi savo funkcijas. Man nereikia jokių staklių, galiu su jais visus darbus daryti.   

Čia galima pamatyti ir tokių įrankių, kurie ne tik puikiai atlieka savo funkciją, bet ir galėtų būti (ir kada nors bus) muziejaus eksponatai.  

 „Iš jutubo neišmoksi...“

Restauratoriumi, pasak A. Skurvydo, tampama per ilgą laiką, nes reikia atlikti begalę praktinių darbų, kad galėtum mokyti kitus. 

– Iš knygų, iš jutubo neišmoksi, – įsitikinęs jis. – į šią sritį buvau susifokusavęs nuo studijų laikų, visą laiką tuo keliu einu. 

Tad nenuostabu, kad restauratorius turi kuo pasidalinti su kitais. Todėl restauratoriaus dirbtuvėse neretai rengiamos edukacijos, kurios sudomina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. 

Pasak A. Skurvydo, pagrindinės edukacijos vyksta per Muziejų naktis. Pastarąjį kartą jis rodė vaikams, kaip dirbti „ne kaip mokykloje“ – kaip padaryti tą patį kaip su siaurapjūkliu, tik archajiškesniu būdu, be jokių siaurapjūklių. 

– Parodau, kad senovėje žmonės su žymiai geresnėmis technologijomis dirbo, ir negalvokit, kad čia jūs siaurapjūklių prisidarę labai kieti esat. Mano darbas ir yra parodyti senuosius, archajiškus būdus, kaip žmonės dirbdavo, ir papasakoti istoriją, kada ir kodėl taip buvo daroma, – šypsosi muziejininkas.

O neseniai jis turėjo edukaciją, o gal labiau teorinę paskaitą apie šiaudinius sodus suvertus iš rugių stiebelių be adatos, kokius lietuviai darydavo Aukštaitijoje. 

– Ne tik vaikams patinka, bet ir suaugusiesiems, nes mes parodom tai, ko kiti neparodo, – teigia jis.

 

Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
rima
Įkelta:
2022-11-26
Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo.