Ukrainietė Aliona – apie patirtą košmarą gimtinėje ir tauragiškių norą padėti
Įkelta:
2022-10-01
Nuotrauka
aliona
Nuotraukos autorius:
Raimondos Alysienės nuotrauka
Aprašymas

Aliona Doludenko tikina savo kelyje sutinkanti tik gerus žmones

 

 

 

Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 

Diena, kai pasaulis apsivertė

Iki karo Aliona Doludenko  su dukra gyveno Ukrainos mieste Dnipre. Ji dirbo, kaip pati sako, univermage – buvo ir vedėja, ir pardavėja, ir valytoja. Jaunesnioji dukra, keturiolikmetė Darja, lankė vidurinę mokyklą, vyresnioji, 29-erių Natalja, jau ištekėjusi ir gyveno Kyjive su vyru ir dvimete dukrele Tiana. 

Paprašyta prisiminti tą dieną, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, Aliona ima pasakoti:

– Mes netikėjome, kad gali prasidėti karas, tai atrodė neįmanoma. Tą vasario 24-osios naktį atsimenu labai gerai: pabudusi ketvirtą ar pusę penkių iškart supratau, kad kažkas ne taip. Girdėjau keistus garsus, kokių anksčiau niekada negirdėjau, nesupratau, kas tai, ir mačiau pašvaistę. Mūsų namas – tarp oro uosto ir karinio dalinio, būtent šie objektai buvo bombarduojami pirmiausia. Jau prašvitus pamačiau žinutes, kad prasidėjo karas... 

Ji sako pirmosiomis dienomis apskritai buvusi be galo sutrikusi, nežinojusi, ką daryti. Vos ne kas pusvalandį kaukė sirenos. Slėptuvė toli. Šeimos butas – 9-ajame aukšte, tad Aliona su dukra bombardavimus pralaukdavo tarp pirmojo ir antrojo aukštų, tarp vadinamųjų nešančiųjų sienų. 

– Buvo labai baisu. Ir mačiau, kaip baisu namo dukrai... – prisimena ji.

Miegodavo jos su viršutiniais drabužiais, prieškambaryje stovėjo kuprinė su būtiniausiais daiktais. Dažnai dingdavo elektra, vanduo. Alionai nerviniu pagrindu prasidėjo stiprus astminis kosulys. Tačiau iki kovo 12-osios ji nesiruošė niekur važiuoti. Ir tik tada, kai po langais nukrito numušta raketa, suvokė – reikia bėgti, juk ji atsakinga už dukros gyvybę.  

– Supratau, kad tai paskutinis lašas – reikia gelbėti dukrą. Brolis nuvežė į geležinkelio stotį. Žmonių – minios. Kol patekome į traukinį, važiuojantį iki Lvivo, 10 valandų laukėme eilėje lauke, o buvo 15 laipsnių šalčio. Buvo pati šalčiausia diena. Traukinys buvo perpildytas. Mums sakė, kad imti kokius nors daiktus nėra prasmės, juos tiesiog išmeta, – pasakoja moteris.

Ji pasakoja labai prašiusi vyresniosios dukros, kad ji irgi važiuotų kartu, kadangi jos namas Kyjive buvo įvykių epicentre, kariniai veiksmai vyko nuolat, Bučia ir Irpenė – visai šalia jų, o ji su mažu vaiku ir dar laukėsi antro. 

Lvive Aliona su Darja pėsčiomis kirto Lenkijos sieną, buvo pasodintos į autobusą ir atvežtos į paskirstymo punktą. Ten susitiko ir su Natalja ir jos dukrele. Iš ten jas visas pasiėmė jos buvusios anytos brolis, gyvenantis Vilniuje, ir atvežė į Tauragę pas kitą brolį, o šis per savanorius rado kur apsigyventi. 

Ieško buto

Kol kas Aliona su dukromis ir anūkėmis – rugsėjo 1-ąją Natalja pagimdė dukrelę Taisiją, gyvena Skirgailų kaime, geri žmonės joms užleido savo namą. Deja, name įrengtas grindinis šildymas. Už elektrą reikia mokėti 70 ct už kilovatvalandę, šeimininkas paskaičiavo, kad per mėnesį reiktų mokėti 1050 eurų.  

– Tokių pinigų mokėti negalim, manau, ir niekas negalėtų, tad labai ieškom, kur galėtume apsistoti – suprantama, už pinigus, tačiau niekaip nerandam. Seku feisbuke skelbimus, buvo jau keturi variantai, tačiau mūsų nepriėmė dėl to, kad mes su mažais vaikais, – susirūpinusi Aliona.

Pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau

Atvažiavusiai į Tauragę Alionai buvo sunku – prireikė trijų mėnesių suvokti, kur ji atsidūrė ir kas vyksta.

Į Skirgailus, kur šeima apsigyveno, autobusai važiavo tik ryte ir dieną. 

– Ačiū namo, kuriame gyvename, šeimininkui Rimui, jis nuostabus žmogus. Jis su žmona Jūrate mums labai padėjo, nežinau, kaip atsidėkosiu už jų gerumą. Jie skambino į savivaldybę ir pasirūpino, kad autobusas į Skirgailus važiuotų dažniau. Tad aš galėjau pradėti dirbti. Buvau laikinai, per vasarą, įdarbinta „Gurmanų studijoje“. Dirbau tris su puse mėnesio. Be to, mano dukrą, kuri jau ketvirtą dieną po atvažiavimo pradėjo lankyti Jovarų mokyklą, mokyklinis autobusas ir paima, ir parveža. Ir anūkėlę į darželį priėmė, – pasakoja Aliona.

Dabar ji kol kas vėl nedirba, nes pirmiausia reikia susirasti, kur gyventi.

– Darbo ieškau ir jau būčiau radusi, darbų, kad ir sunkių, yra, – mane gali priimti ir į baldų fabriką, ir tinklų pinti, tačiau kol nežinau, kur gyvensiu, negaliu pradėti dirbti. Taigi situacija kol kas sudėtinga, – teigia moteris. 

Valstybė skyrė vienkartinę paramą po 200 eurų kiekvienam į mūsų šalį atvykusiam ukrainiečiui. Tų pinigų užteko pirmus tris mėnesius, kol Aliona nedirbo. Buvo dalijamos ir kortelės, su kuriomis buvo galima už 115 eurų nusipirkti maisto, dabar skiriami maisto paketai. 

Aliona supranta, kad ir pradėjus dirbti lengva nebus: dirbs ji viena, o šeimoje – penki žmonės:

– Žinoma, nelengva pragyventi, tačiau palyginus su tuo, kas vyksta Ukrainoje, tai niekis. Tai galima ištverti. 

Bombos krinta kasdien

Ji palaiko ryšius su Ukrainoje likusiu broliu ir jo šeima, teta.

– Mano pusbrolis kariavo, dabar jis sunkiai sužeistas, guli ligoninėje. Giliai jo plaučiuose įstrigo didelė skeveldra. Jį pervežė į Kyjivą. Gydytojai kol kas nesiryžta operuoti, sprendžia, ką daryti, – pasakoja Aliona.

Aliona pasakoja girdinti naujienų apie ukrainiečių kontrpuolimą, tačiau džiaugtis neskuba:

– Džiaugtis dar nėra dėl ko. Iš vienos Ukrainos dalies rusus gal ir veja, tačiau kitoje krinta bombos... Bombarduoja miestus. Šalia mano gimtojo Dnipro – Charkivas ir Zaporižė. Juos bombarduoja kasdien – gyvenamuosius rajonus, taikius gyventojus. Jie miršta nė už ką. Subombarduotuose miestuose nėra nei vandens, nei dujų, nei elektros. O juk ateina šalčiai.  Kaip žmonės gyvens? 

Ji prisipažįsta, kad blogai jaučiasi pabėgusi iš užpultos savo šalies – nors išgelbėjo savo šeimą, ten liko daugybė žmonių, kurie kenčia. Kol buvo Ukrainoje, ji savanoriavo padėdama namų netekusiems žmonėms – valydavo paskirstymo punkto patalpas, skalbdavo drabužius, ruošdavo maistą. 

– Jei būčiau likusi, būčiau galėjusi bent kuo nors padėti, tačiau labai išsigandau dėl savo vaikų ir išvažiavau, – graužiasi Aliona.

Ji pasakoja, kad 2,5 metų anūkėlė atvažiavusi į Lietuvą dar ilgą laiką krūpčiojo nuo bet kokio garso ir vis ramindavo savo mamą: „Nebijok, mamyte, oro pavojus jau baigėsi“.       

Tų, kuriems norėtų padėkoti, – ilgas sąrašas

Aliona prisipažįsta – tauragiškių gerumas ją sujaudino iki širdies gelmių.

– Esu be galo dėkinga ir jūsų valstybei, ir žmonėms. Ačiū Dievui, savo kelyje sutikau tik gerus žmones. Net nežinau, kuo taip Dievui nusipelniau, kad visi žmonės mums padeda, kur bebūtume. Tokį didelį sąrašą turiu, kam norėčiau pasakyti ačiū... Ir svarbiausia, tiems žmonėms, kurie mus priėmė į savo namą. Ten turime viską, ko reikia, ir viskuo pasirūpino jie. Kiekvieną savaitgalį atveža mums saldumynų, pyragaičių... 

Ypatingą dėkingumą Aliona jaučia gydytojams ir visam personalui, priėmusiam Nataljos gimdymą: 

– Medikai tiesiog nuostabūs! Gimdymas praėjo greitai ir lengvai, po dviejų valandų Natalja jau vaikščiojo lyg niekur nieko, o kitą dieną ją išleido namo.    

„Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą“

Ji neslepia kartais išgirstanti ir piktų komentarų ukrainiečių atžvilgiu, tačiau mano, kad tai visiškai normalu – kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių, taigi ir ukrainiečių gali pasitaikyti nesąžiningų, o paskui pagal juos imama spręsti apie visus. Pasak jos, yra tokių, kurie paskutinius marškinius atiduoda, bet yra ir tokių, kurie vagia humanitarinę pagalbą. Ji pasakoja, kad pasitaikė atvejų, kai humanitarinė pagalba atsidūrė prekybos centruose. 

– Tačiau labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų vyriausybe ir prezidentu, kurie labai griežtai kovoja su korupcija, – tikina ji.

Pasak jos, kai Volodymyras Zelenskis buvo išrinktas prezidentu, niekas nežinojo, koks jis bus vadovas – juk jis atėjo iš šou verslo. Aliona sako juo žavėjusis kaip aktoriumi, tačiau kai jis atėjo į valdžią, daugeliui buvo keista. 

– Tačiau tai vienintelis prezidentas, kuris nepabėgo, nepaliko mūsų šalies, kaip ir jo žmona, – aiškina Aliona, – jis su šeima gyvena Kyjive, mano žentas jį dažnai mato. Jis vaikšto tarp žmonių, nesislepia, neturi labai didelės apsaugos. Lenkiuosi iki žemės už tai, kad jis visa širdimi sielojasi dėl Ukrainos. Žiūriu labai daug žinių laidų, matau, kaip jis kalba. Jis labai pasikeitė, paseno – tapo visai kitu žmogumi. Buvo toks jaunas gražus vaikinas, o dabar tapo suaugusiu, brandžiu vyru užtinusiomis nuo nemigos akimis. Jis tiesiog „serga“ mūsų šalimi... Džiaugiuosi, kad turime tokį prezidentą. Tikiu, kad mes tikrai nugalėsim. Nes tos pergalės nori labai daug žmonių.

Aliona labai laukia tos dienos: 

– Nors esu labai dėkinga visiems, kurie mums padėjo, ten – mano namai, mano šalis. Todėl labai noriu grįžti namo…

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.