Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – žymiausias kultūros paminklas Adakave
Įkelta:
2023-11-08
Nuotrauka
adakavas
Nuotraukos autorius:
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Aprašymas

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 2010 m. 

 

 

,
Nuotrauka
adakavas
Nuotraukos autorius:
Šiaulių „Aušros“ muziejus, inventorinis numeris ŠAM Poz. Nr. 441/III-1. Autorius Peliksas Bugailiškis, 1938 m.
Aprašymas

Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus vartai. Antrame plane matomas XVIII a. pabaigoje statytos medinės bažnyčios fragmentas

 

 

,
Nuotrauka
adakavas
Nuotraukos autorius:
Kultūros vertybių registro/Miglės Judytės nuotrauka
Aprašymas

Klebonija, 2018 m.  

 

 

,
Nuotrauka
adakavas
Nuotraukos autorius:
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Aprašymas

Koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu, 2009 m.

 

 

,
Nuotrauka
adakavas
Nuotraukos autorius:
Kultūros vertybių registro/Karolinos Grablevskos nuotrauka
Aprašymas

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Interjeras, 2018 m.

 

 

Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m. 

Pastatė vietinis dvarininkas 

Kaip 2007 m. išleistos kolektyvinės monografijos „Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ dalyje „Adakavo Šv. Jono bažnyčia“ rašo Dalia Klajumienė, „iki mūsų dienų išlikusio puikios medinės architektūros Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir šalia stovinčios varpinės ansamblio architektūros formos, išlikę dailės paminklai iškalbingai liudija daugiau nei 200 metų istoriją, juose atsispindi įvairūs puošybos periodai, perstatymai, remontai, puoselėtos maldingumo tradicijos. Neblogai išsilaikiusių archyvinių dokumentų įrašai leidžia rekonstruoti prarastus elementus“. 

Ansamblis pastatytas vietinio dvarininko, Ariogalos tijūno, Nemakščių ir Lopaičių seniūno Jono Adakausko fundacija. Kaip knygoje „Pietų Karšuva“ rašo istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai, iš pradžių Adakavo bažnytėlė buvusi tik filija, tačiau 1803 m. tas pats J. Adakauskas bažnyčiai dovanojo 3 tūkst. rublių ir daugiau nei valaką žemės. Tai leido Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui įkurti Adakavo parapiją. Tas pats vyskupas 1809 m. birželio 24 d., tai yra bažnyčios šventojo globėjo šv. Jono Krikštytojo dieną, šventovę konsekravo. Prie bažnyčios J. Adakausko rūpesčiu buvo pastatyta ir nedidelė prieglauda, vadinamoji špitolė. 

Nuotrauka
adakavas
Šiaulių „Aušros“ muziejus, inventorinis numeris ŠAM Poz. Nr. 441/III-1. Autorius Peliksas Bugailiškis, 1938 m.

Nuo pastatymo iki mūsų dienų, nors bažnyčia ir buvo ne kartą tvarkyta ir remontuota, jos struktūra nedaug tepakito. Kaip teigia D. Klajumienė, 1804 m. inventoriuje pateiktas statinio apibūdinimas atitinka ir šių dienų vaizdą: „[Bažnyčia] pailgos formos, 12 sieksnių ilgio, 6 sieksnių pločio. Pastatyta iš pušies medžio. Su nedidele koplyčia iš vienos ir zakristija iš kitos pusės. Ant mūryto pamato. Priekinis fasadas apkaltas obliuotomis lentomis, [turi] laužytą karnizą. Ant kurio [fasado] Apvaizdos akis pavaizduota. Virš fasado nemažas trijų tarpsnių su karnizais bokštas. Visos briaunos metalo skarda apkaltos. Su dideliu kryžiumi ant jo ir varpeliu (signaturka) viduje“. Paprasta ir monumentali Adakavo bažnyčios architektūra reprezentuoja liaudiškų Žemaičių bažnyčių statybų tradiciją. Jai, kaip ir kitoms XVIII a. šventovėms, būdingos kresnos ir masyvios proporcijos, fasadų kompozicijoje dominuoja aukštas dvišlaitis stogas. 

2007 m. išleistame straipsnyje D. Klajumienė rašo, kad nepakito ir šalia bažnyčios stovinčios varpinės architektūra. Statinys medinis, dvitarpsnis, su plačia karnizo juosta tarp tarpsnių, dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo išorinės sienos apkaltos lentomis, o stogelio centre kylantis neaukštas bokštelis užbaigtas metaliniu kryžiumi. 1804 m. dokumente rašoma, kad varpinėje tuomet buvę trys Karaliaučiuje lieti varpai: vienas didelis ir du mažesni. Vietiniai žmonės liudija, kad dabar varpinėje tėra tik vienas šv. Jono vardu pavadintas varpas. 2006 m. mokslinės ekspedicijos metu tyrinėtojams nepavyko jo apžiūrėti, tad, neturėdami daugiau duomenų, jie negalėjo patvirtinti, kad tai vienas iš senųjų, XVIII a. pabaigoje lietų varpų. 

Vidaus puošyba ne kartą keista

Skirtingai nuo vientisos, XVIII a. pabaigos statybos tradiciją atspindinčios bažnyčios išorės, kaip teigia autorė, šventovės vidaus puošyba buvo ne kartą keista, todėl turi tiek XVIII a. pabaigos, tiek ir XIX a. ar XX a. pirmosios pusės dekoro elementų. 

Tik pastatytoje bažnyčioje minima buvus keturis altorius: trys presbiterijoje, o ketvirtas – koplyčioje. Visų trijų presbiterijoje įkomponuotų altorių puošyba buvo iliuziškai nutapyti ant drobės pagal vėlyvojo baroko madą. Ant tapytų architektūrinę altoriaus kompoziciją vaizduojančių struktūrų buvo pritvirtinti aliejinės tapybos šventųjų paveikslai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje buvo titulinis šv. Jono Krikštytojo paveikslas, antrajame pavaizduota Apvaizdos akis. Antrasis, Evangelijos pusės, altorius buvo skirtas šv. Antanui su to paties titulo paveikslu pirmajame tarpsnyje. Antrajame tarpsnyje – nedidelis Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslėlis. Laiškų pusėje įkomponuotas trečiasis altorius turėjo šv. Stanislovo ir šv. arkangelo Mykolo paveikslus. Koplyčios altorius XIX a. pradžios dokumente aprašomas kaip paprastas, senovinio stalių ir drožėjų darbo. Jo centre buvo pakabintas sakykla. 

Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Miglės Judytės nuotrauka

Be didžiųjų altorių, šventovėje buvo procesijose naudojamas nedidelis nešiojamas altorėlis, kurio dekorą sudarė drožiniais įrėminti šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Prie dešinės šoninės sienos pastatyta pakabinamo tipo sakykla su ažūriniu, drožiniais ir skulptūra puoštu stogeliu. Kaip tvirtina 1804 m. inventorius, į sakyklą buvo lipama mediniais laipteliais iš zakristijos. Prie šoninių sienų buvo pastatyta po vieną klausyklą, o bažnyčios centrinę erdvę užpildė dvi eilės suolų. Vargonų chore stovėję nauji Karaliaučiuje padirbti nedideli 7 balsų vargonėliai, vadinami pozityvu. Tarp 1804 ir 1821 m. buvo įsigyta keletas naujų skulptūrų, nes 1821 m. dokumente atsiranda žinutė apie didelę drožtą Nukryžiuotojo skulptūrą bažnyčios prieangyje (bobinčiuje) ir procesijų kryžių su Nukryžiuotuoju, laikomą prie didžiojo altoriaus. Tuo pat laikotarpiu įsigyta ir krikštykla, kuri dokumente apibūdinta kaip esanti „subtilaus drožėjų darbo“. Bažnyčios vidaus sienos XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, derinant prie iliuziškai ant drobės tapytų altorių, greičiausiai taip pat buvo išdažytos iliuziškai imituojant įvairias architektūros detales: karnizus, braukas ir kt. Nors dokumentuose užsimenama tik apie „įvairiaspalvį išdažymą“, tačiau vargonų chore išlikęs nedidelis senosios polichromijos fragmentas patvirtina sienas buvus spalvingas ir iliuziškai daugiaplanes. 

Pirmuosius žymesnius bažnyčios vidaus puošybos keitimus, kaip rašo D. Klajumienė, galima pastebėti lyginant 1821 ir 1826 m. vizitacijų aktus. Šie dokumentai liudija, kad tarp 1821 ir 1826 m. vietoj koplyčią puošusio seno vienatarpsnio drožėjų darbo Šv. Onos altoriaus buvo pastatytas naujas paprastas staliaus darbo, tačiau dviejų tarpsnių akcentas. Pirmajame tarpsnyje įkomponuotas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, o antrajame – šv. Onos paveikslas. 

Didžiausios pertvarkos

Didžiausios pertvarkos Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ansamblyje buvo vykdomos apie 1876–1880 m. Tada buvo tvarkoma bažnyčia, šventorius apjuostas akmenų mūro tvora ir pastatyti išraiškingi neobarokinės formos baltai tinkuoti vartai. Pagrindinių vartų centrinė dalis akcentuota kaltiniu ornamentuotu kryžiumi, kurio stiebe pritvirtinta 1880 m. data, manytina, žyminti darbų pabaigą. 1886 ir 1893 m. dokumentuose užfiksuota, kad minimu laikotarpiu buvo naujai perstatomi ir klebonijos ūkiniai pastatai, 1878 m. ant mūrinio pamato perstatyta špitolė. Iki mūsų dienų išlikęs buvusios prieglaudos (špitolės) pastatas, kaip yra pastebėjęs V. Almonaitis, reprezentuoja žemaitiškos liaudies architektūros bruožus: masyvias proporcijas, pusvalmį stogą, vertikalų fasadų apkalimą lentomis, specifinį langų ritmą. 

Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka

XIX a. pabaigos dokumentuose neužfiksuota, tačiau žvelgiant į šiandieninį Adakavo bažnyčios interjerą akivaizdu, kad apie XIX a. aštuntąjį dešimtmetį buvo pastatyti naujieji, mūsų dienas pasiekę altoriai. Jie pakeitė buvusius iliuziškai tapytus ant drobės ir koplyčioje stovėjusį medinį altorių. Nors istorikai Almonaičiai juos įvardija kaip baroko stiliaus, pasak D. Klajumienės, iš tiesų jų architektūrinėje struktūroje tėra tik vėlesnis įvairių stilių – baroko, klasicizmo – elementų imitavimas. Tokie altoriai plito XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Tačiau naujai pastatytame keturių altorių ansamblyje priderinti kai kurie senųjų altorių elementai: paveikslai, drožybos detalės. 

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje bažnyčioje statant naujuosius altorius, tikriausiai buvo nutapyti šv. Antano, šv. Stanislovo ir šv. Jurgio paveikslai. 

Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Karolinos Grablevskos nuotrauka

Literatūroje apie Adakavo bažnyčią taip pat nurodoma, kad šventovė buvo dar kartą atnaujinama 1911 m. [Misius K, Šinkūnas R., 1993, p. 419]. Tada iš Italijos bažnytinių dirbtuvių buvo įgytos ir šiandien bažnyčioje esančios medinės reljefinės Kryžiaus kelio stotys. Tuo pat metu, taip pat greičiausiai Italijoje, nupirktos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros, puošiančios didžiojo altoriaus ir koplyčios altoriaus pirmuosius tarpsnius. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje buvo ypač vertinami Italijos ir Prancūzijos bažnytinių dirbtuvių gaminiai. Apie 1911 m. galėjo atsirasti ir dvi Nukryžiuotojo skulptūros, kurios dabar yra priebažnytyje ant piliorių. Skulptūros neabejotinai yra išdrožtos vietos meistrų XX a. pradžioje. Tokie išraiškingų neogotikinių formų drožiniai Lietuvos bažnyčiose plito nuo XIX a. pabaigos ir buvo madingi net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. 

Vargonai 

Adakavo bažnyčios vargonai, kaip teigiama interneto svetainėje www.vargonai.lt, sukurti apie 1770–1780 metus. Remiantis instrumento tyrimais ir analogais spėjama, kad tai – Adamo Gottlobo Casparini dirbtuvių meistrų kūrinys. Vargonai yra labiau saloniniai nei bažnytiniai, todėl spėjama, kad jie anksčiau galėjo stovėti netolimame dvare. Iki šių dienų vargonai išliko beveik autentiški, išskyrus dumples: jas 1986 m. restauravimo metu pagamino Vilniaus vargonų dirbtuvė. 2010 m. Adakavo vargonus restauravo vokiečių meistro Kristiano Wegscheiderio firma.

Dailės paminklų išliko ne tik Adakavo bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Netoli varpinės stovi medinis koplytstulpis su stiebe įrėžta 1883 m. data, kuri tikriausiai žymi jo pastatymo laiką. Koplytstulpį tradiciškai sudaro laužyto silueto tašytas stiebas, ant jo pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti ornamentuotu metaliniu kryželiu. Šventoriuje palaidotas altaristas Kazimieras Viršila (1913–1981).

Nuotrauka
nuotrauka
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2023-12-06
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
Nuotrauka
kapines
Reginos Bliūdžiuvienės nuotrauka
Įkelta:
2023-11-23
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko. 
Nuotrauka
pastas
Viktoro Jokubaičio asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-16
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
Nuotrauka
archyvai
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales. 
Nuotrauka
Seminarija
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-11-01
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Nuotrauka
baznycia svc trejybes
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-10-25
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Nuotrauka
Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ nuotrauka
Iš knygos „Šilalės kraštas. III Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis 1940–1953“) 
Įkelta:
2023-10-18
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Nuotrauka
putvinskis
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką. 
Nuotrauka
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
Nuotrauka
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
Nuotrauka
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
Nuotrauka
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.  
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Bibliotekos archyvų ir asmeninio V. Kazakevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-08-31
Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-08-09
Šiemet, minėdami 35-erius metus, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, prisimename apie Sąjūdžio gimimą, veiklą Tauragėje bei rajone. Rugsėjo 28-ąją tauragiškiai minės savo Sąjūdžio 35-metį – tądien prieš 35 metus miesto centrinėje bibliotekoje pirmą kartą susirinko iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Sąjūdis aktyviai veikė ne tik pačioje Tauragėje, bet ir rajone. Ypač aktyvūs buvo skaudviliškiai. Tad savo prisiminimais apie Sąjūdžio veiklą Skaudvilėje dalijasi skaudviliškis Ričardas Paulauskas. 
Nuotrauka
marcelė
Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos feisbuko nuotraukos
Įkelta:
2023-08-02
Marcelė Kubiliūtė – spaudos ir visuomenės veikėja, Lenkų karinės organizacijos (POW) 1919 m. rengto perversmo prieš Lietuvos valstybę užkardytoja, tremtinė  ir viena paslaptingiausių Lietuvos asmenybių. Liepos 28-ąją – 125-osios jos gimimo metinės. Už nuopelnus ji apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde. Tauragiškiai gali didžiuotis, kad po tremties gerų ir drąsių žmonių dėka ši iškili moteris 1950–1956 m. gyveno ir dirbo Tauragėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė Marcelės Kubiliūtės metais.
Nuotrauka
remeikis
Algirdo Remeikio asmeninio albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-07-26
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Nuotrauka
lankininkai
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-07-20
Šiemet minimos jau 160-osios sukilimo Raseinių apskrityje metinės, kuriose dalyvavo ir Batakių bažnyčios vikaras. Šis įvykis lėmė, kad caro valdžia uždarė Teodoravo (Lankininkų) dvaro koplyčią.
Nuotrauka
lomiudvaras
kvr.kpd.lt/Vaido Gargaso nuotrauka
Įkelta:
2023-06-15
Lomių dvaras vienas iš Tauragės rajone saugomų kultūros vertybių, 2003 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dvaras, pasak istorinių šaltinių, egzistavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tad turėjo ne vieną savininką.
Nuotrauka
Bagdonas
Tauragės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2023-06-08
„Parašykit į laikraštį nuo manęs tokius žodžius: „Padariau, ką galėjau, atleiskit už tai, ko nespėjau padaryti, ir tęskite mano darbus toliau“. Taip keletą mėnesių iki mirties sakė tautodailininkas Antanas Bagdonas. Šiemet birželio 13-ąją jam būtų sukakę 95-eri. Tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonas – daugelio kūrinių autorius, šviesus ir tiesus žmogus. Jo darbai puošia ne vieną Tauragės ir kitų miestų kampelį.
Nuotrauka
sartininku baznycia
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-01
Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1934-aisiais, o parapijos ištakos – gretimame, vos už trijų kilometrų buvusiame ir jau išnykusiame Margiškių kaime. Tikėtina, kad ten parapija gyvavo gal net XIX a. pradžioje. Istorinių faktų apie parapiją daug rasti nepavyko.  
Nuotrauka
 nuotrauka
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-05-18
„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Užmarštin nuėjo begalė mūsų miesto istorijos detalių. Puiku, kad dar turime galimybę jas išsaugoti ar bent priminti apie jas visiems. Taip pagerbiame atminimą žmonių, čia gyvenusių, dirbusių, mylėjusių ir kūrusių Tauragę. Mūsų miesto, o kartu – ir tragišką žydų tautos istoriją nuo šiol primins kuklus paminklas, pastatytas šalia Martyno Mažvydo progimnazijos stadiono. Jis žymi vietą, kur kadaise stovėjo net dvi sinagogos. 
Nuotrauka
vesna
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų nuotrauka
Įkelta:
2023-05-17
Prieš 75-erius metus – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis – buvo įvykdytas didžiausias Lietuvos istorijoje masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Jam buvo suteiktas kodinis operacijos „Vesna“ (iš rusų k. pavasaris) pavadinimas. Ši Lietuvos gyventojų trėmimo operacija prasidėjo tuometinei sovietų valdžios ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių Lietuvos gyventojų šeimų.
Nuotrauka
keturakaitis
global.truelithuania.com/ Audriaus Žemaičio nuotrauka
Įkelta:
2023-05-04
Įdomios patirties ir žinių bagažą turėjęs Tauragėje dirbęs kunigas Martynas Keturakaitis aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos gyvavimu net tais laikais, kai ji apskritai nebuvo galima, rūpinosi jos atvežimu. Šie dvasininko darbai neliko nepastebėti – jis buvo pašalintas iš pareigų, o vėliau net ištremtas į Kaukazą.
Nuotrauka
laurinsko laiskai
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-04-27
Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (1926–2013) kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau ar mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sukaupta nemaža šūsnis įvairių publikacijų – tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį, bei keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė Valerija Laurinskienė ir giminaičiai. 
Nuotrauka
RAKETOS
Fotografuota iš palydovo
Įkelta:
2023-04-13
1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ne savo noru atsidūrėme kitoje barikadų pusėje. Netrukus tiek Tauragė, tiek aplink mums puikiai žinomos vietos – Skaudvilė, Šilalė, Viešvilė, Tyreliai, Žygaičiai, Dunokai, Žukai, Sakalinė, Balskai, Požerūnai, Eržvilkas ir kt. – buvo ne kartą minimos Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kaip potenciali grėsmė NATO saugumui. Tai liudija 1960 m. rugpjūčio 18 d. vieno CŽV vadų James Q. Reber’io pasirašytas dokumentas, kuriame Tauragė įvardinta kaip vienas iš 32 prioritetinių taikinių galimame branduoliniame konflikte. To priežastis – Tauragėje aptiktos dvi branduolinių raketų bazės.