Ne kartą rajono spaudoje ar socialiniuose tinkluose Tauragės krašto muziejaus (TKM) „Santaka“ darbuotojai viešai dėkoja ir labai džiaugiasi gavę unikalių, įdomių, vertingų eksponatų, kurie papildo muziejaus ekspozicijas. Vieną tokį muziejui padovanojo vilnietė, nežinodama, kas tai per eksponatas.
Ypač džiugu, kai lankytojas, dovanodamas, perduodamas muziejui atneštus daiktus, gali papasakoti visą reikiamą informaciją, susijusią su eksponatu. Tai labai palengvina darbą, kai daiktą reikia suskaitmeninti į LIMIS sistemą ar papasakoti apie jį muziejaus lankytojams. Tačiau būna atvejų, kai pats dovanotojas nežino, iš kur tas daiktas pas jo artimuosius atsirado, negali įvardinti net to daikto funkcijos. Būtent toks paslaptingas, neįvardintas eksponatas buvo tarp gausybės lankytojos iš Vilniaus Reginos Semerenko Tremties ir rezistencijos muziejui dovanotų daiktų. Ji muziejui perdavė mirusios mamos Antaninos Makaraitės-Kolobovienės, kilusios nuo Žvingių kaimo, asmeninius daiktus. Neįvardintas daiktas buvo nedidelė pilka metalinė plokštelė (8x7,5 cm) su apvaliu Aušros vartų Dievo motinos atvaizdu (įstrižainė 4 cm). Kai nežinai, koks tas daiktas, vargiai kuo gali padėti ir visagalė Vikipedija. Bandymų buvo, bet visi nekonkretūs.
Šį rebusą padėjo išspręsti televizijos laida „Nacionalinė ekspedicija“. Manau, dažnas, antradienio vakarą įsijungęs LRT kanalą, mielai neria į nuotykius su „Nacionalinės ekspedicijos“ komanda. Apiplaukusi pusę Europos, aštuntoji „Nacionalinė ekspedicija“ grįžo į Lietuvą. Jei ankstesnės laidos pažerdavo įdomių Lietuvos istorijos faktų bei sąsajų su Europa, tai šį kartą įdomūs ir nauji faktai atrandami pačioje Lietuvoje, ir pirmiausia – sostinėje Vilniuje. Stebint vieną iš laidų, kai istorikų komanda, vadovaujama charizmatiškojo profesoriaus Alfredo Bumblausko, lankėsi Aušros vartų lobyne, pamačiau, išgirdau atsakymą į vieną iki šiol neatsakytą klausimą – kas tas paslaptingasis eksponatas. Į jį atsakė menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Atvėrusi specialias lobyno vitrinas, ji parodė ten eksponuojamas įvairių formų plokšteles, vadinamas votais. Votas (lot.votum – auka, noras, pažadas) – koks nors daiktas, tikinčiųjų kabinamas ant šventų paveikslų, skulptūrų, taip išreiškiant padėką už patirtas ar geidžiamas malones, maldas. O votas, kurį gavome iš lankytojos Reginos, pasak menotyrininkės, vadinamas ringrafu. Ringrafas – tai metalinė (geležinė, žalvarinė, varinė arba sidabrinė) karinės aprangos detalė, dengianti viršutinę krūtinės dalį. Kaip pasakojo laidos herojė, ringrafai – tai tokie „skydai“ su Aušros vartų Dievo motinos atvaizdu. Juos dovanodavo berniukams krikšto proga. Tas „skydas“ turėdavęs gynybinę funkciją. Daugiau pasidomėjus apie juos, paaiškėjo, kad ringrafai atsirado iš riterio šarvų antkaklės. Nešioti nuo vidurinių amžių, jie saugojo karius nuo duriamųjų ginklų. Ringrafas paplito XVIII a. pradžioje kaip karininko skiriamasis ženklas tarnyboje. XX a. dažniausiai civilių buvo naudojamas kaip puošmenos atributas, kartais dovanojamas per krikštą. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III valdymo laikotarpiu (1733–1763) karininkams ringrafai buvo privalomi. Lenkijos karininkai juos dėvėjo su Erelio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – su Vyčio ženklu. Kaip karininko ženklas išliko iki 1831 m.
Tai tikrai vienas retesnių eksponatų. Ir labai smagu, kad mūsų muziejaus ekspozicijas papildo tokie vienetiniai egzemplioriai, kuriuos geranoriškai dovanoja mūsų lankytojai. Pamatyti šį ringrafą galite apsilankę Tremties ir rezistencijos muziejuje.