XIX a. menantis kažkada buvęs didingas Oplankio dvaras yra avarinės būklės, tačiau iš mažų detalių galima pastebėti, kad dvaro būta prabangaus. Apleistame, vietomis be langų, stogo ir nutrupėjusiomis sienomis pastate vis dar gyvena dvi šeimos.
Dvaro istorija
Enciklopediniame žinyne „Lietuvos dvarai“ rašoma, kad Oplankio dvaras yra Tauragės rajono Lauksargių seniūnijoje, dvaro centras – prie kelio iš Lauksargių į Vilkyškius, Jūros upės slėnyje. Išlikusius sodybos fragmentus galima suskirstyti į tris zonas: reprezentacinę, ekonomo ir dvaro darbininkų zoną, malūnininko sodybą. Žinios apie dvaro istoriją tik fragmentinės. Iki Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė Eimsui (Heimsui?), kuris per karą žuvo. Išlikę sodybos statiniai dar laikosi, nors apgadinti pokario remontų ir perstatymų. Dvaro rūmai – dviaukštis mūrinis namas, yra išlikusių autentiškų interjero detalių. Tai XIX a. antrosios pusės statinys. Išraiškingiausias išlikęs ūkinis pastatas – dviejų aukštų raudonų plytų svirnas. Tebestovi du dvaro gyvenamieji namai, kurių išvaizdoje yra Klaipėdos krašto architektūros bruožų. Įdomi buvusi malūnininko sodyba, kurioje tebestovi gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas.
Gyventojo prisiminimai
Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros archyvuose saugomus Lauksargių gyventojo Juozo Dadūros, gimusio 1928 m., prisiminimus apie Oplankio dvarą ir jo gyventojus 2005 m. žiemą užrašė Lauksargių bibliotekos darbuotoja Marytė Rutkauskienė:
„Oplankelis – Gilandžiuose ant kalno, Oplankių dvaras buvo pakalnėj. Oplankelis buvo generolo Karvelio ūkis, šeimininkas gyveno Kaune, tik atvažiuodavo kartais pasižiūrėti.
Oplankių dvaro šeimininkas Heimbsas. Jis važinėjo su 4 arklių traukiamu vežimu po šlaitus ir prižiūrėdavo dirbančius kumečius. Kai tik jie sustodavo pailsėti, tuoj Heimbsas šaukdavo „Lios, lios“. Dažniausiai jodavo ant vieno arklio su balnu. Prisimenu kumečių pavardes, tai Lingys V., Bajorinas K., Šedbaras J., Bitinas A., Bitinas K., Banevičius, Šulcas, Genutis.
Kumečiai dirbo 8 val. po klinkeriu (skambalu). Pietūs buvo nuo 12–13 val. Dirbo nuo 8 val. ryto. Darbininkai gaudavo po 6 litrus pieno į dieną. Žiemą po 4 litrus. Į metus gaudavo rugių 20 cnt, kviečių 10 cnt, miežių 6 cnt, avižų, bulvių. Davė ponas žemės, kiekvienas galėjo sodintis daržą. Visi gyveno atskiruose namuose po keletą šeimų. Vieną kartą į mėnesį dvarininkas leisdavo į turgų. Duodavo keturių arklių traukiamą vežimą su 6 metrų ilgumo kripėmis, važiuoti kumečiams į Tauragę.
Heimbsas važiuodavo su brika ant kočo (lingių), vežėjas buvo Lebertas.
Buvo dirbami įvairūs laukų darbai, arė, sėjo, šieną vežė, rugius rišo rankomis, kūlė su kuliama mašina, buvo garu varomi pečiai. Žiemos metu kuldavo po 4–5 žmones. Oplankelyj maldavo.
Tuo metu (1937–39 m.) aš (Dedūra J.) ėjau į mokyklą Oplankelyj. Buvo 4 kl. mokytojas Similiauskas. Prie prūdo buvo lietuvių mokykla, o ant kalno vokiečių mokykla. Ketvirtam skyriuj nemokėjo dar daugybos lentelės. Daugiausiai tikybos pamokos buvo. Viena knyga buvo tofelis (lenta) ir grifelis (pieštukas).
1939 m. kovo 19 d. okupavo vokiečiai Klaipėdos kraštą. Mokytojas pasakė, kad pamokų nebus. J. Similiauskas sugiedojo Lietuvos himną ir atsisveikino.
Kada užėjo vokiečiai, tuomet buvo fizinės bausmės.
Tuo metu gyvenau Gilandžiuose.
Kaimynai buvo: Stančius, Lebertas, Valaitis, Piečia, ūkininkai: Cygis, Jankus, Barkavičius“.
Dvare gyvena dvi šeimos
Kovo pradžioje asfaltuojamu keliu nuvykus į Oplankio dvarą sunku patikėti, kad jame kažkas gyvena. Pusės dvaro stogo nebėra, dalyje pastato kiauri langai, o kai kur jų visai nėra. Ant rūmų sienų matyti likę dar nenutrupėję simboliai.
Lauksargių seniūnijos seniūnas Mindaugas Giačas patvirtino, kad Oplankio dvare, pirmajame aukšte, vis dar gyvena dvi šeimos:
– Giminės gyvena, jei neklystu, brolis ir sesuo. Vienas kairėje pastato pusėje, kitas – dešinėje.
Būstas priklauso jo gyventojams. Kai kolūkiai suiro, jie pasidarė ten butus, privatizavo.